Neblėstantis atminimas

Kauno dramos teatre nesutilpo visi, norėję patekti į vieno iškiliausių rezistencinės laisvės kovos vadų - Juozo Lukšos (literatūrinis slapyvardis Daumantas) 80-ųjų gimimo ir 50-ųjų žūties metinių minėjimą. Lietuvos folkloro teatro vadovas ir režisierius Povilas Mataitis sukūrė apeiginių bylojimų spektaklį "Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva", remdamasis J.Lukšos knygos "Partizanai" faktine medžiaga bei laiškų mylimajai Nijolei ištraukomis.
Juozo Lukšos gimnazijos Garliavoje direktorius, istorikas Vidmantas Vitkauskas prieš vaidinimą susirinkusiems minėjimo dalyviams papasakojo J.Lukšos biografiją, nušvietė rezistencinės kovos etapus. Sveikinimo žodį tarė specialiai iš Jungtinių Valstijų atvykusi J.Lukšos žmona Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė-Paronetto. Tramdydama jausmus ji sakė: "Juozas yra gyvas manyje, kaip ir prieš 50 metų. Aš jaučiu jo alsavimą Lietuvos trispalvės vėliavos plazdėjime, Lietuvos himno skambėjime ir Lietuvos nepriklausomybės šviesoje, nors ją vis dar slopina buvusių okupantų užleista migla. Aš tikiu, kad Juozo auka Tėvynei prisidėjo prie šių miglų išsklaidymo ir kad mes visi, kur tik bebūtume, dar daugiau įvertinsime ir suprasime, kas ta išsikovota laisvė iš tikrųjų yra. Juk kraujo dėl jos dabar jau nebereikia lieti, o reikia tik dideliu ir atsidavusiu darbu padaryti viską, kad Lietuva tikrai būtų tos kruvinos aukos verta". Ugningą kalbą minėjime pasakęs spaudos apžvalgininkas ir publicistas Vilius Bražėnas iš Floridos (JAV) teigė: "Išeiviai, žinoma, didžiavosi partizanais, ir kai kurie irgi kėlė jų žygius Vakarų dėmesiui. JAV žurnalo straipsnis apie sovietų pavergtas tautas lankstinuku buvo dešimtimis tūkstančių pasklidęs, pasiekė net Viduriniuosius Rytus. Lankstinuko moto buvo J.Lukšos-Daumanto vadovaujamų į Vakarus prasiveržusių partizanų įspėjimas Vakarams: "Kuomi jūs esate, mes buvome. Kuomi mes esame, jūs galite tapti".
Gera matyti partizanų žūtį primenančius paminklus. Tačiau paminklai skirti gyviesiems priminti, kad mūsų partizanai, sustabdę Lietuvos kolonizavimą, nespėjo sustabdyti dvasinės kolonizacijos. Tas uždavinys krenta ant likusių tautiečių pečių. Kiekvieno tokio, kaip šio patriotų, susibūrimo didžiausiu garbės svečiu būna Nežinomo Partizano vėlė. Akistatoje su ja mes negalime atsisakyti pareigos, išsiskirsčius iš čia, eiti į partizaninę kovą už tautinės dvasios pakėlimą ir patriotizmo išplėtimą Lietuvoje".
Susirinkusiesiems kalbėjo J.Lukšos brolis, rezistentas, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovas Antanas Lukša.
Spektaklyje pagrindinį vaidmenį atliko aktorius Regimantas Adomaitis (Bylotojas), Sonata Paliulytė (Bylotoja) ir Diana Anevičiūtė (Mylimosios vizija). Premjera įvyko dar 1997 metais, tačiau ir šiandien šis vaidinimas labai aktualus. Jame įsipina partizanų dainų bei šermenų giesmių fragmentai. Visa tai sukuria dramatiško išgyvenimo audinį, įtaigų, įsimenantį kūrinį.
Minėjimo dalyviai iš spektaklio išsinešė prasmingų išgyvenimų, pasiaukojimo, kovos ir mirties žodžių supintą vainiką.

K.D.

"Į ateitį žvelgiau vyro akimis", -

sako Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė, vieno įžymiausių Lietuvos partizanų vadų Juozo Lukšos-Daumanto žmona, atvykusi į Lietuvą iš JAV į vyro gimimo 80-ųjų ir jo žūties 50-ųjų metinių paminėjimą Kauno dramos teatre rugsėjo 11 dieną. Lietuvoje ji lankėsi ir pavasarį. Tada viešnia mintimis apie savo gyvenimą ir veiklą dalijosi su "XXI amžiumi".

Dievas skyrė būti šalia

Susipažino N.Bražėnaitė ir J.Lukša-Daumantas 1948-ųjų vasarą Paryžiuje, per Petrą Vilutį ir Joną Pajaujį. Užsimezgusi draugystė tęsėsi laiškais, nes, saugumo dėlei, Juozas turėjo vengti susidūrimų su Nijolę lankančiais žmonėmis, kad nebūtų išaiškintas. Apie J.Lukšos buvimą Paryžiuje žinojo tik keli asmenys. Teliko laiškai.
Nijolė gimė Utenoje, 1940-aisiais baigė Kauno "Aušros" mergaičių gimnaziją, pradėjo studijuoti mediciną Kauno universitete. Vėliau, naciams uždarius universitetą, mamos pastangomis per jėzuitą Gruodį su maža studentų grupe išvyko į Vokietiją, čia tęsė mokslus. Medicinos fakultetą baigė 1947 metais Austrijoje. Po studijų atvyko į Prancūziją ir dirbo ligoninėje. Pažintis su J.Lukša buvo lemtinga. Trumpos susitikimų akimirkos ir laiškai virsdavo didžiule laime. Grįžęs iš Švedijos, Juozas vis dažniau aplankydavo Nijolę. Jiedu pamilo vienas kitą. Nijolė susirgo tuberkulioze ir buvo paguldyta į ligoninę. Jos sesę dvynę Vidą ši liga kankino net dešimt metų. Nijolei grįžus iš sanatorijos, du jauni žmonės ėmė rengtis santuokai, nes suprato, kad Dievas skyrė būti šalia. J.Lukšos ir N.Bražėnaitės vestuvės įvyko 1950 m. liepos 23 d. mažoje Unterhauseno bažnyčioje, netoli Tiubingeno. Diena buvo graži. Pusseserė Ugnė buvo pamergė, o Julijonas Būtėnas, turėjęs būti pabroliu, neatvyko, nes ruošėsi būsimam žygiui į Lietuvą. Nijolę ir Juozą tuokė prelatas Mykolas Krupavičius. Sutuoktuvėse dalyvavo Nijolės dėdė su teta Petras ir Veronika Karveliai, prof. Juozas ir Vlada Brazaičiai, Levas ir Birutė Prapuoleniai.
Tuo metu Nijolė net nenutuokė, kad jų laimė su Juozu bus tokia trumpa. "Į ateitį žvelgiau Juozo akimis", - prisipažįsta Nijolė. Ji suprato vyro pasiaukojimą Lietuvai, jo begalinę meilę kaip didžiąją vertybę. Tai liudija ir J.Lukšos-Daumanto knyga "Laiškai mylimosioms", kurią išleido "Į laisvę" fondas. Šių laiškų originalus saugo Juozo Lukšos gimnazija Garliavoje, Kauno rajone.

Paskutinis laiškas

Juozo paskutinį (atsisveikinimo) laišką Nijolei perdavė J.Būtėnas, palydėjęs Juozą skrydžiui į Lietuvą. "Aš žinau, Niliuk, kad toliau aš grumsiuos ne dėl savo vieno, bet dėl mudviejų garbės, kame Tu, Brangioji, lydėsi mane savais pergyvenimais ir sava malda. (...) O jei kartais likimui patiktų mane fiziškai sunaikinti, tai Tu, Niliuk, tąsyk padaryk mane kažkur egzistuojantį laimingu, susikurdama sau vėl laimingą gyvenimą..."
"Tai mano vyro testamentas", - sako Nijolė. Niekingo išdaviko išduotas Daumantas žuvo garbingoje kovoje. Kraupią žinią apie Juozo žūtį Nijolė sužinojo 1956 metais Niujorke. Apie tai, kad vyras žuvo 1951-aisiais, jai pranešė kongresmenas Carstens. Liko pirmosios meilės grožis ir žavesys. Liko J.Lukšos meilė Lietuvai, savo žmonai kaip dvasinės stiprybės simbolis ateities kartoms.

Nijolė susikūrė savąjį gyvenimą

Į Niujorką Nijolė atvyko 1953 metais, čia gavo vadinamąją žaliąją kortą. Teko vėl gilinti medicinos žinias, perlaikyti egzaminus. Pagaliau jai buvo suteikta teisė dirbti medike Niujorke. Nuo 1959-ųjų iki 1999 metų ji dirbo patologijos srityje. Pastarąjį dešimtmetį iki pensijos buvo Patologijos departamento direktorė. Be tiesioginio darbo, Nijolė aktyviai reiškėsi visuomeninėje veikloje. Ji - ateitininkė, dirba religinėje šalpoje, yra Tautos fondo valdybos sekretorė. Juozo žodžiai išsipildė. Nijolė susikūrė savąjį gyvenimą. Ištekėjo už italų kilmės profesoriaus patologo, susilaukė dviejų dukterų. Viena duktė pasirinko vaikų ligų gydytojos, kita - veterinarės specialybę.
Po didžiulių pastangų Nijolei pavyko papirkti saugumą, ir 1966-ųjų gegužę jos mama buvo išleista vykti pas dukrą į Ameriką. "Mūsų šeima 1949 metais buvo išblaškyta keturiuose žemynuose: mama - Sibire, prie Baikalo ežero, aš - Paryžiuje, sesuo Vida - Australijoje, brolis - Amerikoje", - pasakojo "XXI amžiui" N.Bražėnaitė-Lukšienė-Paronetto. Ji dešimt metų darė įvairius žygius, kad mamą išleistų iš už geležinės uždangos. Rašė net N.Chruščiovui. Kentėjusi vargus prie Baikalo ežero kartu su kun. Vincu Pranskiečiu ir kitais ištremtaisiais, Nijolės mama, grįžusi pakirstos sveikatos, 1970-ųjų rugpjūtį mirė.

* * *

Vis grįžta Lietuvon N.Bražėnaitė-Lukšienė-Paronetto, išsaugojusi meilę ir pagarbą Lietuvos partizanų vadui J.Lukšai-Daumantui.
"Juozas labai mylėjo Lietuvą. Ji jam buvo pirmoji mylimoji, o aš - antroji. Tačiau neretai tos abi mylimosios susiliedavo į vienumą. Aš jam buvau Lietuva užsienyje, o Lietuvoje - manyje ieškojo dvasinės stiprybės..." - prisimena Nijolė.

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

© 2001 "XXI amžius"