Pagonybė: praeities šešėlis dabarties šviesoje
Netrukus Lietuvos Seimas svarstys
Seimo nario Gedimino Jakavonio pateiktą siūlymą, pagal kurį Lietuvoje
tarp devynių pripažintų tradicinių tikėjimų turėtų būti pripažinta
ir senoji lietuvių pagoniškoji (ikikrikščioniškoji) religija.
Pripažinus pagoniškąjį tikėjimą oficialiu, Lietuva, kažkada buvusi
paskutiniuoju pagonišku kraštu Europoje, turi neblogas perspektyvas
tapti pirmąja pagoniška valstybe Europos žemyne. Gerai tai ar
blogai? Ką gero ar blogo galime sulaukti sugrįžus proprotėvių
saugotam, bet į istorijos pakraštį nuėjusiam tikėjimui? Ką dabarties
lietuviams duotų prievarta sugrąžintas gražiomis, bet naiviomis
legendomis apie amžinąją ugnį sergėjusias vaidilutes pasakojęs
mūsų senolių tikėjimas, pritaikytas pirmykštei bendruomeninei
gentinei santvarkai? Ar toks tikėjimas įneštų darnos į mūsų ir
taip įvairiausiais prieštaravimais perpintą gyvenimą, ar jis tik
sukeltų naujų sunkiai suderinamų konfliktų? Panašiais klausimais
su "XXI amžiaus" skaitytojais pasidalinti sutiko Kauno
arkivyskupas metropolitas, Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas
Sigitas TAMKEVIČIUS.
Jūsų Ekscelencija, pasaulietinė
valstybė, kurioje Bažnyčia atskirta nuo valstybės, savo priimtu
būdu (konstitucija, įstatymais) nustato tas aplinkybes, kuriomis
tikintieji, kaip tokie, gali įsijungti į valstybės gyvenimą. Kaip,
Jūsų nuomone, sąžinės laisvės principas realizuojamas valstybėje?
Pasaulietinėje valstybėje, t.y. tokioje,
kurioje joks krikščioniškas tikėjimas neįvardijamas kaip valstybės
pripažinta religija, dažniausiai yra nustatomi tokie valstybės
ir tikinčiųjų santykiai: kiekvienas žmogus turi teisę būti bet
kokios religijos išpažinėju, taip pripažįstant visuotinai garantuojamą
sąžinės laisvės principą. Paprastai vienokį ar kitokį tikėjimą
išpažįstantiems žmonėms suteikiama teisė kurti savas religines
institucijas, kurios visuomenėje pamažu įsiteisina ir gali ją
praturtinti. Jeigu religinė institucija pozityviai tarnauja visuomenei,
valstybė gali ją pripažinti ir palaikyti, o jeigu religinė institucija
pasirodo esanti destruktyvi, valstybė gali jos nepalaikyti ir
net neleisti jai įsiteisinti.
Taigi pasaulietinė valstybė, kokia
yra ir Lietuva, žengtų pažangų žingsnį, suteikdama lygias teises
su kitomis pripažintomis Lietuvoje religijomis ir mūsų senajam
ikikrikščioniškam tikėjimui...
Pagal Lietuvoje priimtus įstatymus
valstybės pripažintomis religijomis skelbiamos tik tos, kurios
yra tradicinės, t.y. nepertraukiamai egzistavo tam tikrą laikotarpį
(pagal Lietuvos įstatymus -25 metus). Čia įstatymo subjektas yra
religija. Tokia religija negalima pripažinti ikikrikščioniškojo
lietuvių tikėjimo, kuris neturi tęstinumo, o yra išlikę tik kai
kurie papročiai, kurių dauguma atgaivinama pagal XIX amžiaus romantikų
interpretacijas. Lietuvių pagoniškuosius papročius ypač vertinantis
vadinamasis romuviečių judėjimas, būdamas idealistinis, tėra tik
draugija, puoselėjanti tautos dvasinį paveldą.
Šis judėjimas suvaidino savo pozityvų vaidmenį sovietinio ateistinio
režimo metais, kai buvo eliminuojama tiek tautinė kultūra, tiek
krikščioniškoji patirtis. Aš esu įsitikinęs, kad ir dabar "Romuvos"
draugija vaidina teigiamą vaidmenį, tyrinėdama tautos paveldą
ir integruodama į šiandieninį ir kultūrinį gyvenimą visa, kas
pozityvu. Tačiau kartu esu įsitikinęs, kad "Romuva"
ar kitos panašios draugijos, tyrinėjančios ir branginančios kultūrinį
ar dvasinį tautos paveldą, jokiu būdu nėra religinės institucijos
ir jų veikla negali tapti religija.
Betgi ar nebūtų patrauklu, kad
lietuvių tauta, dabartinėmis sąlygomis pripažindama senąjį tikėjimą,
susigrąžintų tą gražią dvasinę atmosferą, kurioje gyveno lietuvių
gentys?
Visa bėda yra ta, kad senasis mūsų
tikėjimas nėra jau toks aiškus, kaip kai kas įsivaizduoja. Tai
greičiau atspindi senovės lietuvių papročius. Bet ir tai tik su
tam tikromis išlygomis. Apie tuos papročius pradėta rašyta tik
po kelių šimtų metų, jiems jau nykstant krikščionybės įtakoje,
ir tai, kaip kokį egzotišką reiškinį, aprašinėjo daugiausia užsieniečiai.
Vėliau apie senąjį lietuvių tikėjimą pradėjo rašyti istorikai
romantikai - lietuviai ir lenkai. Vadinasi, senasis lietuvių tikėjimas
patyrė didžiulį laiko pertrūkį, ir kalbėti apie jo tęstinumą yra
labai problematiška. Dar daugiau, norimas atgaivinti lietuvių
tikėjimas yra ne tiek religinis, kiek kultūrinis reiškinys. Šis
kultūrinis senojo lietuvių tikėjimo aspektas savo rūpesčiu iškelia
jau minėtą pamirštų senovės papročių atgaivinimą ir išlaikymą,
o ne siekimą įeiti į anapusinę tikrovę, su kuria santykiauja bet
kuri monoteistinė religija. Senieji lietuviai su pasauliu bendravo
per panteistinį jo suvokimą, kuriame anapusinei tikrovei dar nebuvo
skirta jokios vietos. Kita vertus, Lietuvos grįžimas į pagonybę
būtų turbūt pirmas atvejis ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.
Tokio eksceso, kai "grįžtama" prie pagonybės, dar nebuvo
pasaulio istorijoje. Juk kokį didelį palikimą turėjo senovės graikų
ir romėnų religijos, tačiau jas kultivavusiuose kraštuose niekam
neateina į galvą reanimuoti tas religijas kaip institucijas. Kaip
atrodytų Lietuva, staiga, dirbtinai pagal kažkokį valstybės įstatymą
atkurdama pagonišką religinę bendruomenę? Tiesa, religijos, tiksliau
pagoniškų papročių, reanimacijos pavyzdį, ganėtinai nepatrauklų,
matome keltų mirusiųjų kulto (Halloween) tiesiog šiurkščiame įsiveržime
į dabartinę europietišką kultūrą. Gerai, kad kol kas šio su magija
susijusio kulto gerbėjai dar nekelia klausimo apie jo valstybinį
pripažinimą.
Vadinasi, Jūs, kaip Lietuvos Katalikų
Bažnyčios hierarchas, nesuteikiate jokių vilčių atgaivinti mūsų
proprosenelių tikėjimo?
Kaip katalikų vyskupas, aš nenoriu
neigiamai atsiliepti apie kokį nors kitą tikėjimą, netgi ir mirusį
ar bandomą atgaivinti. Kiekviena tauta turi saugoti ir gerbti
savąsias tradicijas, savuosius papročius, savo dvasinį paveldą.
Ir mes, būdami krikščionys, turime branginti mūsų senąsias lietuvių
tradicijas, bet tik kaip kultūrinį, o ne kaip religinį paveldą.
Todėl ir kalbėti galima tik apie draugijos, puoselėjančios senovės
paveldą, egzistavimo galimybę, bet ne apie pagoniškosios religinės
institucijos atgaivinimą (dar tiksliau kalbant, jos sukūrimą,
nes, kaip minėjau, autentiška lietuvių religija jau seniai prarasta)
ir juo labiau ne apie jos, kaip tradicinės religijos, įteisinimą.
Lietuvių pagoniškos religinės naujai kuriamos institucijos įteisinimas
tradicine gali turėti neigiamas pasekmes. Juk ne paslaptis, kad
romuviečių sąjūdyje, bent jo pradžioje, dalyvavo ir daug katalikiško
jaunimo - jis šiame sąjūdyje sėmėsi tautinio atsparumo, tautinio
identiteto išsaugojimo. Katalikai, dalyvaujantys ir dabar panašaus
pobūdžio draugijose, pripažinus šį sąjūdį religine institucija,
turės pasitraukti iš jo arba tapti "pagonimis". Atsirastų
ir kitų kontroversiškų nesutarimo židinių. Pavyzdžiui, Vilniaus
krašte gali pagilėti nacionalistinių grupių priešprieša, naujomis
sąlygomis pritaikydama modelį "lenkai - katalikai, o lietuviai
- pagonys".
Betgi tas priešiškumas tarp lietuvių
pagonių ir tada naujos religijos - krikščionybės egzistavo jau
anais laikais, netgi, galima sakyti (ir tai bet kuria proga visada
pabrėžiama), krikščionybė į Lietuvą atėjo "ugnimi ir kalaviju"...
Jeigu kažkada kryžiuočiai, siekdami
ne tiek religinių, kiek politinių tikslų nešė krikščionybę su
kalaviju, dėl šios priežasties šiandien tuo negalima eskaluoti
susiskaldymo tarp lietuvių. O tokie "krikščionybės priešiškumo
tautinei dvasiai" motyvai dažnokai pateikiami kaip pagrindas
didinti priešiškumą Bažnyčiai bei katalikų bendruomenei. Ar ne
per didelė prabanga būtų mažai mūsų tautai, jeigu tradicinės religijos
pas mus pradėtų peštis tarpusavyje? Puldami kaltinti krikščionybę
kaip kažkokį svetimkūnį, atneštą jėga ir prievarta, šios tezės
kūrėjai pamiršta, kad krikščionybės atėjimui į Lietuvą anais laikais
pritarė tuometiniai Lietuvos valdovai, pagal tų laikų teisę leisdami
krikštyti tautą.
Taigi, koks galutinis Jūsų Ekscelencijos
žodis šiuo klausimu?
Branginkime tautos paveldą, tačiau,
jeigu žmogus nori rimtai ieškoti Dievo, pagonybė nėra tas kelias,
kuris galėtų nuvesti į tikslą.
© 2001 "XXI amžius"