Bunkeris
Algimantas ŽIŽIŪNAS
|
Adolfas Nemanis pasakoja vaikams
apie partizanus, jų bunkerį
(Pauslajo miškas, Kėdainių r.)
|
Vieną rudens savaitgalį vėl apsilankiau tėviškėje.
Ančiškio bažnyčios bokštai jau buvo pradėję boluoti virš spalvotus
lapus barstančių klevų. Miestelio aikštėje pamatę prie paminklo
stovinčią mašiną, greitai rinkosi vaikai. Šį kartą jų paklausiau:
- Kas iš jūsų norėtų pamatyti, kur gyveno miškiniai
arba, kitaip tariant, žaliukai?
Tikėjausi, kad pakils rankų miškas, kaip būdavo
anksčiau siūlant kokią nors naujovę. Vaikai pradėjo šnibždėtis,
kas tie žaliukai, kas tie miškiniai. Tiktai vienas kitas greitai
susigaudė ir garsiai pradėjo aiškinti draugams. Kai pasibaigė jų
pasakojimai, teko pratęsti man.
Tai buvo pokario metais. Daug jaunų kaimo vyrų
nepakluso sovietų okupacinei valdžiai. Atsisakę eiti tarnauti kariuomenėn,
jie pasirinko sunkesnį gyvenimo būdą - slėptis nuo okupantų valdžios
ir visais įmanomais būdais priešintis įsakymams. Kur nors gavę ginklų,
jie išėjo į miškus ir tapo partizanais. Už tai grėsė mirties bausmė
arba ištrėmimas į ledines Sibiro platybes.
Partizanus gaudė, kankino, šaudė valdžios atstovai,
vadinamieji liaudies gynėjai, kuriuos paprasti žmonės pašiepiamai
vadino stribais. Kai kurie partizanai turėjo išsikasę slėptuves
namuose arba pas gimines, bet dauguma jų slėpėsi miškuose iškastose
slėptuvėse, vadinamose bunkeriais. Tokių bunkerių dar yra išlikusių
ir mūsų Juodžių, Pauslajo, Laukagalio miškuose.
- Vaikai, kurie norite važiuoti į mišką ir pamatyti
bunkerį, dar kartą pakelkit ranką, - pasakiau.
Pakėlė visi. Netrukus dviem lengvaisiais automobiliais,
prisigrūdusiais vaikų, riedėjome Pauslajo miško link. Su mumis važiuoti
buvo pakviestas gimęs ir užaugęs pamiškėje buvęs miško darbininkas
Adolfas Nemanis, gerai pažįstantis šituos miškus. Kartu važiavo
ir dviejų berniukų tėvelis Albertas Šilkaitis. Netrukus A.Nemanis
mus nuvedė jam žinomais buvusiais slaptais takeliais pro ilgaamžius
medžius, pro atžalyną. Radome. Ten, kur buvo partizanų bunkeris,
dabar kyšojo supuvusių rąstų galai, o pats bunkeris jau įgriuvęs.
A.Nemanis parodė ir slaptus išėjimus, kurie irgi buvo jau užgriuvę,
pasakojo, kad kai kada čia slėpdamiesi gyveno iki 20 partizanų.
Bunkeryje vykdavo pasitarimai su kitų miškų partizanais. Gyvenimo
sąlygos buvo labai sunkios: tvankuma, drėgmė, alkis, šaltis ardė
jaunų vyrų sveikatą. Ne kartą gausios stribų pajėgos buvo apsupusios
mišką, vyko susišaudymai, nelygioje kovoje nemažai partizanų žuvo.
Tylos minute pagerbėme žuvusius partizanus, kovotojus
už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Autoriaus nuotrauka
|