"XXI amžiaus" priedas jaunimui, 2002 m. spalio 11 d., Nr.10 (35)

PRIEDAI








Menų gimnazija - it tramplinas į muzikos pasaulį

Ne vieno jaunuolio širdis suvirpa, išgirdus minint M.K.Čiurlionio menų gimnaziją. Mokytis joje - dažno į muzi-ką potraukį turinčio jaunuolio svajonė. Baigusiesiems gimnaziją atsiveria platesni vartai į paslapčių kupiną muzikos pasaulį. Kotryna Nekrošiūtė, Audronė Urbutytė ir Laima Smolskaitė - jau dvyliktokės. Užkalbintos žurnalisto, apie save jos pasakojo noriai.

Gimnazija - absoliuti gyvenimo ir kūrybos pradžia

Kotryna Nekrošiūtė augo menininkų šeimoje. Jos mama - kompozitorė, tėtis - skulptorius. Visą laiką jų bute stovėjo fortepijonas, kuris mažąją Kotryną traukė ir viliojo. Mama norėjo, kad dukra suprastų muziką, bet nevertė prievarta groti šiuo muzikos instrumentu. O paskui, "užsikabinus" už muzikos, nebegalima buvo sustoti.
Vilnietė yra dalyvavusi tarptautiniame festivalyje "Muzika be sienų" Druskininkuose, grojusi B.Dvariono konkursų perklausose. Kotryna turi kvietimą į Italijoje vyksiantį festivalį "Roma 2002". "Jeigu būčiau nedirbusi, tektų likti namuose", - sakė septyniolikmetė. Kiek valandų grojanti, ji neskaičiuoja. Groja gimnazijoje, grįžusi namo vėl sėda prie fortepijono. Visų sėkmių pagrindas - įtemptas darbas. Dar nežinanti, kuo norėtų būti. Kotryną traukia teatro studijos, rašytojos darbas. Juk gimnazija, pasak dvyliktokės, - jos gyvenimo ir kūrybos pradžia. "Aš didžiuojuosi gimnazija, kurioje mokausi. Ji turi ypatingą aurą", - neslėpė K.Nekrošiūtė.
Pirmąjį eilėraštį ji parašė būdama maža. Apie kūrybą vėl prisiminė, kai vokiečių kalbos mokytojos iniciatyva buvo susirūpinta laikraštėlio leidimu. Jį reikėjo parengti tokį, kad nebūtų gėda siųsti į konkursą Vokietijoje. Kotryna turėjo užrašyti pokalbį su gimnazijos direktoriumi. Kalbėtis su jaunąja korespondente jis sutiko iškart, tačiau paskui daug ką reikėjo derinti. Direktorius Kotryną priėmė kaip patyrusią žurnalistę. "Tai buvo ne pasišnekėjimas prie kavos puoduko, bet rimtas darbas", - kalbėjo gimnazistė.

Bet kur būdama su jauduliu prisimena savo tėvus

Audronė Urbutytė, mokytis į Vilnių atvykusi iš Klaipėdos, prisipažino, kad ji nuolat išsiilgusi savo namiškių. "Prieš trejus metus ypač kankinausi jų nematydama, nes pati esu šeimos žmogus. Pirmaisiais mokslo metais jau penktadieniais būdavau namuose, nors šeštadieniais vykdavo pamokos. Mokykla man teikė šiokių tokių lengvatų. Tik tais pirmaisiais metais kompensuodavo kelionių išlaidas, dabar nebeturiu tokių lengvatų. Galvojau, gal Klaipėdoje ką nors tinkama rasiu. Esu laiminga, kad Vilniuje pasilikau mokytis", - prisipažino Audronė.
Klaipėdoje jos laukia tėvai gydytojai, už Audronę vyresni sesuo ir du broliai. Vaikystėje jos didžiausias žaislas ir instrumentas buvo pianinas. Į menų gimnaziją Vilniuje ją pastūmėjo jau šviesios atminties žinoma džiazistė ir puiki klasikinės muzikos žinovė Danutė Paulavičiūtė. "Mokytojai esu dėkinga už tai, kad ji neleido gręžiotis atgal, bet liepė žvelgti į priekį, turėti savo tikslą, siekti jo", - su pagarba prisiminusi pedagogę, kalbėjo septyniolikmetė gimnazistė.
Neseniai Audronė grįžo iš Vokietijoje vykusių muzikos kursų "Rytai - Vakarai". Sutiko žymių žmonių, su kuriais buvo lengva bendrauti. Tarp jų buvo pianistas profesorius Mauzeris iš Vokietijos, rusas Lobanovas. Saulius Sondeckis organizavo orkestrą. Jaunimas, dirbęs su profesoriumi, buvo patenkintas juo ir daug ko iš jo pasimokė. Audronė buvo kamerinio orkestro dalyvė bei atlikėja.
Tačiau jai neišblėstanti namų trauka. "Mano širdis būna su namiškiais ir tada, kai esu kitoje šalyje. Tačiau Vilniuje, kitaip negu Klaipėdoje, verda visiškai kitoks muzikinis gyvenimas. Jis daug prasmingesnis, ir vien dėl to verta čia mokytis", - tikino A.Urbutytė.

Atvykusiai iš provincijos reikėjo trigubai daugiau dirbti

Audronė su Laima Smolskaite gyvena viename bendrabutyje, bet ne viename kambaryje. Laima, atvykusi į Vilnių iš Prienų, jautė, jog ją norima išskirti kaip provincialę. Kartais klasės draugai tuo bandydavo ją pažeminti. Todėl Laimai reikėjo trigubai daugiau už kitus dirbti, kad panaikintų atsiradusį skirtumą ir įrodytų, ką iš tikrųjų gali. Iš dalies tai buvo gerai. Pamatė, jog greta ne dievukai vaikšto. Netgi pralenkė tuos, kurie sėdėjo ir nieko neveikė.
Dar gyvendama Prienuose, L.Smolskaitė dalyvavo respublikiniuose B.Dvariono konkursuose, lankė muzikos mokyklą, turėjo kvietimą atvykti mokytis į M.K.Čiurlionio menų gimnaziją. Į Vilnių atvažiavo po kelerių metų, baigusi bendrojo lavinimo devynias klases. Jai reikėjo vėl sėsti į aštuntos klasės suolą ir kartoti dvejus metus tai, ką jau buvo mokiusis. Tačiau taip pasielgusi nesigaili. Baigus muzikos mokyklą Prienuose, būtų tekę papildomai mokytis dar trejus - ketverius metus, ką dabar gauna gimnazijoje.
Už vietą bendrabutyje ir maitinimą moka simboliškai. Tačiau įgriso nesikeičiantis maistas valgykloje. Gardesni būna lašiniai su svogūnais. Bet mėgstamiausias Laimos valgis yra balandėliai, nors pačiai gaminti juos nepatinka. Skanu ir su sūriu kepta duona.
L.Smolskaitė - ketvirti metai klasės seniūnė. "Kaip Seime - visą jo nario kadenciją atbūsiu", - šypsojosi Laima. Ji susitvarko su tokiu darbu. Tokios nuomonės yra jos bendraklasės A.Urbutytė ir K.Nekrošiūtė. Klasėje - 19 moksleivių, iš jų - šeši vaikinai. Laimai patinka ką nors organizuoti, veikti, stengiasi visur dalyvauti. Jai tai ir įdomu.
Kaip ir Kotryna, Laima buvo tarptautinio konkurso "Muzika be sienų" Druskininkuose dalyvė. Savo amžiaus kategorijoje laimėjo pirmąją premiją.

Bronius VERTELKA
Vilnius

© 2002"XXI amžius"

M.K.Čiurlionio menų gimnazijos dvyliktokės patenkintos savo mokymusi (iš kairės): Audronė Urbutytė, Laima smolskaitė ir Kotryna Nekrošiūtė

Autoriaus nuotrauka

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija