Rugsėjo 1-osios skambučiui nuskambėjus

Nepalikite vaiko vieno

Rugsėjo pirmoji - mokslo metų pradžia. Mūsų ateitis - moksleiviai su gėlėmis rankose, švytinčiais veidais, bylojančiais apie puikiai praleistas atostogas, keliauja į mokslo šventovę. Tai nuostabi šventė ne tik mokiniams, bet ir jų tėveliams, seneliams, visiems mums.

Kai kurie vaikai žengia tik pirmuosius žingsnius mokslo viršukalnės link, ar pagalvojame, kokias vertybes mūsų vaikai rinksis? Kai kuriems tai jau paskutinieji mokslo metai, jų laukia pirmasis gyvenimo išbandymas. Ar jis bus sėkmingas, didele dalimi priklausys nuo mūsų, suaugusiųjų, požiūrio, nuo to, kaip mes rūpinsimės savo vaikais.

Šiame kompiuterizuotame, technikos amžiuje jaunimui ypač sunku. Internetas, kuriuo gali pasinaudoti kiekvienas vaikas, vos išmokęs valdyti kompiuterį, persunktas pornografijos, įvairiausių nešvankybių, kurios brukamos per prievartą. Ar bent kartą pasidomėjome, ką ištisas valandas veikia vaikas prie kompiuterio? Ar paraginame juos rinktis ne tik matematiką, lietuvių kalbą, bet tikybą, kurioje yra pirmieji doro žmogaus gyvenime pradmenys.

Kai vaikas pamiršta namų darbų ruošą, tikėjimo tiesas, kitas pareigas, jo sieloje pamažu bręsta blogio dvasia. Kai atsipeikėjame, išvydę sūnų ar dukrą ties bedugne, dažniausiai būna per vėlu jam padėti, ir kaltiname kitus, bet jokiu būdu ne save.

Šiandien jaunimas turi labai daug galimybių atsiskleisti įvairiose meno, muzikos, sporto srityse. Vadinasi, daugeliui prieinamas estetinis auklėjimas. Tačiau mums, kunigams, atrodo, kad nepakankamai dėmesio skiriama jauno žmogaus doriniam auklėjimui. Tad tėti, mama, ką padėsi vaikui pasirinkti šį rugsėjo mėnesį: ar laikinąsias, ar amžinąsias vertybes?

Pažvelkime į bažnyčią sekmadieniais (jau nekalbu apie šiokiadienius) - ar daug jaunimo pamatysime? O juk tikėjimas nieko blogo nepadaro. Priešingai, pagrindinis religijos teiginys - rūpintis žmogaus siela, padaryti, kad joje būtų atskleistos visos proto ir meilės galios Dievo akyse.

Pastaruoju metu žiniasklaidoje ypač puolama Bažnyčia ir atsidavusieji jos Dievo vaikai. Kas tai? Noras dar labiau sužlugdyti ir taip smukusią mūsų visuomenės moralę? Ar sumenkinti mus, tikinčiuosius? Taip, nes šiandien juk sunku atmesti kai kuriuos, žeminančius žmogų, įstatymus, kurie svarstomi parlamente, nors yra morališkai stiprių žmonių, kunigai ir visa Bažnyčia irgi pasisako prieš.

Juk tikroji Bažnyčia - tai ne pastatas, ne kunigai, skelbiantys Gerąją Naujieną, tai visi mes. Sutinku, kad yra įvairių kunigų, kaip ir įvairių žmonių, sutinku, kad kunigo žodžiai, poelgiai turi būti ypač pasverti, apmąstyti. Skaudžiai išgyvename menkiausią savo ar kito kunigo paklydimą, nes žinome, kad piktos jėgos tuo pasinaudos griaudamos Bažnyčios pamatus. Jėzus Kristus - vienintelis be nuodėmės, ir mes, būdami Bažnyčios nariai, turim sekti Jo pavyzdžiu, tuo pačiu rodydami pavyzdį jaunimui.

Visi suaugusieji, ypač tėvai, yra atsakingi, ar vaikai priims religines vertybes, kurios sudaro moralės pagrindą ir vadovausis jomis. Tėvai, skiepydami tikėjimo vertybes savo vaikams, turi rodyti jiems pavyzdį. Piktu žodžiu, grasinimais tikėjimo neįskiepys. Svarbiausia, čia negali būti skubos. Jei norime, kad išaugtų augalas, pirmiausia tam tinkamai paruošiame dirvą, rūpestingai ją prižiūrime ir leidžiame augalui pamažu augti, bet nesistengiame jo savo rankomis tempti aukštyn.

Taip vyksta ir vaiko auklėjimas. Pamažu aiškinkite Evangelijos tiesas, kartu ateikite sekmadienį į šv. Mišias, išklausykite bent vieną pamokslą. Tegul vaikai pasirenka mokykloje tikybos pamokas. Galite malda kartu su vaiku kreiptis į Dieviškąjį Mokytoją ir prašyti Jo malonės ir pagalbos, kaip tai darė mūsų tėvai, protėviai ir mes.

Jūs, tėvai, esate pagrindiniai vaikų auklėtojai ir jų dorinių vertybių sergėtojai. Apie sportą, matematiką, gamtos mokslus galite vaikams nekalbėti - tai sužinos iš kitų. Nebūtinai jums juos mokyti piešti, dainuoti, giedoti - to irgi gali išmokyti kiti. Tačiau doriems būti, Dievą ir artimą mylėti vaikai be jūsų greičiausiai niekada neišmoks.

Šiandieniniame pasaulyje reikia atrasti laiko dažniau pabendrauti su savo vaiku, pajusti, kuo jis gyvena, kas jo draugai. Nepalikite vaiko vieno šiame painiame, pilname nuodėmių ir įvairių niekingų vilionių pasaulyje. Kaip dažnai aukštuosius mokslus baigę, gerus postus užimantys žmonės suklumpa ties nuodėmės slenksčiu. Ir kaip sunku jiems pakilti!

O vaikas dar toks trapus, toks silpnas, taip lengvai pažeidžiamas. Atsiliepkime į Amžinybėn išėjusio monsinjoro Kazimiero Vasiliausko kvietimą pasižadėti: ,,Dieve, mes mylėsime savo vaikus, budėsime jų etinių ir religinių vertybių sargyboje. Mes visada žiūrėsime, kad jie būtų dori, kad turėtų vertingą, gražų tikėjimą”.

Kviečiu visus nuoširdžiai pasimelsti už visą Lietuvos jaunimą, linkiu, kad jiems šie mokslo metai būtų sėkmingi, kad mokslo šventovėje pasisemtų ne tik mokslo žinių, bet ir dorumo, gėrio, šventumo bei meilės.

Kun. Vytautas GRIGARAVIČIUS,

Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonas