Apie Aušros Vartų praeitį

Miesto gynybinė siena

Šv.Teresės bažnyčia su vienuolynu ir Aušros Vartų koplyčia sudaro kadaise Vilniaus miestą juosusios gynybinės sienos dalį. Sienos, supusios senamiestį iš visų pusių, jau seniai nebėra, ji nugriauta 1800 - 1805 metais carinės Rusijos valdininkų iniciatyva; išliko tik keli jos fragmentai. Vienas geriausiai išlikusių senosios Vilniaus gynybinės sienos fragmentų yra Aušros Vartai ir dalis sienos ties basųjų karmelitų vienuolynu.
1503 m. rugsėjo 6 d. karalius Aleksandras Jogailaitis paskelbė vilniečiams privilegiją, atleisdamas juos nuo karinės prievolės, kad jie galėtų statyti miesto gynybinę sieną. Sienos ribas turėjo nužymėti Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila. Šia statyba labai rūpinosi Vilniaus vyskupas Vaitiekus Taboras (1492-1507).
Vilniaus gynybinė siena juosė visą dabartinį senamiestį. Jos ilgis buvo apie 3 km, vietomis ji siekė iki 2 m storio, jos ribose atsidūrė apie 100 ha miesto ploto. 1648-aisiais sudarytas karaliaus fortifikatoriaus Fridricho Getkanto planas liudija, kad miesto sienoje buvo dešimt vartų: Pilies, Bernardinų, Išganytojo, Subačiaus, Aušros (Medininkų), Rūdininkų, Trakų, Vilniaus (Vilijos), Totorių ir Marijos Magdalenos (Šlapieji). Be jų, dar buvo du gynybiniai bokštai: Apskritasis (Rūdininkų) ir Išganytojo.

Aušros Vartų koplyčios Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslas