Prisimintas kardinolas Vincentas Sladkevičius
Spalio 24-ąją Lietuvos nacionaliniame
dramos teatre įvyko vakaras, skirtas kardinolui Vincentui Sladkevičiui
atminti.
Ant grindų degant daugybei žvakių, scenos erdvėje plazdant gausybei
baltų popierinių balandžių, vyko dvasinė puota. Kamerinis orkestras,
vadovaujamas prof. Sauliaus Sondeckio, ir Vilniaus savivaldybės
choras "Jauna muzika", vadovaujamas Vaclovo Augustino,
atliko Bacho, Mocarto, Vivaldžio kūrinius. Aktoriai skaitė Juditos
Vaičiūnaitės, Henriko Nagio eilėraščius. Poetas Jonas Strielkūnas
skaitė savo poezijos.
Tėvas Stanislovas prisiminė susitikimus su būsimuoju kardinolu.
Pirmą kartą Vincuką jis pamatė Jėzuitų gimnazijoje. Kardinolas
buvęs pavyzdingas mokinys, kėlęs gerą pavydą kitiems moksleiviams.
Jiedu kunigų seminarijoje vėl susitiko. Vyskupo V.Sladkevičiaus
tremtis buvusi žiauri. Ką tik įšventintas, kupinas entuziazmo
ir noro dirbti, jis buvo ištremtas prie Latvijos sienos. Klaikios
buities sąlygos... Tačiau ne tai svarbiausia. Klebonui, matyt,
taip buvo įsakyta: jis su vyskupu niekam neleisdavo susitikti,
bendrauti su parapijos žmonėmis taip pat drausdavo. Net vaikų
palaiminti neleisdavo. "Mes, kurso draugai, bijojome, kad
vyskupas nesusirgtų depresija. Bet Viešpats pasigailėjo. Klebonas
buvo iškeltas kitur. Jo vieton atkeltas kitas, kuris savaitėmis
sirgdavo. Vyskupui jis sakė: "Ekscelencija, dirbk, ką nori,
padėk žmonėms". Tada pas vyskupą pradėjo važiuoti žmonės.
Jis slapta teikė kunigystės šventimus, su juo buvo suderintas
"Katalikų Bažnyčios kronikos" leidimas. Jo auroje gyveno
kunigas Kazimieras Vasiliauskas. Aš norėjau būti jo refrenu -
kartoti ir užrašyti tai, ką jis pasakė. Viešpatie, ačiū, kad jie
buvo", - kalbėjo tėvas Stanislovas.
Tuo tarpu vaizdajuostėje buvo matyti kardinolo V.Sladkevičiaus
sugalvota laimės formulė: "...tik būkime geri šiame pasaulyje
ir to užteks, kad pasijustume laimingi..." Atrodo, tiek nedaug
tereikia, kad būtume laimingi - tik būti gerais vieni kitiems.
Keitėsi televizijos įrašo vaizdai. Kardinolas sakė: "Dievas
dalija dovanas, daugybę dovanų. Tik mokėkime jas priimti. Gyvenkime
gerumu ir viltimi". Įsidėmėtini žodžiai. Gaila, kad nedaug
kas juos girdėjo - du trečdaliai parterio vietų buvo tuščios.
Nejaugi kvietimus gavę žmonės taip pat greitai pamiršo Kardinolą,
kad nesiteikė ateiti į jo atminimo vakarą? Įsukti kasdieninių
buitinių rūpesčių rato jie prarado ne kasdien veltui dalijamas
dvasines dovanas.
Aldona KAČERAUSKIENĖ
Vilnius
© 2001 "XXI amžius"