Kraujuje paskandinta revoliucija
Vengrų tautos sukilimo 45-osioms metinėms
Po SSKP XX suvažiavimo, įvykusio
Maskvoje 1956 m. vasario 14-26 dienomis, kai N.Chruščiovas iš
tribūnos paskelbė, jog kiekviena valstybė ateis į socializmą savais
keliais, Sovietų Sąjungos užgrobtose Rytų ir Vidurio Europos šalyse
įsižiebė nedidelė išsilaisvinimo viltis. Prasidėjo neramumai Lenkijoje
ir Vengrijoje. Galimomis demokratinėmis permainomis patikėjo net
idėjinis Vengrijos komunistas Imrė Nadis. Tuomet, pakliuvęs į
Vengrijos komunistų vadovo ir vieno didžiausių okupuotos Rytų
Europos valstybių stalinistų M.Rakošio nemalonę, I.Nadis parašė
Vengrijos komunistų partijos centro komitetui memorandumą "Penki
pagrindiniai taikaus sambūvio ir mūsų užsienio politikos principai".
Tai tautos nepriklausomybė, suverenitetas, lygiateisiškumas ir
nesikišimas į kitos šalies vidaus reikalus. Jie turi būti privalomi
kiekvienai šaliai - nesvarbu, ar ji - socialistinė, ar kapitalistinė,
ar kokia kitokia. Ir Maskvos, ir Budapešto stalinistams buvo aišku,
kad šis I.Nadžio pareiškimas - tai ne kas kita, o priminimas,
kad ne tiktai Vakarų valstybės turi duoti laisvę savo kolonijoms
bei pusiau kolonijoms, bet ir Sovietų Sąjunga turėtų gerbti "liaudies
demokratiją" ir Vengrijos suverenitetą - tai yra nesikišti
į jos vidaus reikalus.