Kraujuje paskandinta revoliucija
Vengrų tautos sukilimo 45-osioms metinėms
Po SSKP XX suvažiavimo, įvykusio
Maskvoje 1956 m. vasario 14-26 dienomis, kai N.Chruščiovas iš
tribūnos paskelbė, jog kiekviena valstybė ateis į socializmą savais
keliais, Sovietų Sąjungos užgrobtose Rytų ir Vidurio Europos šalyse
įsižiebė nedidelė išsilaisvinimo viltis. Prasidėjo neramumai Lenkijoje
ir Vengrijoje. Galimomis demokratinėmis permainomis patikėjo net
idėjinis Vengrijos komunistas Imrė Nadis. Tuomet, pakliuvęs į
Vengrijos komunistų vadovo ir vieno didžiausių okupuotos Rytų
Europos valstybių stalinistų M.Rakošio nemalonę, I.Nadis parašė
Vengrijos komunistų partijos centro komitetui memorandumą "Penki
pagrindiniai taikaus sambūvio ir mūsų užsienio politikos principai".
Tai tautos nepriklausomybė, suverenitetas, lygiateisiškumas ir
nesikišimas į kitos šalies vidaus reikalus. Jie turi būti privalomi
kiekvienai šaliai - nesvarbu, ar ji - socialistinė, ar kapitalistinė,
ar kokia kitokia. Ir Maskvos, ir Budapešto stalinistams buvo aišku,
kad šis I.Nadžio pareiškimas - tai ne kas kita, o priminimas,
kad ne tiktai Vakarų valstybės turi duoti laisvę savo kolonijoms
bei pusiau kolonijoms, bet ir Sovietų Sąjunga turėtų gerbti "liaudies
demokratiją" ir Vengrijos suverenitetą - tai yra nesikišti
į jos vidaus reikalus. Stalinistas M.Rakošis, šešiolika metų praleidęs
"buržuazinės" Vengrijos kalėjimuose, o po "išvadavimo"
atgabentas į Budapeštą iš Maskvos kaip Kremliaus patikėtinis,
"geriausias Stalino mokinys", buvo išleistas iš Vengrijos
kalėjimo kaip tik tada, kai buvo pasirašytas Molotovo-Ribentropo
paktas. Vengrijos vyriausybė, 1940-aisiais susitarusi su Maskva,
M.Rakošį ir dar keletą kitų komunistų iškeitė į vėliavas, kurias
dar caro armija, numalšinusi 1848-1849 metų išsivaduojamąją kovą,
buvo pagrobusi iš Vengrijos.
M.Rakošio režimas buvo vienas žiauriausių visose "liaudies
demokratinėse" šalyse, o jo portretai kabėjo visose įstaigose,
įmonėse, gatvėse, parduotuvių vitrinose. Spauda jį vadino "išmintinguoju
vengrų tėvu", "mūsų partijos mokytoju", "didžiuoju
vengrų liaudies sūnumi", "pirmuoju Vengrijos žmogumi"
ir pan. Po Stalino mirties naujieji Kremliaus valdovai nusprendė,
jog šio kraugerio paslaugos tampa kliūtimi vykdant N.Chruščiovo
"atšilimo" politiką. Jau 1954 metais N.Chruščiovas,
išsikvietęs į Maskvą M.Rakošį ir jo satrapus, pareiškė, kad Vengrijoje
nėra kolektyvinio vadovavimo, o pats M.Rakošis prarado ne tik
Maskvos šeimininkų, bet ir dalies vengrų komunistų pasitikėjimą.
1956-ųjų spalio pradžioje revoliucinis judėjimas Vengrijoje, nukreiptas
prieš okupacinę sovietų armiją ir stalinistinių kolaborantų režimą,
ėmė reikštis atvirai. Pirmieji permainų reikalavimai nuskambėjo
spalio 22-ąją, kai Budapešto ir kitų miestų gatvėse studentai
ir darbininkai surengė demonstraciją, solidarizuojantis su Lenkija,
pakilusia į kovą už laisvę.
Vengrijos sostinėje ant medžių, stulpų ir sienų pasirodė proklamacijos
su 16 punktų reikalavimais. Reikalauta tučtuojau išvesti iš Vengrijos
sovietų armiją, išrinkti naują Vengrijos komunistų valdybą, nedelsiant
paleisti stalininio Rakošio režimo kalinius, paskelbti visuotinius,
lygius ir slaptus rinkimus, kuriuose turėtų dalyvauti ir uždraustos
politinės partijos. Reikalauta nedelsiant nuversti milžinišką
Stalino statulą Budapešte, kaip komunistinio-okupacinio režimo
simbolį, ir jos vietoje pastatyti paminklą 1848-1849 metų kovotojams
už laisvę, grąžinti senąjį Košuto herbą, pakeisti Vengrijos armijos
uniformą, tuoj pat grąžinti į Vengriją visus ištremtus į Sovietų
Sąjungą vengrus ir t.t. Pagaliau M.Rakošis buvo priverstas pasitraukti,
o ministrų tarybai ėmė vadovauti I.Nadis. Neregėtai sparčiai ėmė
kurtis ar atsikurti prieškariu buvusios Vengrijos politinės partijos.
Atsirado Katalikų partija, Katalikų sąjunga, Krikščionių jaunimo
sąjunga, Demokratų ir Nepriklausomybės partijos, Vengrijos jaunimo
partija. Iš jų paminėtinas katalikų judėjimas, nes dauguma vengrų
- katalikai, o po dešimties Bažnyčios persekiojimo metų katalikų
prestižas dar labiau išaugo. Visų katalikų partijų simbolis -
Vengrijos primas kardinolas Jozefas Mindsentis spalio 20-ąją buvo
išlaisvintas iš Felšėtėto pilies, kur pastaruosius mėnesius, po
daugelio kalėjimo metų, buvo laikomas namų arešte. Honvedų karininkai
atvežė kardinolą į Budos karalių rūmus. Jo žodžių klausėsi milžiniškos
minios žmonių. Komunistų partija (Vengrijos darbo žmonių partija)
faktiškai žlugo. Minios nusiaubė daugumą partijos komitetų. Buvę
partiečiai gatvėse viešai degino savo partinius bilietus. Kiti
kalė juos prie stulpų su užrašais: "Pažiūrėkite, žmonės,
koks buvau kvailys!"
Į Budapeštą aiškiai išsigandę atskubėjo SSKP politbiuro emisarai
A.Mikojanas ir M.Suslovas. Atsitiko neregėtas dalykas: emisarai
iš Maskvos pareiškė, kad okupacinė armija jau pradeda atsitraukti
iš Vengrijos, visų pirma - iš Budapešto. Pagaliau tą patvirtino
ir Sovietų Sąjungos spalio 30 dieną paskelbta deklaracija. Jos
preambulėje buvo sakoma: "Nepajudinamas Sovietų Sąjungos
su užsienio valstybėmis pagrindas buvo ir yra visų valstybių taikaus
sambūvio, draugystės ir bendradarbiavimo politika.(...) SSKP XX
suvažiavimas kuo ryžtingiausiai pasmerkė buvusius pažeidimus ir
klaidas ir iškėlė uždavinį Sovietų Sąjungai savo savitarpio santykiuose
su kitomis socialistinėmis šalimis nuosekliai įgyvendinti lenininius
tautų lygiateisiškumo principus ir visiškai atsižvelgti į kiekvienos
šalies, stojusios į naujo gyvenimo kūrybos kelią, istorinę praeitį
ir ypatybes". Taip pat buvo teigiama, kad sovietų vyriausybė
yra pasirengusi su šalimis - Varšuvos sutarties dalyvėmis - apsvarstyti
klausimą dėl sovietų kariuomenės, esančios minėtų šalių teritorijose.
"Turėdama galvoje, kad jos (SSRS) armija, dislokuota Vengrijoje,
gali būti pretekstas dar didesniam padėties paaštrėjimui, sovietų
vyriausybė davė nurodymą savo karinei vadovybei išvesti sovietų
karines dalis iš Budapešto. Kartu sovietų vyriausybė yra pasirengusi
derėtis su Vengrijos Liaudies Respublikos vyriausybe dėl sovietų
armijos buvimo Vengrijos teritorijoje apskritai". Tai I.Nadis
ir daugelis vengrų įvertino kaip pergalę. Naiviai buvo patikėta,
jog Maskva pati pamatė, kad svarbiausi Vengrijos revoliucijos
kaltininkai - ne fašistai ir imperialistai, o SSRS užsienio grobuoniška
politika. Todėl I.Nadis kalbą, sakytą miniai spalio 31-ąją po
pietų iš parlamento rūmų balkono, baigė žodžiais: "Tegyvuoja
nepriklausoma, laisva, demokratinė Vengrijos Respublika! Tegyvuoja
laisva Vengrija!"
Tačiau jau tos pačios dienos vakare per sieną ėmė virsti sovietų
armijos tankai, patrankos, sunkvežimiai. Sovietų pasiuntinys J.Andropovas
(būsimasis SSRS KGB vadovas) iki paskutinės minutės melavo, jog
armijos daliniai... pasiklydo. Skubiai sušauktame Vengrijos ministrų
kabineto posėdyje buvo paskelbtas sprendimas apie Vengrijos neutralitetą
ir nutarta kreiptis pagalbos į Jungtinių Tautų Organizaciją. Tačiau
Vakarai neparėmė Vengrijos revoliucijos. Kaip tik tuo metu prasidėjo
Sueco kanalo įvykiai. Egiptui nacionalizavus Sueco kanalą, Izraelis,
Anglija ir Prancūzija ėmėsi ginkluotos akcijos. Tam nepritarė
JAV. Kilo didžiulė sumaištis, labai palanki Maskvai užgniaužiant
Vengrijos revoliuciją. Okupantams padėjo ir Janošas Kadaras, buvęs
I.Nadžio kabineto narys. Jis sudarė naują Vengrijos "vyriausybę".
Beje, J.Kadaras vėliau, 1959 m. gruodžio 7 d., prasitarė, kaip
ta "vyriausybė" buvo sudaryta. Lydėdamas N.Chruščiovą
iš jo viešnagės Vengrijoje atgal į Sovietų Sąjungą, sakydamas
kalbą Užgorode, Kadaras pareiškė: "Prieš trejus metus, kai
mūsų liaudis buvo patekusi į sunkią padėtį, aš šiose vietose lankiausi.
Buvom atvykę paprašyti broliškos paramos iš sovietų liaudies.
Ta pagalba buvo suteikta, ir mes labai dėkingi - kontrrevoliuciją
nugalėjome". Vadinasi, Kadaras su savo sėbrais išdavikais
1956 m. lapkričio pirmosiomis dienomis buvo palikę Vengrijos teritoriją
ir vadinamąją Vengrijos "revoliucinę darbininkų ir valstiečių
vyriausybę" sukūrė sovietų žemėje.
Nuslopinus revoliuciją, per Vengriją tuoj pat ėmė ristis neregėto
teroro banga. Stalinistai, kuriems revoliucijos dienomis kelias
dienas grėsė pavojus (kai kurie budeliai net buvo pakarti), dabar
žiauriai keršijo. Atpažįstant žmones iš nuotraukų, padarytų revoliucijos
dienomis, taip pat įskundus, suvedinėjant asmenines sąskaitas,
buvo areštuota dešimtys tūkstančių žmonių, daugiausia studentų
ir darbininkų. Uždari teismų posėdžiai vyko konvejeriu - dieną
ir naktį. Į kartuves buvo siunčiami ne tik vadinamieji dešinieji
elementai, bet ir tie, kurie buvo laikomi kairiaisiais. Pastarųjų
buvo nužudyta net daugiau. Viename iš pirmųjų teismų pakarti buvo
nuteistas majoras Antalas Polinkašas, išlaisvinęs primą kardinolą
J.Mindsentį. Iš 33-osios tankų divizijos, kuri 1956 m. lapkričio
4-ąją stojo į mūšį su Budapeštą puolančia sovietų kariuomene,
buvo pakarti beveik visi divizijos karininkai ir kareiviai - pradedant
divizijos vadu pulkininku Mečeriu, baigiant jaunučiais kareivėliais.
Visi "teismų" procesai buvo slepiami nuo visuomenės.
Praėjus metams nuo sovietų intervencijos, 1957-ųjų lapkritį prieš
teismą stojo labai daug rašytojų. Tarp jų - ir 63 metų amžiaus
Tiboras Deris, turėjęs keturiasdešimties metų partinį stažą.
Okupantai ir jų pakalikai nesilaikė pažado neteisti I.Nadžio.
Jam mirties nuosprendis buvo paskelbtas 1958 m. birželio 18-ąją.
Savo paskutiniame žodyje jis sakė: "Dukart bandžiau gelbėti
socializmą Dunojaus žemėje: 1953-aisiais ir 1956 metais. Sutrukdė
Rakošis ir rusai. O jei dabar mano gyvenimas reikalingas įrodyti,
jog ne visi komunistai yra liaudies priešai, mielai jį atiduosiu.
Šiaip jis būtų visai bevertis".
I.Nadžio ir jo bendražygių kūnai buvo slapčia užkasti kažkur Budapešte.
Bet ir to pasirodė per maža. Po trejų metų palaikai irgi slapčia
buvo išvežti į naująsias kapines, į patį atokiausią, apleistą
kampą, kur nuo 1956 metų buvo pakišta po velėna tūkstančiai nužudytų
žmonių.
Tad Vengrijos revoliucijos paskandinimas kraujuje buvo dėsningas
Sovietų Sąjungos komunistinės imperijos vadeivų veiklos tęsinys.
Nepaisant to, kad N.Chruščiovas ir pasmerkė "asmenybės kultą".
Dėl vengrų tautos revoliucijos imperija pateko į tokią padėtį,
kokios dar nebuvo po Antrojo pasaulinio karo. Maskvos valdovai
suvokė, jog buvo kalbėta ne apie vienos šalies atsiskyrimą. Toks
žingsnis galėjo turėti (ir turėjo) įtakos visai vadinamajai liaudies
demokratijai ir, žinoma, pačiai Sovietų Sąjungai. Kremliaus vadovai
ir KGB puikiai suprato, jei Vengrija taps suverenia valstybe,
jos pavyzdžiu gali pasekti lenkai, čekai, rytų vokiečiai, netgi
bulgarai.
Kaip rašė vengrų rašytojas ir publicistas Tiboras Mėrajus, į neregėtą
paniką puolė ne tiek Kremlius, kiek "liaudies demokratijos"
šalių partiniai vadovai. Jie ragino Maskvos kuratorius imtis kuo
griežčiausių veiksmų prieš Vengrijos "kontrrevoliuciją".
Tomis dienomis ant Chruščiovo, Bulganino, Molotovo, Kaganovičiaus
stalų netilo telefonai. Persigandę ulbrichtai, širokai, georgija-dežai
ragino padaryti Vengrijoje "tvarką", nes irsta didysis
Stalino rūmas.
Na, o Vakarai, kurių pagalbos tikėjosi sukilę vengrai, dar kartą
parodė savo bejėgiškumą. Kitas dalykas, palanki situacija nukrito
sovietams lyg kokia dovana - prieš pat JAV prezidento rinkimus.
Iki balsavimo buvo likusios kelios dienos, tad JAV prezidento
rankos buvo surištos, jeigu jis ir būtų norėjęs imtis kokių nors
veiksmų. Kita vertus, prezidentas D.Eizenhaueris gerai žinojo,
kad, pagal Jaltos ir Postdamo susitarimus, Vengrija priklauso
sovietų įtakos sferai...
Tad vengrų tauta jau kelis kartus savo istorijoje patyrė kietą
ir kruviną Maskvos ranką. Pirmą kartą žiauriai numalšinus 1848-1849
metų laisvės revoliuciją, antrą - kai 1919-ųjų pavasarį buvo įkurta
vadinamoji Vengrijos tarybų respublika, trečią - po Antrojo pasaulinio
karo, kai Vengrija buvo atiduota Stalino "globai" ir
ketvirtą - 1956 metais. Skaudžios ir pamokančios istorijos pamokos,
kurias privalėtų gerai išmokti visos Rytų ir Vidurio Europos tautos,
visų pirma - Lietuva ir Lenkija, kuriose demokratinių rinkimų
keliu valdžioje atsidūrė buvę okupantų kolaborantai.
Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2001 "XXI amžius"