„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2003-iųjų rugsėjo 12 d., Nr.9 (46)


PRIEDAI

Vyskupo M. Valančiaus takais

Prie Kuršių marių

Vilkaviškio vyskupijos valančiukai Nasrėnuose

Vasara - pats nuostabiausias laikas, kelionių, stovyklų, iškylų metas. Nuo liepos 31-osios iki rugpjūčio 4-osios vyko Vilkaviškio vyskupijos valančiukų sąjūdžio organizuota stovykla “Valančiaus tėviškės takais”. Šioje stovykloje dalyvavo devynerių - šešiolikos metų valančiukai iš Vilkaviškio vyskupijos. Moksleiviai pamatė daug įdomių ir žymių vietų Žemaitijoje. Aplankėme Ventę, “Ventės rago” paukščių žiedavimo stotį, mažais lenktais laipteliais įkopėme į ten esantį švyturį, pasigrožėjome Kuršių marių nuostabia gamta. Viską apžiūrėję, papietavome, pasimaudėme ir truputį pailsėję keliavome toliau Žemaitijos kloniais ir kalneliais. Pasiekėme Lietuvos uostamiestį Klaipėdą. Tai gražus ir labai senas miestas, įkurtas Kryžiuočių ordino. Šio miesto istorija prasidėjo nuo Memelio pilies. Keltu persikėlėme į Smiltynę, aplankėme Jūrų muziejų bei delfinariumą. Pasigrožėjome nuostabia jūrų gyvūnija ir augmenija. Pamatėme įvairiausių laivų modelius ir jų įrengimus. Iš Klaipėdos pajudėjome Girulių link. Čia įkūrėme savo stovyklavietę ir nuskubėjome prie jūros. Išsimaudę pasigrožėjome saulėlydžiu ir grįžome į stovyklavietę. Atsikėlę iš ryto vėl bėgome prie jūros, maudėmės, žaidėme, statėme smėlio pilis, džiaugėmės saule ir pajūriu.

Kitą dieną vykome į vyskupo M.Valančiaus gimtuosius Nasrėnus. Šiame miestelyje yra muziejus-sodyba, kurioje iki šiol išlikusi jo tėvų sodybos klėtelė. Joje ir užaugo vyskupas bei rašytojas M.Valančius. Nedaugelis rašytojų yra padarę mūsų tautos kultūrai ir žmogaus sielai tiek gero, kiek M.Valančius. Jis įdavė lietuviui knygą į rankas, jo kūriniai tapo lietuvių literatūrai moralumo ir dvasinės sveikatos mokykla. Šioje sodyboje įrengtas muziejus, kurį prižiūri A.Česna. Jis yra muziejaus įkūrėjas, labai įdomiai savo žemaitiška tarme mums papasakojo apie M.Valančių ir jo veiklą. Grįždami į stovyklavietę aplankėme Kretingą, pasigėrėjome mažąja šv. Mergelės Marijos Lurdo Grota bei bažnyčia. Pasimeldę ir padėkoję Dievui už suteiktas malones, grįžome prie jūros.

Rytą atsikėlę keliavome Šiaulių link, gėrėjomės gamta, kloniais, kalneliais, apdainuotais mūsų didžiųjų dainių. Pasiekėme Kryžių kalną, žmonių dar vadinamą Šventakalniu, Pilies kalnu. Pirmą kartą istoriniai šaltiniai mini šį piliakalnį Kulpės pilies vardu 1348 metų Livonijos kronikose. Vieno kryžiuočių antpuolio metu čia stovėjusi pilis sudegė. Šis kaimas laikomas šventu nuo senų laikų. Sovietmečiu norėta keletą kartų jį sunaikinti, bet vis nepavykdavo. Sunaikintus kryžius žmonės vėl atstatydavo. Ir dabar dešimtys tūkstančių kryžių - nesuskaičiuojama jų gausybė pribloškia visus, kurie čia apsilanko. Visi gėrėjomės tokia kryžių daugybe, ėjome nuo vieno prie kito ir negalėjome atsistebėti, iš kur mūsų mažoje šalyje tiek meilės bei pagarbos kryžiui ir Dievui. Kiekvienas tyliai pažadėjome Visagaliui, taip pat ir sau, būti gerais Lietuvos piliečiais. Nusipirkę keletą kryželių, pasimeldę bei padėkoję Dievui, pakabinome juos ant mokytojos pastatyto kryžiaus, kad Kristus laimintų mus, mažus ir didelius valančiukus, bei tėvynę Lietuvą ištrauktų iš alkoholizmo liūno. Su gera nuotaika ir džiaugsmu grįžome į namus.

Nuoširdžiai dėkojame visiems už paramą šiai stovyklai: ypač Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijai, UAB “Kazlų Rūdos metalas” direktoriui M.Daugialai, UAB “Medona” direktoriui G.Merkevičiui, Marijampolės duonos kombinatui, Kauno SPAG “Stumbras” direktoriui ir kitiems geradariams. Visokeriopos jums Dievo palaimos!

Dalė KRIŠČIŪNIENĖ,

Vilkaviškio vyskupijos valančiukų
sąjūdžio pirmininkė

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija