Gelbėjimo sezono apraiškos

Daugiau! riebiau! paimt! pagriebt! išplėšt!
išsikerot! užgaut! neatiduoti!
nustumt! užgožt! praryt! sunaikinti!
sumindžioti! suniekinti! sutrypti!
nulaužt! iščiulpt! pažeminti! priversti!
rangytis! šliaužti! pasiremt! pavergti!
pasinaudoti! viešpataut! valdyt!..

Kai 1973 metų vasarą "Pergalės" žurnale buvo paskelbta poeto Justino Marcinkevičiaus herojinė tragedija apie senovės Graikijos legendinio herojaus Prometėjo pasmerkimą, daugelis Lietuvos partinių ortodoksų ir "socialistinio realizmo" sargų neteko amo. Tačiau prikibti prie garsaus poeto nedrįso. Juolab kad poemoje buvo kalbama apie mitologinius laikus. Tais pačiais metais kitas didis lietuvių tautos poetas Jonas Aistis už vandenyno rašė: "Jei manęs paklaustų, kaip geriau: ar kad okupantas vienas Lietuvą valdytų ir engtų, ar kad per maskolbernius, tai aš asmeniškai, net žinodamas, kad savas šuo visada skaudžiau kanda, nė nemirktelėjęs apsistočiau prie antrojo atvejo, manydamas, kad antruoju atveju yra šansų, kad parsidavėlis gali pakeisti savo nuomonę, žodžiu, antruoju atveju yra daugiau šansų ir galimybių, tuo tarpu kai pirmuoju atveju tų šansų visai nebūtų. O lošiant visada geriau turėti šansų, negu jų visai neturėti". Tuo pat metu J.Aistis, visada tikėjęs Lietuvos atgimimu, teigė, kad tauta niekada nežus, turėdama tokias savybes, kaip taurumas, kilnumas, savo vertės supratimas. Anot J.Aisčio, tauta gali žūti tik nuo korupcijos, nuo niekšėjimo, nuo tarpusavio ginčų. Poetas buvo teisus.
Pastaruoju metu ėmė ryškėti tendencija "čiupk ir griebk", "šmeižk ir juodink". Jos, deja, net ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, nebuvo atsisakyta. Tik dabar ja naudojamasi rafinuotesniais būdais. Jokiu būdu negalima pritarti kai kurių pernelyg optimistiškai nusiteikusių apžvalgininkų nuomonei, kad komunistinių "mamutų" ideologija sustingo, jie negali ir nesugeba pateikti naujų idėjų, kitaip tariant, žmonių apgaudinėjimo būdų. Nors reikia pripažinti, kad didelę dalį Lietuvos žmonių jau seniai pavyko apgauti. Akivaizdus įrodymas - visų lygių rinkimų rezultatai bei nuolat reiškiama nostalgija sovietmečiui. Tą nostalgiją kursto ne tik partiniai nomenklatūrininkai, bet ir jų pastangomis prastumta į valdžią jaunoji pamaina. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, girdint, kaip Premjeras, Seimo Pirmininkas, netgi Č.Juršėnas aimanuoja dėl valdininkų savivalės, kyšininkavimo ir panašių dalykų. Tačiau jie nesako, kad valdininkai beveik nepasikeitė. O jeigu ir atėjo nauji, tai tik dar įžūlesni ir gobšesni.
Laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje valdininkų pasipūtimas, visiškas abejingumas piliečių reikalams tapo kur kas didesnis nei sovietmečiu. Viena tokio reiškinio priežasčių - jie nebijo ponų, sėdinčių Maskvoje. Tų ponų bijo ir klauso tik patys aukščiausieji, prie kurių visuomet moka prisitaikyti mažesnieji. O didelis viršininkas visuomet mėgsta paklusnius tarnus. Vadinasi, suformuojama aplinka, kuri savaime yra nepriimtina normalioje demokratinėje visuomenėje. Beje, žmonės jau įprato žiūrėti į valdininką ne kaip į pilietį, atliekantį visuomenės jam patikėtas pareigas, bet kaip į poną, valdytoją, asmenį, lemiantį žmonių likimus. Apie tai dar 1997 metais kalbėjo ir Vilniaus universiteto rektorius R.Pavilionis. Deja, dabar, tapęs socialliberalu ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininku, jis nesiliauja siekęs apkarpyti Lietuvos krašto apsaugos finansavimą, apsimesdamas švietimo ir mokslo gynėju.
R.Pavilionis ir jo diriguojamas Seimo komitetas siūlo Vyriausybei Lietuvos karo akademijai ir kunigų seminarijoms skirtas lėšas išbraukti iš mokslo ir studijų biudžeto eilutės, neskirti paramos Vasario 16-osios gimnazijai Vokietijoje bei karinio mokymo centrams ar mokykloms. Tokie faktai akivaizdžiai rodo, kad egzistuoja jėgos, manipuliuojančios politinėmis mūsų struktūromis. Pakanka trumpai pasikalbėti su dabartinės valdančiosios daugumos Seimo nariu, kad suprastum, jog jis reiškia ne savo, o kito asmens, besislepiančio už jo, nuomonę, jog jis, gal ir labai norėdamas padėti valstybei ir jos žmonėms, yra priverstas vykdyti kažkokius įsipareigojimus. Žinoma, dabartinio Seimo dauguma yra suvaržyta ne tik įsipareigojimais tam tikroms institucijoms ar Rusijos nurodymams, bet ir savo intelekto siaurumu. Juk dabartinė dauguma atsidūrė valdžioje ir išplaukė į reikšmingus valdžios vandenis susiklosčius tam tikroms aplinkybėms: laiku įsiteikus, laiku pateikus politinę deklaraciją, dažnai net prieš savo sąžinę padarius reikiamą veiksmą, padiktuotą tų pačių "gelbėtojų". Kiti, irgi piliečių nelaimei atsidūrę valdžios olimpe, paprasčiausiai sutriko, įgavę dideles galias, ir gali pridaryti dar bjauresnių veiksmų ir sprendimų, nes yra visiškai nepasirengę tokiam darbui.
Stebint Vyriausybę, ypač girdint Premjero deklaracijas, kad atėjo nauji žmonės, pasimokę iš ankstesnių vyriausybių klaidų, susidaro įspūdis, kad toje "liaudies" Vyriausybėje yra daug visiškai atsitiktinių žmonių. Galima neabejoti, kad valdžioje atsidūrė ne vien diletantai, o aktoriai, vykdantys tikrųjų režisierių sumanymus. Ar kam teko girdėti, kad dabartiniai Lietuvos gelbėtojai ką nors savikritiško apie save pasakytų? Neteko ir neteks, nes ir Premjeras, ir jo aplinka daro iš savęs monumentą, kuriame joks drėkstelėjimas nepalieka žymės... Prieinama iki visiško absurdo. Antai sveikatos apsaugos ministras K.R.Dobrovolskis jam pareikštos interpeliacijos autoriams atsiuntė net 240 puslapių atsakymų knygą! Kaip teigia netgi Seimo daugumos atstovai, Seimo sekretoriato darbuotojai, išvydę tokį "kūrinį", susiėmė už galvų. Žinoma, jį rašė ne ministras, o visi Sveikatos apsaugos ministerijos pareigūnai. Todėl, kaip skelbė žiniasklaida, per tas dvi savaites, kai centristų vadas K.Glaveckas pateikė interpeliaciją ministrui, iš esmės sustojo visi kiti ministerijos darbai.
Kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad Vyriausybė ir Seimo dauguma, pasivadinusi Lietuvos gelbėtojais, nė nebando spręsti svarbiausių šalies problemų. Nė žodeliu neužsimenama, kad buvęs LDDP Seimas, o ne kas kitas, turėjo kontroliuoti, pavyzdžiui, Lietuvos banko veiklą. Bet kai šis žengė neatitaisomus žingsnius, užprogramuodamas bankų krizę, ar kas nors iš "rūpintojėlių" ėmėsi iniciatyvos toms aferoms užgniaužti? Ar buvo kas nors daroma, išskyrus nedrąsias žurnalistų užuominas apie pinigines aferas? Ar ką nors darė Generalinė prokuratūra ir tuometinis jos vadovas, dabartinis Seimo Pirmininkas? Nedarė ničnieko, tik mėgavosi savo vaidmeniu B.Dekanidzės ir H.Daktaro bylose. Tačiau juk visi žino, kad šios bylos tebuvo spektaklis visuomenei apgaudinėti. Taigi, kai tik prieinama prie ekonominių dalykų, kur sukasi labai dideli pinigai, kur reikia išsiaiškinti labai dideles nuodėmes ir aferas, nebelieka jokio ryžto. Kitaip ir būti negali. Juk sugrįžusią valdžion senąją ir naująją nomenklatūras vienija bendri interesai, elgiamasi pagal principą: "Tu manęs neliesk ir aš tavęs neliesiu". Aišku, galima paaukoti Dekanidzę, Daktarą ar net buvusį komjaunimo veikėją Urką bei buvusį A.Brazausko "kovos draugą" Zaikauską. Didieji aferistai toliau sėkmingai plaukioja po drumstus vandenis.
Tuomet ir kyla natūralus klausimas: kaipgi iš tiesų yra su tais mūsų gelbėtojais ir jų partija? Baugu, kad šių partijų - vadinamųjų socialdemokratų ir socialliberalų - dirigentai yra susiję su įtartino kapitalo rykliais ir nusikalstamo pasaulio atstovais. Piliečiai nežino (ir, sprendžiant iš visuomenės nuotaikų, nenori žinoti), kas iš tiesų vyksta "brangiosios partijos" viršūnėse ir yra klaidinami pseudodemaskavimų, metamų, žinoma, konservatoriams. Tačiau nė neabejojama, kad po skambių pareiškimų nebus žengta nė pusės žingsnio.
Kas yra tie žmonės, kurie buvo nuteisti ir įkalinti? Jie - menko išsilavinimo piliečiai, padarę bjaurių darbų. Bet jie nežaidžia didžiojo žaidimo. Jie yra labai patogi širma, kuria galima prisidengti, įrodinėjant teisingumo pergalę.
"Liaudies" Vyriausybė siekia vis labiau susitapatinti su valstybe, o žmonės telieka vargšai stebėtojai. Bet kažkodėl jų visada prašoma ateiti balsuoti. O kas gudriau juos apgaus, tas ir laimės.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2001 "XXI amžius"