Lietuvos atkrikštas
Seimo narių grupė inicijavo Religinių
bendruomenių ir bendrijų įstatymo pataisą, kuria pagonybė būtų
pripažinta kaip tradicinė lietuvių religija. Iš pirmo žvilgsnio
atrodytų, kad minima Seimo narių grupė - tik paprasti neišmanėliai,
kuriems tarp valstietiškos pasaulėžiūros, tradicijų, papročių
bei apeigų ir religijos skirtumo nėra. Tačiau, matyt, šuo pakastas
kitur, nes sunku patikėti, kad kuris iš tos grupės melstųsi Perkūnui
ar Medeinei; veikiau pats trotilu perkūniją sukels ar stirną iš
dvivamzdžio paklos.
Kokių tik būdų kovai su tikėjimu komunistiniai ideologai nesiėmė,
bet galutinai jo sunaikinti nepavyko, nors kraupūs pėdsakai liko.
Atstatomos ir restauruojamos griuvėsiais ir sandėliais paverstos
bažnyčios, koplyčios, atstatomi ir statomi nauji kryžiai ir paminklai,
tačiau, praradus tikėjimą Dievu ir žmogumi kūrėju, atstatyti prarastą
dorovę vien lėšomis ir fizinėmis galiomis neįmanoma. Nelengva
grįžti prie tikėjimo ar įtikėti iš naujo, nes tai jau ne tik nuo
žmogaus, bet ir nuo Dievo malonės priklauso.
Lietuvoje sovietmečiu vienu iš būdų atitraukti nuo krikščioniškojo
tikėjimo buvo sumanymas atgaivinti kai kuriuos pagoniškus papročius,
vietoj religinių švenčių švęsti metų laikų virsmus. Sumanytojai
gerai suvokė, kad pagonybės, kaip religijos, atgaivinti, jos rekonstruoti
tikrai nepavyks, tačiau atitraukti nuo krikščioniškojo tikėjimo,
nejučiomis brukti ateizmą ji būsianti gera priemonė. Tačiau apsiriko,
nes sulaukta kitokios apraiškos: prisidengę pagoniškomis apeigomis,
etnokultūra, lietuviai puoselėjo tautiškumą, kas jau prieštaravo
tautų sulydymo ideologijai. Sumanymo teko atsisakyti, į Rasos
šventę ar kitokius etnokultūros renginius jų organizatorius ir
dalyvius lydėdavo saugumiečių palyda.
Buvę komunistai ateistai, gerai suvokdami, kad pagonybės, kaip
religijos, tikrai neatgaivinsime, prisiminė prieš tris dešimtmečius
kurptą sovietinę klastą. Tikslas senas - žlugdyti krikščioniškąjį
tikėjimą. Dabar tautiniai dalykai oficialiai nebelaikomi nacionalistinėmis
smerktinomis apraiškomis, nors iš jų įvairiems šerėnams, valinskams,
šliogeriams leidžiama viešai šaipytis. Taigi greta įvairių naujų
sektų neva tautos tapatumo vardan naujieji pagonys (senieji komunistai)
sumanė Lietuvą atkrikštyti. Spjauti ant karaliaus Mindaugo, ant
Vytauto Didžiojo, ant Popiežiaus ir ant visos krikščioniškosios
Lietuvos; pakankamai gyvastinga komunistinė nomenklatūra Seime
vieningai nubalsuos, atkrikšto apeiga bus atlikta, įteisinta.
Naujųjų vaidilų, vaidilučių jau dabar netrūksta, o į krivių krivaičius
galėtų taikyti Trinkūnas, Jakavonis ar Urniežius.
Kai kas dar stebisi, kad pagal apklausas žmonės Seimu bene mažiausiai
pasitiki. O iš kur rasis tas pasitikėjimas, jei viena iš aukščiausių
valdžių ne tik savo reputaciją, bet ir orą sovietiniu tvaiku dažnai
ima ir pagadina.
Algimantas ZOLUBAS
Vilnius
© 2001 "XXI amžius"