Likimo dovanos
Rašydama atsiminimų knygą "Po
aukštus kalnus vaikščiojau", kur kalbama ir apie Joną Biliūną,
dar kartą perskaičiau vaikystėje su meile po kelis sykius skaitytus
ir iki ašarų jaudinusius apsakymus "Joniukas", "Brisiaus
galas", "Liūdna pasaka"... Koks sugestyvus jo sakinys.
Trapus, kaip ir jo gyvenimas, jo laimė. O už tų vaizdų, už tos
emocionalios žodžio spalvos - jo gyvenimas, kupinas klokeliūrų,
kaip sakytų tapybos darbų restauratorius, ir didelės šviesos,
kuri spinduliavo ne tik jo kūryboje, bet ir jo buvime greta Julijos,
jo išrinktosios, greta mūsų. Skaitydamas jo kūrybą, rodos, nusimeti
visas apnašas, visus smūgius ir tiesiesi kaip pavasarį namo palangėje
darželio daigai.
Ir čia prisiminiau pokalbį su Julija Biliūniene-Matjošaitiene
apie gyvenime jos sutiktus šviesulius. (Ji gyveno Kaune, K.Donelaičio
g. 9, pirmame aukšte.) Ji tada pasakė:
- Mano kelyje toks šviesulys buvo Jonas Biliūnas. Tai įvyko Šiauliuose.
Aš tada mokiausi.
Pasibeldė. Jis pas mano brolį atėjęs su reikalais. O jaučiau,
kaip ryškiai mėlynos gilios akys tartum nutvilkdė mane. Apie jį
seniai buvau girdėjusi - geras organizatorius, patriotas, cicilikas,
bet nemaniau, kad toks paprastas ir taurus žmogus jis buvo.
Kada susituokėm? Tai įvyko savaime, Panevėžy. O paskui išsiskyrėm
(J.Biliūnas išvažiavo į Leipcigą studijų. - M.M.), kad vėl susitiktume;
jį, pasiskolinusi pinigų, išsiunčiau į Šveicariją gydytis, o pati
išskubėjau į Charkovą baigti studijų.
Tiesa, J.Biliūnui vykstant į Ciurichą, Amerikos lietuviai žadėjo
stipendiją ir atrodė, kad galės ir studijuoti, ir gydytis... Tik
svetimi, žinoma, neskubėjo su pinigais, o turėti, nors ir skolinti,
nykte nyko kaip pavasario saulėj paskutinis sniegas ant kalvučių...
Juk reikėjo ir už imatrikuliaciją sumokėti, ir už palėpės kambarėlį,
ir už stiklinę pieno visai dienai... O J.Biliūnas skubėjo, skubėjo
rašyti, nes jautė, kad džiova pergalingai naikina organizmą, o
jis taip skolingas savo literatūrai, savo skaitytojui... Ir čia
gimė vienas po kito jo stebuklingos jėgos apsakymai... O jaunąją
žmoną pasiekia vis skaudesni, nerimą keliantys Jono laiškai. Vėl
pasakoja J.Biliūnienė:
- Iš Ciuricho ėjo liūdnesni ir liūdnesni laiškai. Jau temperatūra
siekia 39 laipsnius. Aš nubėgau į paskutinį egzaminą, chirurgijos.
Profesorius moterų nemėgo. Bet taip prašiau, jog neiškentęs sutiko,
leido laikyti egzaminą. Ir 300 rublių pasiskolinusi, su juodos
duonos kepalu ir kumpiu pintoje dėželėje išvykau į Šveicariją.
Važiavau nuplyšusi, nes gailėjau ir franko sau išleisti. Radau
gyvenantį palėpės kambarėlyje. Tuoj nusamdžiau butą žemai, su
veranda. Jonas atgavo nuotaiką. Profesorius patarė važiuot į savo
kraštą. Jis sakė, kad su Jonu blogai. Išvažiavom pavasarį. Ir
tuoj - į Kačerginę. Niekas nepatarė, kad ne blaškymasis, iš vienos
vietos į kitą vežiojimas, o gera mityba ir grynas oras bei ramybė
buvo reikalingi...
"Atvažiuok, aš Tau rašau dovaną", - rašė, kai ruošiausi
į Ciurichą atvažiuoti. Ir pasveikino su "Laimės žiburiu":
"Tavo garbei parašiau".
Patį pirmą rytą J.Biliūnienė išskubėjo į parduotuvę maisto. Gautą
grąžą rūpestingai įsidėjo į pačios siuvinėtą piniginėlę ir įleido
į kišenę. "Čia gi buvo visi mūsų ištekliai, nors ir skolinti",
- pasakodama pridūrė. Jau buvo netoli namų, kai ją pasivijo berniukas
ir padavė pamestą piniginę, nes kišenės būta kiauros.
Su Ciurichu Juliją iš pradžių supažindino ten studijavęs Vaitkevičius.
Lankėsi jų kambarėlyje ir sena J.Biliūno pažįstama Šatrijos Ragana.
Paskui Julija kartu su Jonu Biliūnu kopė į kalnus.
Pasakoja J.Biliūnienė:
- Debesėliai plauko, kūliais virsta. Vienas spindulys pralenda.
Kitas. Ir nušvinta apačioj Ciurichas. Jonas ėjo sunkiai, gal turėdamas
38 laipsnius temperatūros. Mat norėjo man Ciurichą parodyt.
Rozalimo, Kačerginės pušynai, kur buvo vasaromis Jonas Biliūnas,
buvo garsūs gydomosiomis galiomis. Ir kiekviena vietovė įrašė
savo puslapius J.Biliūno biografijoje, o geriau - J.Biliūnas praturtino,
pavyzdžiui, Kačerginės istoriją savo darbais. Jis nesiliovė rašęs,
kiek leido sveikata, nes matė, kad kelias labai staigiai trumpėja.
Čia jis sukūrė jaudinantį apsakymą "Brisiaus galas",
čia sutiko "Liūdnos pasakos" veikėjos Juozapotos prototipą
ir galbūt apmąstė patį apsakymą. Tik, artinantis rudens darganoms,
Julija pasiryžo savo vyrą išvežti į Zakopanę tolimesniam gydymui,
bet... dar reikėjo rasti, kas paskolins lėšų.
Ir vėl pasakoja J.Biliūnienė:
- Aš niekaip negaliu užmiršti jo atsisveikinimo su Lietuva, -
akys sudrėksta, moteris trumpam prityla ir po valandėlės tęsia:
- Jis nujautė savo mirtį. Kai buvom Anykščiuose, aprodė man kiekvieną
kalnelį, takelį. "Palauk, einam prie Šventosios, - kalbėjo
jis, - aš Tau parodysiu, kur maudydavomės. Ir brastas, ir duburius.
O šituo keliuku mes rarotų bėgdavom..." Jis ėjo ir ėjo, visur
mane vesdamasis, tartum norėdamas supažindinti, kad vėliau kitiems
papasakočiau...
Išvykus vyrui į Zakopanę, Julija šokosi darbuotis, kad galėtų
išmokėti skolas ir sukaupti lėšų tolesniam vyro gydymui. Gyveno
Kaune, Maironio gatvėje, pusrūsyje. Staiga gavo žinią iš Zakopanės
gydytojų: "Prašau atsiimti, ligonis tesės dešimt dienų ar
dvi savaites daugių daugiausia". Ir vėl teko skubėti, ieškoti,
iš ko dar galėtų pasiskolinti. "Prašau vieno, prašau kito,
- pasakoja, - ir to, kuris tą naktį šimtą rublių pralošė, atsisako
skolinti. Ir tik vienas pacientas, radęs mane susikrimtusią, paskolino
pinigų. Tai buvo kunigas Opulskis. Paklausęs, kiek kainuoja kelionė
į Lenkiją ir kelionės išlaidos, vietoj kelių rublių už sutaisytus
dantis davė reikiamą sumą". Ir gubernatorius, sužinojęs jaunos
moters nelaimę, kad vyras prie mirties, tik paklausė, kada išeina
traukinys į Lenkiją, ir tam laikui liepė paruošti užsienio pasą
ir kitus dokumentus, net nepaklausęs apie Julijos besislapstantį
brolį A.Janulaitį.
Greičiausia todėl J.Biliūnienė vis sakydavo: "Aš nesutikau
blogų žmonių savo gyvenime". Jos akys tada spindėdavo gerumu.
Ji mokėjo džiaugtis ir palangėj besisukinėjančia kiele, ir netoliese
esančio vaikų darželio kieme krykščiančiais mažyliais. Tai buvo
gerumo apaštalas. Ne veltui jau Zakopanėje parašytos "Liūdnos
pasakos" dedikacijoje J.Biliūnas rašė: "O Ramūta! Tu
manęs nelaimėje neapleidi, nuliūdusį palinksmini, nuvargusiam
ranką paduodi... Dėkingas už Tavo atsidėjimą ir širdį gerą, aš
nors apsakymėlius Tau rašysiu. Klausyk!.. Jeigu patiks Tau, ir
gyvas būsiu, - ir daugiau papasakosiu..."
Vėl J.Biliūnienės, atskubėjusios su instrumentų dėžele į Zakopanę,
žodžiai:
- Buvo lapkritis. Saulė žeme ridinėjosi. Kalnų keteros lyg auksinės
blizga atokaitoje. Medinukai nameliai išmėtyti dauboje. "Negali
jis mirti, negali!" - galvojau. Sanatorija, kurioje gulėjo
Jonas, iš tiesų niūroka. Tada išsinuomojau kalnuos namelį - kambarėlis,
virtuvytė ir stiklinė veranda. Ir mes tas kelias savaites gyvenom
kaip pasakoj. Saulė kasdien mus lankydavo, o su ja - ir gera nuotaika.
Leidau pinigus, gyvendama tik ta diena, ir J.Biliūnas ėmė gerėti.
Atsirado nuotaika. Ėmė rašyti, svajoti, planuoti. Ir parašė daugiausia
paskutiniaisiais mėnesiais būnant kartu. O aš dievinu žmogų, kuris
rašo... "Brisiaus galą", "Kliudžiau". Jo visi
apsakymai buvo nepaprastai trapūs, ir kiekviename galėjai įžiūrėti
to didelio milžino - jį ir vadino meška - jautrią sielą.
O mirties šešėlis nejučia artinosi.
- Tik poetas galėtų aprašyti tokią dieną, - vėl tęsia J.Biliūnienė.
- Buvo gruodžio aštunta. Sekmadienis. Saulė kėlėsi. Spinduliai
smigo iš už kalno į dangų. O kalnas gigantas lyg karžygys guli
apipiltas ugningu auksu. Apie devintą valandą į plyną lauką atėjo
repetuoti smuikininkas Barscevičius ir šopenistas Slivinskis.
Aš ruošiausi virtuvėlėje, kai užgirdau Joną švilpaujant - šaukiant
mane. Jis buvo pakilios nuotaikos. Aprengiau baltais marškiniais,
sušukavau, pritaisiau staliuką. Jonas dainavo... Prisiminėm vaikystę,
jaunystę. Jonas planavo rytą pradėti rašyti apsakymą apie lietuvę
moterį. "Dievas, - sakė, - moterį sutvėrė iš Adomo šonkaulio,
rytų pasakose - iš lotoso žiedo, o aš - iš lietuviško..."
Ir pakilo kalnų vėjai, iš pradžių klabindami langines, barbendami
į langus, paskui įsibėgėję grodami eglių viršūnėmis ir lieknais
kamienais. Tai neaprašoma muzika, neaprašomas jausmas. Pakilo
kalnų vėjai, o su jais išėjo ir Jonas Biliūnas.
Julijos ir Jono Biliūnų bendras gyvenimas buvo tarsi nematytos,
neregėtos žvaigždės akimirkos švystelėjimas, tarsi kalnų kaktusas,
kuris tik kartą gyvenime pražysta nepaprasto grožio varpelių prisodrintu
žiedu ir miršta. Jiedu išėjo į Amžinybę, bet liko žemėje jų šviesa,
jų darbai. Julija, tiesa, neparašė tomų, bet buvo ta nuostabioji
Lietuvos miškų ir laukų deivė, suteikusi savo vyrui sąlygas dirbti,
rašyti, svajoti, mokėjusi džiaugtis ir akimirka, ir jo darbais
ir svajonėmis.
Manau, kad kiekvienas lituanistas, jei tik bus galimybė, proga,
aplankys tas šventas mūsų širdžiai vietas, kur J.Biliūnas gyveno,
vaikščiojo, kūrė.
Man pasisekė. Buvau ne kartą Anykščiuose. Ir su Antanu Vienuoliu
mes, Vilniaus universiteto studentai, užkopėm į Liudiškių piliakalnį,
kur turėjo atgulti iš Lenkijos sugrįžęs Jonas Biliūnas, buvau
ir jo tėviškėje, Niūronyse (ten, žvelgiant į rūke paskendusį Piestupį,
staiga gimė eilėraštis, vėliau įėjęs į mano rinkinį), ir Liepojoje,
Šiauliuose, Panevėžyje (kur juodu, kaip minėta, susituokė) ir
Rozalime, Kačerginėje, Leipcige, Ciuriche. Zakopanėje su Kauno
dailininkų grupe aplankėm J.Biliūno kapą, kuris gražiai tvarkomas.
O labiausiai dėkinga likimui, man dovanojusiam keliolika metų
Julijos Biliūnienės širdies šilumos, jos akių spindėjimo.
Marija MACIJAUSKIENĖ
© 2001 "XXI amžius"
