Atnaujintas 2001 m. lapkričio 9 d.
Nr.84
(993)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Ora et labora
Darbai
Gimtas kraštas
Atmintis
Žvilgsnis
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


PRIEDAI







ARCHYVAI

2001 metai


PASKUTINIS NUMERIS

Motina mus kviečia pas save

Lapkričio 10-ąją Vilniuje prasideda Aušros Vartų Gailestingumo Motinos Globos atlaidai

Kas yra Aušros Vartai mūsų gyvenime? Kokie keliai atveda mus į šią šventovę? Ko mes ten einame? Ir ką randame? Nejučia kyla šie klausimai, matant, kaip pro nuolat varstomas duris skuba žmonės į Aušros Vartų koplyčią, pas Dievo Motiną - Gailestingumo Mergelę Mariją. Ateiname čia netuščiomis: nešini neišmatuojamom jūrom skausmo, atodūsių, ašarų, kančios, bejėgiškumo… Esame tokie silpni ir pažeidžiami, tad lenkiame galvas prašydami Mergelę Mariją užtarimo ir paguodos. Patikime Jai savo svajones, lūkesčius, planus. Gaila, bet, įnikę į savo bėdas, dažnai pamirštame Marijai padėkoti… O paskui, atsikvėpę Motinos glėbyje, įkvėpti vilties, nuskaidrėję iš koplyčios tais pačiais nuvaikščiotais laiptais pasileidžiame į pasaulį…

Šv. Teresės ir Aušros Vartų parapijos ganytojų mintys

Klebonas rektorius mons. Edvardas RYDZIKAS:

Esate vienos garsiausių Lietuvoje Šv. Teresės bažnyčios ir Aušros Vartų šventovės klebonas. Kokių darbų ir rūpesčių verpetuose jums tenka suktis?

Pirmiausia tenka rūpintis šios šventovės meno vertybėmis. Šįmet pavyko restauruoti Aušros Vartų koplyčios skliautą, atnaujinti skliauto detalių auksavimą, sutvarkyti laiptus, vedančius į koplyčią. Dabar rūpinamės koplyčios langais.

Mons. Edvardas Rydzikas


Pagonybė: praeities šešėlis dabarties šviesoje

Netrukus Lietuvos Seimas svarstys Seimo nario Gedimino Jakavonio pateiktą siūlymą, pagal kurį Lietuvoje tarp devynių pripažintų tradicinių tikėjimų turėtų būti pripažinta ir senoji lietuvių pagoniškoji (ikikrikščioniškoji) religija. Pripažinus pagoniškąjį tikėjimą oficialiu, Lietuva, kažkada buvusi paskutiniuoju pagonišku kraštu Europoje, turi neblogas perspektyvas tapti pirmąja pagoniška valstybe Europos žemyne. Gerai tai ar blogai? Ką gero ar blogo galime sulaukti sugrįžus proprotėvių saugotam, bet į istorijos pakraštį nuėjusiam tikėjimui? Ką dabarties lietuviams duotų prievarta sugrąžintas gražiomis, bet naiviomis legendomis apie amžinąją ugnį sergėjusias vaidilutes pasakojęs mūsų senolių tikėjimas, pritaikytas pirmykštei bendruomeninei gentinei santvarkai? Ar toks tikėjimas įneštų darnos į mūsų ir taip įvairiausiais prieštaravimais perpintą gyvenimą, ar jis tik sukeltų naujų sunkiai suderinamų konfliktų? Panašiais klausimais su "XXI amžiaus" skaitytojais pasidalinti sutiko Kauno arkivyskupas metropolitas, Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Sigitas TAMKEVIČIUS.


Lietuvos atkrikštas

Seimo narių grupė inicijavo Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo pataisą, kuria pagonybė būtų pripažinta kaip tradicinė lietuvių religija. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad minima Seimo narių grupė - tik paprasti neišmanėliai, kuriems tarp valstietiškos pasaulėžiūros, tradicijų, papročių bei apeigų ir religijos skirtumo nėra. Tačiau, matyt, šuo pakastas kitur, nes sunku patikėti, kad kuris iš tos grupės melstųsi Perkūnui ar Medeinei; veikiau pats trotilu perkūniją sukels ar stirną iš dvivamzdžio paklos.
Kokių tik būdų kovai su tikėjimu komunistiniai ideologai nesiėmė, bet galutinai jo sunaikinti nepavyko, nors kraupūs pėdsakai liko. Atstatomos ir restauruojamos griuvėsiais ir sandėliais paverstos bažnyčios, koplyčios, atstatomi ir statomi nauji kryžiai ir paminklai, tačiau, praradus tikėjimą Dievu ir žmogumi kūrėju, atstatyti prarastą dorovę vien lėšomis ir fizinėmis galiomis neįmanoma. Nelengva grįžti prie tikėjimo ar įtikėti iš naujo, nes tai jau ne tik nuo žmogaus, bet ir nuo Dievo malonės priklauso.


Vyskupas - vienybės, teisingumo, solidarumo ugdytojas Bažnyčioje ir pasaulyje

Budrumas šiandienos iššūkiams

"Trečiojo tūkstantmečio aušroje idealus vyskupas, kuriuo ir toliau remiasi Bažnyčia, yra ganytojas, kuris, būdamas panašus į Kristų gyvenimo šventumu, dosniai atsiduoda jam patikėtai Bažnyčiai ir tuo pačiu metu rūpinasi kitomis Bažnyčiomis, išplitusiomis po visą žemę", - kalbėjo popiežius Jonas Paulius II per šv. Mišių homiliją spalio 27 dieną, užbaigdamas keturias savaites trukusią dešimtąją Vyskupų Sinodo asamblėją. Kartu su Šventuoju Tėvu pamaldas Šv. Petro bazilikoje koncelebravo Sinodo asamblėjoje dalyvavę 55 kardinolai, septyni Rytų Katalikų Bažnyčių patriarchai, 70 arkivyskupų, 106 vyskupai bei 30 kunigų, kurie asamblėjoje dirbo auditoriais ir pagalbininkais.


Kraujuje paskandinta revoliucija

Vengrų tautos sukilimo 45-osioms metinėms

Po SSKP XX suvažiavimo, įvykusio Maskvoje 1956 m. vasario 14-26 dienomis, kai N.Chruščiovas iš tribūnos paskelbė, jog kiekviena valstybė ateis į socializmą savais keliais, Sovietų Sąjungos užgrobtose Rytų ir Vidurio Europos šalyse įsižiebė nedidelė išsilaisvinimo viltis. Prasidėjo neramumai Lenkijoje ir Vengrijoje. Galimomis demokratinėmis permainomis patikėjo net idėjinis Vengrijos komunistas Imrė Nadis. Tuomet, pakliuvęs į Vengrijos komunistų vadovo ir vieno didžiausių okupuotos Rytų Europos valstybių stalinistų M.Rakošio nemalonę, I.Nadis parašė Vengrijos komunistų partijos centro komitetui memorandumą "Penki pagrindiniai taikaus sambūvio ir mūsų užsienio politikos principai". Tai tautos nepriklausomybė, suverenitetas, lygiateisiškumas ir nesikišimas į kitos šalies vidaus reikalus. Jie turi būti privalomi kiekvienai šaliai - nesvarbu, ar ji - socialistinė, ar kapitalistinė, ar kokia kitokia. Ir Maskvos, ir Budapešto stalinistams buvo aišku, kad šis I.Nadžio pareiškimas - tai ne kas kita, o priminimas, kad ne tiktai Vakarų valstybės turi duoti laisvę savo kolonijoms bei pusiau kolonijoms, bet ir Sovietų Sąjunga turėtų gerbti "liaudies demokratiją" ir Vengrijos suverenitetą - tai yra nesikišti į jos vidaus reikalus.


Gelbėjimo sezono apraiškos

Daugiau! riebiau! paimt! pagriebt! išplėšt!
išsikerot! užgaut! neatiduoti!
nustumt! užgožt! praryt! sunaikinti!
sumindžioti! suniekinti! sutrypti!
nulaužt! iščiulpt! pažeminti! priversti!
rangytis! šliaužti! pasiremt! pavergti!
pasinaudoti! viešpataut! valdyt!..

Kai 1973 metų vasarą "Pergalės" žurnale buvo paskelbta poeto Justino Marcinkevičiaus herojinė tragedija apie senovės Graikijos legendinio herojaus Prometėjo pasmerkimą, daugelis Lietuvos partinių ortodoksų ir "socialistinio realizmo" sargų neteko amo. Tačiau prikibti prie garsaus poeto nedrįso. Juolab kad poemoje buvo kalbama apie mitologinius laikus. Tais pačiais metais kitas didis lietuvių tautos poetas Jonas Aistis už vandenyno rašė: "Jei manęs paklaustų, kaip geriau: ar kad okupantas vienas Lietuvą valdytų ir engtų, ar kad per maskolbernius, tai aš asmeniškai, net žinodamas, kad savas šuo visada skaudžiau kanda, nė nemirktelėjęs apsistočiau prie antrojo atvejo, manydamas, kad antruoju atveju yra šansų, kad parsidavėlis gali pakeisti savo nuomonę, žodžiu, antruoju atveju yra daugiau šansų ir galimybių, tuo tarpu kai pirmuoju atveju tų šansų visai nebūtų. O lošiant visada geriau turėti šansų, negu jų visai neturėti". Tuo pat metu J.Aistis, visada tikėjęs Lietuvos atgimimu, teigė, kad tauta niekada nežus, turėdama tokias savybes, kaip taurumas, kilnumas, savo vertės supratimas. Anot J.Aisčio, tauta gali žūti tik nuo korupcijos, nuo niekšėjimo, nuo tarpusavio ginčų. Poetas buvo teisus.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija
Šiame numeryje:

Sugrįžo į amžinojo poilsio vietą

Katalikės paminėjo veiklos sukaktį

Apie Aušros Vartų praeitį

Modernus vienuolis prie atidarytų vienuolyno vartų

Netekome patriotinės spaudos platintojo

Pagerbtas kardinolas J.Mindsentis

Lietuvos konservatorių ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos susitarimas

Valdovų rūmai

Vatikano dovana Latvijos katalikams