Vyskupas - vienybės, teisingumo, solidarumo ugdytojas Bažnyčioje ir pasaulyje

Budrumas šiandienos iššūkiams

"Trečiojo tūkstantmečio aušroje idealus vyskupas, kuriuo ir toliau remiasi Bažnyčia, yra ganytojas, kuris, būdamas panašus į Kristų gyvenimo šventumu, dosniai atsiduoda jam patikėtai Bažnyčiai ir tuo pačiu metu rūpinasi kitomis Bažnyčiomis, išplitusiomis po visą žemę", - kalbėjo popiežius Jonas Paulius II per šv. Mišių homiliją spalio 27 dieną, užbaigdamas keturias savaites trukusią dešimtąją Vyskupų Sinodo asamblėją. Kartu su Šventuoju Tėvu pamaldas Šv. Petro bazilikoje koncelebravo Sinodo asamblėjoje dalyvavę 55 kardinolai, septyni Rytų Katalikų Bažnyčių patriarchai, 70 arkivyskupų, 106 vyskupai bei 30 kunigų, kurie asamblėjoje dirbo auditoriais ir pagalbininkais.
Didžiausiame nuo II Vatikano Susirinkimo bažnytiniame forume, kurio tema "Vyskupas - Jėzaus Kristaus Evangelijos tarnas pasaulio vilčiai", beveik 250 katalikų ganytojų iš 110 pasaulio šalių drauge su Romos kurijos vadovais aptarė vyskupo uždavinius ir atsakomybę šių dienų Bažnyčios ir visuomenės gyvenime bei daugelį struktūrinių bei organizacinių vyskupo tarnystės klausimų. Sinodo asamblėjos uždarymo homilijoje Popiežius pažymėjo, jog yra svarbu, kad vyskupai "budriai jaustų tuos iššūkius, su kuriais šiandien susiduria tikėjimas į Kristų, nes žmogiškais kriterijais grindžiamas protas bando reliatyvizuoti Dievo įstatymą ir planą". Jis sakė, kad vyskupas, kaip tikėjimo mokytojas, turi palaikyti "viską, kas gera ir pozityvu jam patikėtoje kaimenėje, paremti ir vadovauti tiems, kurie yra silpno tikėjimo, ryžtingai įsikišti, kad būtų atskleisti neteisingi dalykai ir kovojama su negerovėmis". Vyskupas visų pirma privalo drąsiai "skelbti ir ginti neiškreiptą Bažnyčios mokymą, net jeigu dėl to reikėtų kentėti". Popiežius Jonas Paulius II pabrėžė: "Tik tada, jeigu tvirta ir įtikinama vienybė tarp pačių ganytojų ir apaštalo Petro įpėdinio bus aiškiai juntama, kaip ir vienybė tarp vyskupų bei jų kunigų, tik tuomet bus galima tinkamai atsakyti į iššūkius, kurie kyla iš šių dienų socialinio ir kultūrinio konteksto".
Šventasis Tėvas prašė vyskupijų ordinarų ir regionų vyskupų konferencijų, kad geriau panaudotų dėl amžiaus atsistatydinusių vyskupų, ypač tų, kurie yra geros sveikatos ir kupini energijos, bažnytinės tarnybos patirtį ir kompetenciją. Vatikano statistikos duomenimis, visame pasaulyje dabar yra 870 vyskupų emeritų, kurie sudaro beveik 20 proc. visų 4,6 tūkst. vyskupų. "Jie drauge su savo jaunesniais broliais galėtų dalyvauti episkopatų komisijose ir taip visuomet jaustųsi esą gyvybingi vyskupų kolegijos nariai", - sakė Popiežius.
Visų šv. Mišių dalyvių pritariamo plojimo susilaukė Jono Pauliaus II homilijos pabaigoje pasakyti žodžiai, kuriais jis pasveikino kontinentinės Kinijos vyskupus. Dėl susidariusių aplinkybių didžiausios pasaulio valstybės katalikų ganytojai negalėjo dalyvauti Vyskupų Sinodo asamblėjoje. "Jų nebuvo Sinode, bet tai nesutrukdė mums jausti dvasinį artumą su jais mintyse ir maldoje", - sakė Šventasis Tėvas.

Vieningumas esminiais klausimais

Spaudos konferencijose, duodami interviu katalikiškos ir pasaulietiškos žiniasklaidos atstovams, pasibaigusios Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyviai plačiai pasakojo apie Romoje aptartas temas. Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Karlas Lėmanas katalikų žinių agentūrai "Kathpress" teigė, kad diskusijoms įtakos turėjo dabartinė nerami tarptautinė padėtis. Suaktyvėjo kova su terorizmu, vis ateina žinių iš Betliejaus ir Jeruzalės apie ten vykstančias prievartos apraiškas, todėl Sinodo dalyviai mažiau, nei buvo laukta, diskutavo apie bažnytines struktūras ir organizacines formas bei jų galimas reformas, o daugiau kalbėjo apie prasmės ir egzistencijos klausimus. Iš pradžių lyg ir nuošalyje buvo likusi tarpreliginio dialogo bei ekumenizmo tema, bet netrukus Sinodo posėdžiuose ji vis plačiau buvo aptariama. Buvo stipriai akcentuota ir taikos išlaikymo bei vyskupo atsakomybės už taiką tema.
Žinoma, vienu iš svarbiausių diskusijų objektų buvo vyskupo misijos įvaizdis ir vyskupo, kaip asmenybės, bruožai, jo santykis su aktualiomis socialinėmis problemomis. Spalio 26 dieną Vatikane surengtoje spaudos konferencijoje Rančio (Indija) arkivyskupas Telesforas Topas netgi tvirtino, kad savo požiūriu į pasaulio skurdą ši Sinodo asamblėja ženklino "tyliosios revoliucijos" pradžią. Pasak jo, Popiežius jau Sinodo atidaryme priminė, kad vyskupai turi būti artimi vargšams, kaip tai darė Jėzus."Jeigu Bažnyčia netaps vargšų Bažnyčia ir vyskupai netaps vargšų draugais ir globėjais, mes negalėsime perteikti šio Sinodo idėjų", - sakė arkivyskupas T.Topas. Anot jo, kaip ankstesnėse Sinodo asamblėjose, taip ir šioje 81 metų Popiežius dalyvavo visuose plenariniuose posėdžiuose, vėliau - susitikimuose su maldininkais ir džiaugėsi "vyravusia bendrumo atmosfera" bei įdomiais pranešimais.
Popiežiaus nuomonę apie Sinodo narių vieningumą patvirtino ir kiti susitikimo dalyviai. Milano (Italija) arkivyskupas kardinolas Karlas Marija Martinis spalio 22 dieną žurnalistams sakė: "Turbūt Bažnyčios istorijoje dar niekada nėra buvę tokio momento, kaip šis, kai Bažnyčia, nors pasklidusi po pasaulį tarp įvairių kalbų ir kultūrų, jaučiasi tokia vieninga ir pateikia tokį bendrumo pavyzdį.(...) Aš manau, kad šiame Sinode buvo toks bendrumo ir santykių nuoširdumo lygis, kuris nereikalavo ypač drastiškų ir dramatiškų pokyčių, bet tik numatė išsamesnį pateiktų temų svarstymą. Tarp tokių svarstytų temų, kurios susilaukė didesnio dėmesio, buvo daugelio Sinodo dalyvių nuomonė, jog vietinėms Bažnyčioms ir vyskupų konferencijoms galėtų būti suteikta didesnė atsakomybė sprendžiant praktinius bei pastoracinius klausimus. Ypač to pageidauja Rytų Katalikų Bažnyčių vadovai. Kaip minėta, jų buvo septyni. Šie Sinode dalyvavę patriarchai įteikė Popiežiui memorandumą, prašydami labiau suderinti Bažnyčios kanonų teisę su tradicine rytų katalikų autonomija. Vis dėlto, kaip pastebėjo kardinolas K.Martinis, Sinodo asamblėjoje buvo sutarta, kad visos kolegialumą išreiškiančios struktūros, tarp jų ir Sinodas, vyskupų konferencijos, vyskupų ad limina vizitai į Romą bei jų reguliarūs santykiai su Vatikano dikasterijomis, turi būti patobulintos taip, kad stiprintų abipusį supratimą ir įvairoves esant vienybei galimybę.
Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris interviu misijų žinių agentūrai "Fides" nurodė, kad Sinodo pirmutinis rezultatas buvo naujai atrastas vieningumas skelbiant Kristų pasauliui. Jis sakė, jog susitikime išmintingai vengta perdėtai sutelkti dėmesį į tokias problemas, kaip vyskupų konferencijų pageidautinas savarankiškumas ir ryšiai tarp vyskupų ir Romos kurijos. Sinode būta tam tikros rizikos įsipainioti į diskusiją dėl Bažnyčios valdymo, kuri gali kiek užslopinti bažnytinį gyvenimą, kada per daug kalbama apie antraeilius dalykus ir užmirštami esminiai, sakė kardinolas J.Ratcingeris.

Episkopatų reikšmė

Tačiau kai kurie Sinodo asamblėjos dalyviai iš Jungtinių Valstijų teigė, kad vyskupų konferencijų padėties klausimas yra reikšmingas ir kad reikia decentralizacijos sprendžiant kai kuriuos pastoracinius klausimus. "Buvo sutarta, kad būtina pripažinti vyskupų konferencijų teises, - katalikų žinių agentūrai CNS sakė JAV vyskupų konferencijos pirmininkas vyskupas Džozefas Fiorenza. - Be to, netgi kai kurie Romos kurijos kardinolai aiškiai jautė, kad reikia dažniau susitikti su episkopatų pirmininkais." Baltimorės arkivyskupas kardinolas Viljamas Kileris irgi teigė, kad Sinode buvo išsamiai aptartas vyskupų konferencijų ir Vatikano dikasterijų bendradarbiavimas. "Manau, šis Sinodas suteikė galimybę tiems, kurie reziduoja Romoje, pasvarstyti, kaip jie galėtų geriau pasitarnauti Bažnyčiai kitose pasaulio dalyse", - sakė kardinolas V.Kileris.
Abu JAV ganytojai teigė esą įsitikinę, kad reikia tobulinti ir pačią Sinodo eigą, mat buvo pasiūlyta gerinti metodus ir siekti didesnio jų efektyvumo. Dar prieš Sinodo pradžią duotame interviu Belgijos dienraščiui "La Libre Belgique" šalies sostinės Briuselio arkivyskupas kardinolas Godfridas Danielsas sakė, kad Sinodas yra nepakeičiamas kolegialumo organas, tačiau reikia gerinti jame vykstančius debatus. Aktyvesni galėtų būti plenarinių posėdžių moderatoriai (Popiežiaus deleguoti pirmininkai), kurie dabar tik nurodo, kada kalbėti pranešėjams. Be to, Sinodo dalyviai galėtų pranešimus gauti iš anksto, kad po pasisakymų iš karto juos ir aptartų. Kardinolo G.Danielso nuomone, dabartinis darbo grupių suskirstymas pagal kalbas ne visada tinkamas, nes Bažnyčios problemos atskiruose regionuose, šalyse ir žemynuose kartais gerokai skiriasi.
Štai Sinodo asamblėjoje dalyvavęs Ciuricho (Šveicarija) vyskupas Amadė Grabas, kuris yra ir Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) pirmininkas, teigė, kad net vyskupo įvaizdis skirtingų kultūrų regionuose gerokai skiriasi. Afrikoje vyskupas laikomas savo kunigų dvasiniu tėvu, o Vakarų Europoje toks požiūris nėra vyraujantis. Vyskupui nemažą įspūdį paliko visų Sinodo dalyvių vieningumas esminiais klausimais, ir tai pabrėžia Vyskupų Sinodo, kaip institucijos, darbo tęstinumą. "O juk buvo laikai, kada ši vienybė buvo menkesnė", - sakė CCEE pirmininkas. Jis netgi priminė, jog per II Vatikano Susirinkimą būta nemažų ginčų. Vis dėlto ir pasibaigusioje Vyskupų Sinodo asamblėjoje, ypač antroje jos dalyje, buvo įvairių pasisakymų dėl kolegialumo, subsidiarumo ir "communio" santykio, aiškino vyskupas A.Grabas.
Sidnėjaus (Australija) arkivyskupas Džordžas Pelas, baigiantis Sinodo asamblėjai, viename susitikime su žurnalistais sakė: "Tarpusavio ryšių(...) tarp Popiežiaus ir kitų vyskupų klausimas buvo ir liks aktualus. Tai mes visada galime pagerinti, tačiau tai nėra principinis iššūkis, kaip kad plintantis religinis indiferentiškumas". Arkivyskupas pastebėjo, kad tarp Sinodo pasiūlymų buvo įtrauktas ir subsidiarumo principo taikymas, kada aukštesnė valdžia neturi kištis į žemesnės valdžios sprendimus, kuriais ji jaučiasi esanti kompetentinga, tačiau ši koncepcija netinka bažnytinėms struktūroms. "Aš manau, kad pastaba apie subsidiarumą yra radikaliai nesuderinama su Bažnyčios hierarchine ir bendruomenine prigimtimi", - sakė jis. Pirminė sociologinė subsidiarumo principo esmė remiasi prielaida, kad visa valdžia kyla iš žmonių, o tai "nėra Bažnyčios autoriteto pagrindas; Bažnyčios autoritetas kyla iš Dievo".
Be to, ganytojas pripažino, jog Sinode vyskupai sutarė, kad reikia toliau nagrinėti vyskupų konferencijų galimybes, tačiau jis nesutinka, kad šioms regioninėms struktūroms būtų suteikta daugiau galių priimti sprendimus. "Iš tiesų kiekvienas vyskupas yra atsakingas Popiežiui, ir pagal tam tikras doktrinos bei disciplinos normas kiekvienas vyskupas turi labai aiškią autonomijos ir veiklos erdvę", - teigė jis. Arkivyskupas nenorėtų turimo savarankiškumo perduoti kitoms nacionalinėms ar regioninėms struktūroms, nors vyskupų bendradarbiavimas ir yra reikalingas. Arkivyskupas D.Pelas sakė, kad Popiežiaus primatas ateityje bus dar svarbesnis dėl šiuolaikinės "doktrinų painiavos ir paplitusių teologijos skirtumų".

Popiežiaus guvumas

Austrijos vyskupų konferencijai Sinodo asamblėjoje atstovavęs Insbruko vyskupas Aloyzas Kotgaseris savo šalies žurnalistams pasakojo, kaip buvo įvertintas Austrijoje pateiktas siūlymas, kad vyskupijos turi gauti daugiau teisių aptariant joms skiriamų vyskupų kandidatūras. Sinode pripažinta, kad reikia "geriau, objektyviau ir plačiau išnaudoti jau esamas galimybes, intensyviau įtraukti visus bažnytinės provincijos vyskupus". Sinode sutarta ir dėl naujųjų Bažnyčios judėjimų, kuriuos būtina darniai įtraukti į esamas diecezijų struktūras, o ne kurti naujas ar į jas panašias. Vyskupo uždavinys - derinti jų veiklą. Insbruko ganytojas pažymėjo, kad jam didelį įspūdį paliko kasdienis intensyvus Popiežiaus darbas. Po Sinodo asamblėjos atidarymo rugsėjo 30 dieną Jonas Paulius II dalyvavo visuose plenariniuose posėdžiuose, be to, surengė daug audiencijų ir beveik kasdien susitikdavo su tądien pakviestais Sinodo dalyviais prie pietų stalo. "Popiežius kaip visada stebėtinai guvus, - sakė vyskupas A.Kotgaseris. - Linksmumas tiesiog sklinda iš jo akių. Vieną rytą jis mus pasveikino žodžiais "Salam aleikum", kurie nudžiugino arabiškų šalių vyskupus."
Paskutiniame, 25-ajame plenariniame Sinodo asamblėjos posėdyje jo pirmininkas Bombėjaus (Indija) arkivyskupas kardinolas Ivanas Diasas Šventajam Tėvui sakė: "Mus iš tiesų labai sujaudino Jūsų Šventenybės punktualumas ir dėmesingas dalyvavimas visuose plenariniuose posėdžiuose bei Jūsų maloningas kvietimas kartu pietauti Apaštaliniuose rūmuose". Jis dėkojo Popiežiui už "brolių stiprinimą" ir gėrėjosi tuo, kaip Popiežius "nesiliaudamas sėja gerą Evangelijos sėklą Romoje ir visame pasaulyje, kaip laisto ją savo pasiaukojimu ir kentėjimais". Priminęs, kaip Šventasis Tėvas naujoje Sinodo koplyčioje įžiebė šv. Grigaliaus Švietėjo žibintą, kurį jam Armėnijoje padovanojo katolikosas Karekinas II, kardinolas I.Diasas patikino Šventąjį Tėvą: "Šią ekumeninę ugnį mes nešime savo širdyse ir melsimės drauge su jumis, kad visiška krikščionių vienybė būtų atstatyta kiek įmanoma greičiau".

"Vilties žinia"

Dešimtosios Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyviai balsavimu priėmė 67 svarbiausių siūlymų suvestinę, pavadintą "Propositiones", kuri oficialiai nebuvo paskelbta, bet perduota Popiežiui. Atsižvelgdamas į šiuos siūlymus, jis ateityje paskelbs baigiamąjį Sinodo dokumentą, savo apaštalinį paraginimą. Manoma, kad tarp pateiktų siūlymų buvo išryškinti jau minėti pagrindiniai vyskupo misijos Bažnyčioje aspektai, jo veikla ekumenizmo ir tarpreliginio dialogo srityje, Vatikano tarnybų ir episkopatų bendradarbiavimas, Sinodo eigos gerinimo aktualumas.
Vyskupų Sinodo dalyviai paskelbė savo kreipimąsi į tikinčiuosius ir pasaulį, pavadintą "Vilties žinia", kuriame šalia teologinių dalykų buvo aptarti ir Bažnyčiai svarbūs socialiniai bei tarptautinio politinio gyvenimo reikalai. Prisiminę žiaurius teroristinius išpuolius Jungtinėse Valstijose, Sinodo dalyviai kreipimesi pareiškė: "Mūsų asamblėja kartu su Šventuoju Tėvu išsako savo didžiausią užuojautą rugsėjo 11-osios smurto aukoms ir jų šeimų nariams. Mes meldžiamės už juos ir už visas kitas terorizmo pasaulyje aukas. Mes smerkiame terorizmą, kurio niekas negali pateisinti". Dėl susidariusios padėties, dar nesibaigus Sinodo asamblėjai, į savo diecezijas grįžo Niujorko arkivyskupas kardinolas Edvardas Iganas, kuris buvo Popiežiaus paskirtas Vyskupų Sinodo generaliniu relatoriumi, bei Pakistano sostinės Islamabado vyskupas Antonis Lobas.
Asamblėjos dalyviai pabrėžtinai ragino siekti taikos Šventojoje Žemėje, ypač Jeruzalėje, "mieste, kur Dievas apsireiškė pasauliui". Vyskupai pabrėžė, jog meldžiasi už tai, kad visi Abraomo vaikai - krikščionys, žydai ir musulmonai - "iš tikrųjų gerbtų vieni kitų teises ir kad Jeruzalė visuomet liktų "vilties ir taikos simbolis". Spalio 26 dieną paskelbtame kreipimesi, aišku, minima ir pagrindinė Sinodo asamblėjos tema: vyskupas, kaip šventumo pilnas asmuo, kaip "patyręs vienybės audėjas" kiekvienoje Bažnyčios gyvenimo srityje, kaip vilties balsas pasaulyje, kupiname prievartos ir neteisybės. Vyskupo "apaštalinės tarnystės negalima atskirti nuo vilties slėpinio". Dokumente kreipiamasi ir į šių dienų politikos bei ekonomikos lyderius ir kviečiama "prisiminti tuos pasaulio kampelius, apie kuriuos nepraneša žiniasklaida, bet ten mūsų broliai ir seserys miršta iš bado ir dėl vaistų stygiaus".

Nelikti abejingam socialinėms problemoms

Viltingą pareiškimo toną liudija ir tokia išvada: "Nors žmogui dažnai atrodo, kad blogio galia triumfuoja, tačiau tikėjimas parodo, kad mylinčio Dievo gailestingumas daug didesnis". Todėl ir šiuolaikinio vyskupo pagrindinis uždavinys - skiepyti evangelinį vilties jausmą daugybei žmonių, kurie yra nusivylę dėl savo kančių ir pasaulio neteisybės. Vyskupai negali nematyti daugelio masinių tragedijų, kurios, pasak popiežiaus Jono Pauliaus II, yra nuodėmės struktūrų pasekmė. Užtenka prisiminti ekonomikos ekspertų tvirtinimus, kad 80 proc. planetos gyventojų tenka tik 20 proc. visų pajamų ir kad 1,2 milijardo gyventojų gyvena gaudami mažiau nei vieną dolerį per dieną. Tik nuosekliai taikant Bažnyčios socialinę doktriną, galima efektyviai spręsti daugybės badaujančių ir skurstančių žmonių, pabėgėlių, imigrantų ir kitas globalines visuomenės problemas.
Vyskupai neturi likti abejingi tokioms šiandienos nelaimėms kaip AIDS plitimas, nemažėjantis neraštingumas, beviltiška daugybės vaikų ir jaunuolių padėtis (jiems tenka gyventi gatvėje), moterų išnaudojimas, pornografija, skandalingai iškreiptas religijos naudojimas prievartos tikslais, narkotikų kontrabanda, prekyba ginklais. "Turbūt labiausiai mus, kaip ganytojus, šokiruoja žmogaus gyvybės niekinimas nuo jos pradėjimo iki mirties bei šeimų irimas, - rašoma dokumente. - Bažnyčios tariamas "ne" abortui ir eutanazijai yra "taip" gyvybei, fundamentaliam kūrinijos gėriui, kuris gali sujaudinti kiekvieną žmogų iki sąmonės gelmių, "taip" šeimai, pagrindinei bendruomenės vilčiai, kuri yra tokia artima Dievui, kad Jis kviečia ją tapti namų Bažnyčia."
Šiuolaikinis vyskupas ne tik kaip niekada yra šaukiamas būti šventas. Jis, sekdamas Kristų, turi laikytis evangelinio neturto, kuris išlaisvina jėgas mylėti ir tarnauti. "Turime būti vargšai savo brolių ir seserų akivaizdoje, liudyti gyvenimo būdą, kuris artina žmones prie Viešpaties Jėzaus. Vyskupas yra neturtingųjų tėvas ir brolis, - pabrėžiama Vyskupų Sinodo dokumente. - Kai būtina, jis turi nedvejodamas kalbėti už tuos, kurie negali kalbėti, kad jų teisės būtų pripažintos ir gerbiamos." Be abejonės, tai kartais gali būti nesuprantama, gali sukelti kančių, o kartais netgi kainuoti gyvybę. "Mes su dideliu jauduliu išklausėme liudijimų kelių vyskupų, kurie pastaraisiais dešimtmečiais kalėjo arba buvo ištremti dėl Jėzaus. Kiti mirė už ištikimybę Evangelijai, - rašoma dokumente. - Jų kančios (...) neužslopino krikščioniškos vilties šviesos, bet padarė jos spindėjimą dar ryškesnį visame pasaulyje."
Tarp svarbių sielovadinių vyskupo uždavinių pabrėžiamas rūpinimasis dvasiniais pašaukimais bei parapijų gyvenimu, kad jose augtų misijos dvasia, veiktų katalikiški judėjimai ir organizacijos, atskleidžiančios visų Bažnyčios narių "nuostabią charizmų įvairovę". Vyskupas turi būti pasirengęs ekumeniniam dialogui, taip pat dialogui su nuo tikėjimo nutolusiais žmonėmis, tačiau jis turi budriai "perspėti savo žmones, kad saugotųsi klaidingų mokymų, kurie kelia grėsmę krikščioniškos vilties grynumui". Tam, kad grynas, neiškreiptas krikščionybės mokymas būtų aiškinamas "nauja ir prieinama kalba, būtų išlaikyta ištikimybė tradicijai, reikia ypatingo gerai pasirengusių teologų įnašo", kurie būtų vienos minties su Bažnyčia, pažymima Vyskupų Sinodo kreipimesi.
Dokumento pabaigoje Bažnyčios viltis - jaunimas yra kviečiamas kurti meilės civilizaciją ir įgyvendinti Kristaus mokymą, išsakytą nuo Palaiminimų kalno. Jaunuoliai turi laikytis savo širdyse išrašyto Dekalogo įsakymų ir likti vieningi su savo vyskupais ir kunigais, "kurie yra vieši liudytojai Tiesos, kad Jėzus yra mūsų Viešpats".
Taip pat prašoma Švč. Mergelės Marijos, Vilties Motinos, užtarti "visas pasaulio tautas, kad jos, besilaikydamos teisingumo, atleidimo ir taikos, rastų stiprybės mylėti viena kitą kaip vienos šeimos narės".

Išrinkta Posinodinė taryba

Asamblėjos pabaigoje buvo sudaryta 15 narių Posinodinė vyskupų taryba, kuri padės Šventajam Tėvui parengti pagrindinį Sinodo dokumentą - apaštalinį paraginimą, atliks kitus einamuosius reikalus iki naujos asamblėjos. Dvylika Posinodinės tarybos narių išrinko pasibaigusios asamblėjos dalyviai, tris paskyrė pats Popiežius. Iš Europos į Tarybą buvo išrinkti Popiežiškosios krikščionių vienybės skatinimo tarybos pirmininkas, Vatikane dirbantis vokiečių kardinolas Valteris Kasperis, Belgijos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Godfridas Danielsas ir Genujos (Italija) arkivyskupas kardinolas Dionidžis Tetamancis. Iš Amerikos buvo išrinkti Čikagos (JAV) arkivyskupas kardinolas Frensis Judžinas Džordžas, OMI, Buenos Airių (Argentina) arkivyskupas kardinolas Chorchė Marijus Bergoljas, SJ, ir San Paulo (Brazilija) arkivyskupas kardinolas Klaudijus Humešas, OFM. Iš Afrikos išrinkti Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas, Vatikane dirbantis nigerietis kardinolas Frensis Arinzė, Nigerijos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Džonas Olorunfemis Onajekenas ir Kisanganio (Kongo Demokratinė Respublika) arkivyskupas Loranas Monsengvas Pasinija. Kaip Azijos ir Okeanijos atstovai išrinkti Filipinų vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Orlandas B.Kvevedas, OMI, Kalkutos (Indija) arkivyskupas Henris Sebastianas D'Souza ir Sidnėjaus (Australija) arkivyskupas Džordžas Pelas.
Popiežius Jonas Paulius II į Posinodinę komisiją skyrė Lvovo (Ukraina) graikų apeigų katalikų arkivyskupą kardinolą Liubomirą Husarą, MSU, Mechiko (Meksika) arkivyskupą kardinolą Norbertą Riverą Karerą ir Gniezno (Lenkija) arkivyskupą Henriką Mušinskį.

Mindaugas BUIKA

© 2001 "XXI amžius"