|
Likimo dovanos
Rašydama atsiminimų knygą "Po
aukštus kalnus vaikščiojau", kur kalbama ir apie Joną Biliūną,
dar kartą perskaičiau vaikystėje su meile po kelis sykius skaitytus
ir iki ašarų jaudinusius apsakymus "Joniukas", "Brisiaus
galas", "Liūdna pasaka"... Koks sugestyvus jo sakinys.
Trapus, kaip ir jo gyvenimas, jo laimė. O už tų vaizdų, už tos
emocionalios žodžio spalvos - jo gyvenimas, kupinas klokeliūrų,
kaip sakytų tapybos darbų restauratorius, ir didelės šviesos,
kuri spinduliavo ne tik jo kūryboje, bet ir jo buvime greta Julijos,
jo išrinktosios, greta mūsų. Skaitydamas jo kūrybą, rodos, nusimeti
visas apnašas, visus smūgius ir tiesiesi kaip pavasarį namo palangėje
darželio daigai.
Ir čia prisiminiau pokalbį su Julija Biliūniene-Matjošaitiene
apie gyvenime jos sutiktus šviesulius. (Ji gyveno Kaune, K.Donelaičio
g. 9, pirmame aukšte.) Ji tada pasakė:
- Mano kelyje toks šviesulys buvo Jonas Biliūnas. Tai įvyko Šiauliuose.
Aš tada mokiausi.
Pasibeldė. Jis pas mano brolį atėjęs su reikalais. O jaučiau,
kaip ryškiai mėlynos gilios akys tartum nutvilkdė mane. Apie jį
seniai buvau girdėjusi - geras organizatorius, patriotas, cicilikas,
bet nemaniau, kad toks paprastas ir taurus žmogus jis buvo.
|
Jonas Biliūnas su žmona 1903 metais
|
|
Lemtis
Mikelio Ašmio 110-osioms gimimo metinėms
1938 metų vasara. Profesorius Juozas
Eretas-Jakaitis, nuvežęs pieną į Sintautus, grįžta į žmonos tėviškę
- Ragožius. Kelias netolimas, tik trys kilometrai. Sartis kinkuoja
be botago pliaukšėjimo. Ir taip kiekvieną rytą sąžiningai profesorius
atlieka savo pareigą. Prieš metus kitus iškraudamas iš vežimo
nelengvus pieno bidonus profesorius ir vieną kitą pašaipėlę nugirsdavo,
bet zanavykai prie J.Ereto greitai priprato ir dabar jis čia su
visais lygus. Kas rytą ir su kaimynais vienu kitu žodžiu persimeta.
Ir šiuo pieno vežiku dabar Sintautuose jau niekas nesistebi. Tik
profesoriui kažkodėl šiandien nuotaika sutrikusi. Tai gal tas
netikėtas praėjusios nakties sapnas? Prieš keletą metų J.Eretas
lankėsi pamary, pabuvojo Kintuose, aplankė savo jaunystės dienų
bičiulio Mikelio Ašmio tėviškę, kalbėjosi su jo artimaisiais,
prisiminė Lozaną, prisiminė ir pažintį su dideliu idealistu, savo
bičiuliu Mikeliu. Ir sapne profesorius tarsi vaikščiojo po Povilius,
po Mikelio gimtinę, paskui, atsidūręs prie marių, lyg girdi savo
jaunystės dienų draugo balsą: "Juozai, ar matai, ten, už
marių, - Liudviko Rėzos gimtinė?
|
M.Ašmio gimtinė Poviliuose (prie Kintų) 1988
metais
|
|
|