Šamanizmas

Visais informacijos kanalais paskelbta: Vyriausybė sugalvojo ilgalaikę kovos su korupcija programą. Aišku, tai pateikiama kaip A.Brazausko iniciatyva, nes, kaip žinoma, tikras komunistas, nors ir pasivadinęs socialdemokratu, be kokios nors kovos gyventi negali. Tačiau ar pirmą kartą kylama į kovą prieš korupciją? Dar būdamas prezidentu A.Brazauskas įkūrė specialią komisiją kovai su organizuotu nusikalstamumu ir jos pirmininku paskyrė E.Bičkauską. Kas iš to išėjo, visi žino: E.Bičkauskas nuėjo politinėn nebūtin, "didžiausias kovotojas" su korupcija, deja, išliko ir vėl rengiasi tapti prezidentu. Galima priminti netolimą praeitį, kai tuometinis prezidentas, 1994-aisiais, irgi prasidėjus "kovai" su korupcija, samprotavo: "O gal iš tiesų nėra Lietuvoje tos korupcijos? O jeigu ji yra, tai turi būti išaiškintas nors vienas atvejis. Aš esu kategoriškai už tai, kad būtų išaiškinti piktnaudžiavimo atvejai, tarp jų - ir aukšto rango valdininkų. Bet, kaip matote, nėra taip paprasta". Kadenciją baigęs prezidentas iš esmės sakė teisybę. Ar kam teko girdėti, kad nors vienas "šlovingosios" partijos veikėjas būtų nutvertas? Tiesa, kurį laiką pasėdėjo belangėje buvęs Premjero partijos bendražygis stambus nomenklatūrininkas B.Zaikauskas, tačiau jis dabar tapo "konsultantu" oligarcho V.Uspaskich sukurtoje dar vienoje "antikorupcinėje" komisijoje. Nereikia nė spėlioti, kokias išvadas paskelbs ta komisija. Nors kuriamos naujos komisijos ar programos kovai su korupcija, nutylimas pagrindinis dalykas: kol nebus visuotinai pripažinta prielaida, jog visi piliečiai yra lygūs ir lygiai įsipareigoję valstybei, tol korupcija klestės. Deja, ką pažymi ne vienas pasaulio politikos analitikas, pokomunistinėse šalyse, tarp jų, žinoma, ir Lietuvoje, atsikuriant rinkos ekonomikai, kuri buvo tabu komunistinėje visuomenėje, susikūrė nauji turto ir valdžios šaltiniai. Taigi naujų grupių su, švelniai tariant, abejotinais būdais įsigytų resursų šaltiniais atsiradimo ir šių grupuočių pastangų įsisprausti į politikos sferas tiesioginis rezultatas ir yra korupcija. Nauji milijonieriai perkasi vietas parlamentuose, taip integruodamiesi į politinę sistemą. Gavusios balso teisę "liaudies masės" naudojasi politinėmis galiomis - balsuoja taip, kad iš apsukrių politikierių gautų darbo vietų ir privilegijų. Taigi vieni už pinigus perka politinę galią, kiti už politinę galią gauna pinigus. Bet abiem atvejais kažkas visuomeninio (balsavimas, pareigos sprendimai) parduodama siekiant asmeninės naudos.

Nustojus paisyti tikrųjų vertybių, imama neigti ir atmetinėti bet kokias derybas, kompromisus, be kurių normali politika neįmanoma, ir leidžiama tapatinti politiką su korupcija. Netgi besibalotiruojančio į parlamentą vadinamojo politiko pažadas padidinti pensijas, sumažinti mokesčius, pakelti žemės ūkį yra ne tiek demagogija, kiek korupcija. Jei kalbėsime apie žemės ūkį, tuos pažadus daugiausia žarsto buvę nomenklatūrininkai, kolūkių pirmininkai ir kiti panašūs žemės ūkio "specialistai", kurie nuo pat okupacijos pradžios "kėlė" žemės ūkį, taip ir likusį vadinamojo socializmo baudžiava, tik dar rafinuotesne nei feodalizmo laikais. Tad argi tokie pažadai pagerinti gyvenimą, duoti rinkėjams ne tik duonos, bet ir sviesto, jeigu kandidatas bus išrinktas, nėra mažesnė korupcija už tą atvejį, jeigu jis kiekvienam rinkėjui sumoka už balsą rinkimų išvakarėse ar pamalonina alaus bokalu? Gaila, bet Lietuvoje politika tampa vos ne svarbiausia pramonės šaka, net gyvenimo būdu. Politikavimas ir pažadų žarstymas yra tiesiausias kelias į valdžią, kuri savo ruožtu yra plačiausias kelias į turtą. Politinio veikimo būdu galima padaryti daugiausia pinigų per patį trumpiausią laiką.

Prieš keletą metų mūsų tautietis JAV Oklahomos universiteto profesorius Vytautas Vardys (jau išėjęs Amžinybėn) akcentavo ekonomikos persipynimą su politika, kultūra. Jis rašė: "Politinis elgesys yra sąlygotas asmeninio pasipelnymo. Iš tiesų nėra nieko blogo ekonomikos ir politikos ryšyje, tačiau Lietuvos sąlygomis ekonominės privilegijos perkamos politiniais sprendimais. Lietuvą politiškai valdo senieji vadovai, atėję iš nomenklatūrinės sistemos, kurioje dominavo ne laisvas politinis apsisprendimas ar rinka, bet privilegijos - tiesiog mafijiškai intensyvus lojalumas asmeninės gerovės ir statuso patenkinimui. (...) Žinokime, kad ekonominis nusikaltimas, sujungtas su politine jėga valstybės rėme, veda į neteisingos valstybės kūrimą."
Dabartiniame Seime ir Vyriausybėje pilna asmenų, nupirktų už finansinių grupuočių, daugiausia susijusių su Rusija, pinigus. To paneigti niekas negali. Užtat kuriamos įvairios komisijos, o dabar - ir Nacionalinė kovos su korupcija programa. Vienas iš šios programos kūrėjų, Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) direktorius V.Junokas, kartu su Premjeru pristatydamas programą, pabarė žiniasklaidininkus, kad šie iš anksto parašė, jog ir dabar prieš korupciją bus kovojama popierinėmis programomis. Tik nežinia, ko čia piktintis. Juk visuomenė jau seniai įsitikino antikorupcinių komisijų veiklos efektyvumu, lygiu nuliui. Tai toks pat akių dūmimas, kaip ir sovietiniai "vajai". O V.Junoko pasisakymas dėl antikorupcinės programos būtinybės galėtų įeiti į vieno dienraščio publikuojamų įdomiausių politikų pasisakymų lobyną. Mat, pasak STT vadovo, programos nereikėtų, jei tokia programa būtų kiekvieno valdininko ir gyventojo genuose... Taigi tautiečių genai dar neužprogramuoti, nors Vyriausybė bei neokomunistinė Seimo dauguma ir labai stengiasi užprogramuoti viską, ką tik įmanoma. Juk faktiškai Lietuvoje jau po nepriklausomybės atkūrimo užgeso beveik visi be partijos pritarimo atsiradę periodiniai leidiniai. Rajonų spauda jau nusidažė raudona spalva, o kai kurių laikraščių, pavzdžiui, "Klaipėdos", publikacijas cituoja net Baltarusijos diktatorių garbinantys rusų kalba Vilniuje išeinantys savaitraščiai. Rajonų laikraštėliai, kontroliuojami buvusių nomenklatūrininkų, rungtyniauja tarpusavyje, kuris skaudžiau įgels, tulžingiau apšmeiš visus, nepritariančius Vyriausybei ir neokomunistiniam Seimui. Tokie dalykai vėl sugrįžo į viešąjį gyvenimą iš Seimo rūmų. Ten, Č.Juršėnui ir V.Andriukaičiui vadovaujant, santykiai su opozicijos mažuma aiškinamiesi ne diskusijų, o įprastu buldozeriniu principu.

Seimo narys K.Glaveckas, kaip ir dauguma jo kolegų, dabar kalbančių apie Vyriausybės pateiktą valstybės biudžeto projektą, teigia, kad Lietuvos laukia ilgas politinis ruduo, o jam pasibaigus Kalėdų senelis, deja, nebeatneš jokių dovanų. Jų tuščiame maiše paprastai nebūna. Ir tas tuščias maišas dar tampomas į visas puses. Neokomunistai, socialliberalai, "nepriklausomieji", "valstiečiai" pirmiausia tradiciškai puola krašto apsaugos biudžetą, vadindami jį "NATO biudžetu". Apsimetama, kad pinigų reikia sveikatos apsaugai, kultūrai, švietimui, policijai, melioracijai ir pan. Vienas iš vadinamųjų socialdemokratų jau atvirai pareiškė, kad reikia atidėti narystę Europos Sąjungoje. Į tai bemat atsiliepė Premjeras. Biudžeto projekte jau praktiškai nebeskiriama lėšų Lietuvos misijai prie ES Briuselyje, gerokai sumažinta lėšų Užsienio reikalų ministerijai. Vadinasi, integracijos procesai į euroatlantines struktūras oficialiai stabdomi. Kaip pažymėjo politikos apžvalgininkas Rytis Zemkauskas, tokia politika netruks duoti vaisių. Ji puikiausiai derės su reikalavimais paskelbti pagonybę oficialia Lietuvos religija. Tai sukelia pagrįstų įtarimų, kad seimūnas, reikalaujantis pagonybės ir ją gavęs, paskelbs, jog, remiantis Restitucijos įstatymu, jam, kaip pagonių šamanui, turi būti grąžinti visi piliakalniai, šventosios girios, Perkūno šventyklos ir pan. Beje, minėtas Seimo pagonis ragina remtis baškirais, kur vietiniai šamanai ugdo tauriausius jausmus. Toks politinis šamanizmas ir žmonių apgaudinėjimas puikiai dera su vieno V.Šustausko bendražygio, Tauragės chuligano, išpuoliais Vilniuje ir Prezidento atvaizdo pakorimu. Nė nestebina, kad su chuliganais susitiko LKP CK propagandos dirigentas Č.Juršėnas.

O Prezidento ir Premjero specialiai išpūsta problema dėl Valdovų rūmų atstatymo rodo, jog, matyt, specialiai stengiamasi atitolinti visuomenę nuo kur kas svarbesnių valstybei problemų. A.Brazauskas teigia, kad Valdovų rūmai jam yra šventas dalykas - valstybės simbolis. Tai, žinoma, eilinė komunistinė manipuliacija. Kas iš to simbolio, jeigu dabar (tą galima drąsiai tvirtinti) esantys simboliai - vėliava, himnas, herbas - nėra nė vieno vadinamojo socialdemokrato ar "socialiai artimo" socialliberalo širdyje. Tad tie vaidinimai, daugiau nei keisti ritualai yra skirti tik paprastiems piliečiams.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2001 "XXI amžius"