Sudegusios bažnyčios vietoje išaugo nauja
Jaukiame ir gražiame Pakalnių miestelyje,
priklausančiame Leliūnų seniūnijai, nuo XVIII a. pabaigos veikė
Švč. Trejybės bažnyčia, kuri tapo traukos centru, buvo neatsiejama
nuo pakalniškių gyvenimo, jų buities, kasdienybės. Bet štai pernai
balandžio 25-ąją tikintieji savo bažnytėlės neteko. Gaisras ankstyvą
rytmetį iki pat pamatų suniokojo medinę bažnyčią. Niekuo negalėjo
pagelbėti nei atskubėję ugniagesiai, nei sulėkę parapijiečiai
- ugnies liežuviai be jokio gailesčio rijo medines sienas, lubas,
papuošimus, šventųjų skulptūras, bažnytinius reikmenis.
Vėliau žmonės, valydami gaisravietę, rado tik keletos religinio
turinio knygų likučių, apdegusios bažnyčios istorijos puslapius.
Ranka rašytos istorijos pirmajame puslapyje buvo žodžiai: "Bažnyčios
ilgis - 25 metrai, platumas - 12 metrų, aukštumas oro pusėje nuo
pamatų iki bažnyčios šelmenio - 10 metrų. Bažnyčia nuo ugnies
neapdrausta..."
Pakalniškiai iki šiol įsitikinę, kad jų bažnyčia buvo padegta
tyčia, esą net matėsi kažkokio skysčio liekanų, jautėsi benzino
ar dyzelino kvapas. Utenos policijos komisariato pareigūnai tyrė
šį įvykį, tačiau įtariamųjų dėl padegimo nepavyko sulaikyti. Gaisro
priežastys taip ir liko neišaiškintos.
Gyventojai tuoj pat po gaisro rinkosi prie bažnyčios ir tvarkė
aplinką, vežė nuodėgulius, nupjovė apdegusius medžius. Jų mintyse
buvo vienintelė svajonė - turėti Pakalniuose naują bažnyčią. Tam
sumanymui pritarė ir Leliūnų Šv. Juozapo parapijos klebonas kun.
Kostas Balsys, kuris aptarnaudavo ir Pakalnių parapiją. Visi sudegusios
bažnyčios tvarkymo darbai būtų kainavę apie 20 tūkstančių litų,
tačiau jie atlikti veltui - parapijiečiai mielai ėjo į talkas,
atvažiuodavo talkininkai ir iš Leliūnų, Utenos. Daug padėjo Leliūnų
seniūnija. Sutvarkius gaisravietę, buvo paskelbtas bažnyčios atstatymo
projekto konkursas, pradėtos rinkti aukos, išrinktas bažnyčios
atstatymo komitetas. Aukų rinkėjai važinėjo po kitas parapijas,
dalyvaudavo religinėse šventėse kitų miestų bažnyčiose. Užjausdami
pakalniškius, naujosios bažnyčios statybai pinigus aukojo anykštėnai,
uteniškiai, molėtiškiai, zarasiškiai, panevėžiečiai ir kitų vietovių
gyventojai.
Klebono kun. K.Balsio rūpesčiu, padedant parapijiečiams, laiminant
Panevėžio vyskupui Juozui Preikšui, 2000 m. rugpjūčio 6-ąją prasidėjo
naujosios Pakalnių bažnyčios statyba. Kertinį akmenį tuomet padėjo
Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, o statybvietę pašventino
vysk. J.Preikšas.
Pirmąsias šv. Mišias klebonas aukojo ką tik iškilusioje, bet dar
be langų, durų bažnyčioje gruodžio 25-ąją, antrąją šv. Kalėdų
dieną.
Taigi statyba vyko labai sparčiai, kilo, stiebėsi aukštyn šiuolaikinės
konstrukcijos pastatas. Dar tebevykstant statybai, į Pakalnius
plaukė liturginiai reikmenys, drabužiai, bažnytinis inventorius,
kuriuos paaukojo kitų parapijų kunigai. O Panevėžio Švč. Trejybės
bažnyčios rektorius kanauninkas Bronius Antanaitis padovanojo
26 medinius suolus su klauptais, kainuojančius apie 20 tūkst.
litų. Lėšų statybai skyrė Panevėžio vyskupija, padėjo įstaigos,
organizacijos, pavieniai verslininkai, daugiau ar mažiau aukojo
parapijiečiai. Bendromis pastangomis naujosios bažnyčios statyba
buvo baigta šių metų vasarą. Liepos 29-ąją, per tradicinius šv.
Onos atlaidus, ją pašventino Panevėžio vysk. J.Preikšas. Erdvioje
bažnyčioje vos tilpo visi parapijiečiai ir svečiai, nes į iškilmes
jų susirinko labai daug.
Ta proga su džiaugsmo šypsena veide parapijos klebonas kun. K.Balsys
prisiminė bažnyčios statymo akimirkas ir gerų žmonių paramą. Dėkojo
klebonas ir bažnyčios atstatymo komiteto nariai vysk. Juozui Preikšui,
kan. Broniui Antanaičiui, kunigui Juozui Šumskiui, verslininkams
Skaidrei ir Sauliui Vaiginams, architektui Kazimierui Tamošėčiui,
vyr. architektui Raigardui Eigėliui, prof. Vytautui Landsbergiui,
buvusiam Utenos apskrities viršininkui Rimantui Dijokui, buvusiam
rajono merui Edmundui Pupiniui, Utenos miškų urėdijos urėdui Stanislovui
Kvedarui, konstruktoriui Juozui Kaupui, projektuotojui Vytautui
Zarankai, skulptoriui Juozui Naruševičiui, menininkui Juozui Rudalevičiui,
vitražistams Audriui Surgailiui, Algirdui ir Vydūnui Tutkams,
kalviui Rūteniui Dirvonskiui ir kitiems žmonėms. Daugelio rankose
pražydo padėkos simbolis - gėlių puokštės, jiems buvo įteikti
padėkos raštai, užrištos tautinės juostos.
"XXI amžiaus" korespondentui Pakalnių žmonės džiaugsmingai
minėjo senojo klebono pavardę, sakydami, kad tiktai kun. K.Balsio
energijos, ryžto, sumanumo dėka taip greitai pelenais virtusios
bažnyčios vietoje iškilo šiuolaikiška naujoji bažnyčia. Labai
išgyveno, gailėjo senosios medinės bažnytėlės, verkė, kai ji virto
pelenais. Juk tokia jauki, miela širdžiai toji bažnytėlė buvo,
neseniai suremontuota, išdažyta! Bet kai jos vietoje išaugo nauja,
nebe taip gaila ir senosios. Naujoji Pakalnių bažnyčia - mūrinė,
sumūryta iš dekoratyvinių pilkų ir geltonų plytų. Viduje - daug
medžio dirbinių, puošnus altorius, spalvingi vitražai, meniškos
šventųjų skulptūros. Gražiai sutvarkytas ir šventorius, išklotas
plytelėmis. Žinoma, kaip sakė šių eilučių autoriui vietiniai žmonės,
dar daug reikės darbų įdėti tvarkant bažnyčios aplinką, sodinant
medžius. Bet tai bus padaryta palengva, rengiant talkas. Svarbiausia,
kad bažnyčia jau pastatyta ir veikia, kviečia tikinčiuosius. Šalia
naujosios bažnyčios tebestovi ir senoji medinė varpinė. Per gaisrą,
kai ugnies liežuviai rijo maldos namus, varpinė stebuklingai išliko,
tačiau buvo visa suodina, aprūkusi. Dabar varpinė apkalta pastoliais.
Parapijiečiai skuto degėsius, plovė suodžius, tad neilgai trukus
varpinė buvo naujai suremontuota, išdažyta.
O netoli nuo bažnyčios stūkso balto mūro trijų aukštų paminklą
primenantis statinys. Tai - Pakalnių koplytėlė, taip pat labai
sena, menanti praėjusį šimtmetį. Koplytėlės apačioje - didelis
kryžius, antrame ir trečiame jos aukšte - šventųjų skulptūros,
o viršum skardinio stogelio iškilęs metalinis kryžius. Į šią vietą
irgi mėgsta susirinkti pakalniečiai, eidami pro šalį, sukalba
maldas, persižegnoja, pagarbos ženklan nukelia kepures. Prie koplytėlės
žmonės meldėsi ir tuo metu, kai iš medinės jų bažnyčios buvo telikusios
tik nuodėgulių krūvos...
Ilgą laiką Pakalnių žmonės didžiavosi, kad jų medinė bažnytėlė
- viena seniausių Utenos krašte, o dabar didžiuojasi, kad bažnyčia
yra pati naujausia.
Vytautas BAGDONAS
Pakalniai, Utenos rajonas
© 2001 "XXI amžius"
