Vėlinių paslaptys
Yra metuose diena, kaip jokia kita
jungianti mus visus. Tai Vėlinės. Nepriklausomybės nemini jos
antipatikai, Kalėdų nešvenčia ateistai, Naujieji metai nėra rimta
šventė tikintiesiems. Visai kitaip yra su Vėlinėmis.
Jeigu paklausčiau savęs ar jūsų, ar teko kada nors atlikti piligrimo
misiją, tikriausiai daugelis atsakytume, kad ne. Tačiau neskubėkime
taip atsakyti. Neskubėkime, nes juk kasmet lapkričio 1-ąją ar
2-ąją, ko gero, visi kylame lankyti šventų mums amžinojo poilsio
vietų. Mirusių kultas, kapų kultas šiomis dienomis įgauna absoliutų
dėmenį, keistai būdingą visiems katalikiškiems kraštams ir žymiai
mažiau būdingą stačiatikiams arba protestantams. Šios piligrimystės
į giminių ir artimųjų kapavietes keistumą sustiprina dar ir tai,
kad ji yra gana jaunas reiškinys - tesiekiąs tik XIX šimtmetį,
o Lietuvoje iš esmės labiausiai išplitęs tik XX šimtmetyje ar
net sovietmetyje. Galbūt todėl, kad tik dabar mes plačiausiai
pasklidome po miestus ir atitrūkome nuo savo šaknų. Atitrūkome
ne tik erdvės požiūriu, ne tik intelektualiai, bet ir dvasiškai.
Atitrūkę susvetimėjome. Tačiau, ko gero, tai ir praskleidžia mūsų
vėlinių piligrimystės paslaptį. Kasmet tuo pat metu sugrįžtame
prisiglausti prie tų savojo identiteto ir savosios materialinės
bei dvasinės prigimties šaknų. Sugrįžtame susikaupę, kaip kadaise
susikaupę bočiai melsdavosi ar žegnodavo duoną. Sugrįžtame jų
aplankyti, bet ir lyg atsiprašyti už tą civilizacijos ir mūsų
pačių nulemtą susvetimėjimą su jais.
