Jubiliejinis - tūkstantasis - numeris

1990 metų antroje pusėje pasirodęs "XXI amžius" per daugiau nei vienuolika savo egzistavimo metų patyrė nuosmukių ir pakilimų, netekčių ir džiaugsmo, neapykantos ir vilties. Pirmaisiais mėnesiais, kai daugelis Lietuvos žmonių buvo išsiilgę laisvo, patriotinio, tautinio ir krikščioniško žodžio, šis laikraštis, kaip ir dauguma tuomečių patriotinių ar krikščioniškų leidinių, patyrė savotišką "bumą": pirmieji numeriai buvo išleisti 10-20 tūkstančių egzempliorių tiražu (tuomečio "Katalikų pasaulio" tiražas viršijo net 100 tūkst. egz.). Bet tai buvo pirmomis laikraščio gyvavimo dienomis ir savaitėmis, kai toks tiražas buvo leidžiamas labiau dėl reklamos, t.y. siekiant pritraukti skaitytojus. Tačiau naujajai "XXI amžiaus" redakcijai netiko siaura "XXI amžiaus" tematika, nedidelė jo apimtis, ypač turint galvoje didžiulį kitų kylančių laikraščių veržlumą. Skaitytojai irgi norėjo, kad redakcija atsisakytų didaktinių pamokymų, supaprastintai reiškiamų krikščioniškų ir tautinių vertybių. Veikiamas tokių pageidavimų, "XXI amžius" plėtė savo tematiką, o vėliau, neišsitekdamas varganuose keturiuose puslapiuose, - ir apimtį. Tą pozityvų laikraščio keitimąsi teigiamai įvertino skaitytojai ir mums pagaliau pavyko sustabdyti skaitytojų būrio mažėjimo grėsmę, o po to - ir surasti naujus skaitytojus. Tas tęsėsi net ir po 1997 metų, vėl padvigubinus laikraščio apimtį. Aišku, laikraščio apimties didėjimas keldavo ir jo savikainą, bet nežiūrint į tai vis atsirasdavo naujų skaitytojų.
Šiandien išeina 1000-asis "XXI amžiaus" numeris. Tai nedidelė ir redakcijos, ir jos bendradarbių, ir skaitytojų šventė. Nors per paskutinius penkerius metus "XXI amžius" buvo įvairiausiai puolamas ir ignoruojamas (ypač panaudojant vadinamojo Spaudos rėmimo fondo užkulisinės veiklos svertus bei kitokiomis priemonėmis), mes galime pasidžiaugti, kad ištvėrėme visą neapykantos srautą, o svarbiausia - sulaukėme skaitytojų pritarimo ir palaikymo. Tą rodo "XXI amžiaus" tiražas: abiejų savaitės numerių bendras tiražas pralenkia keturių Spaudos rėmimo fondo nuolatos remiamų savaitraščių tiražą kartu paėmus. Be to, "XXI amžius" yra tapęs priimtinesniu dėl nedidelės kainos: lyginant su "remiamais" leidiniais, ji yra mažesnė. Skaitytojai, užuot domėjęsi jais, į rankas verčiau ima, jų nuomone, kultūrinį, krikščionišką, pilietinį, jų lūkesčius tenkinantį "XXI amžių".
Be abejo, leisti laikraštį, vienodai ar maždaug vienodai įtinkantį vyskupui, baigusiam aukštuosius mokslus, ir kaimo parapijoje dirbančiam kunigui, tikėjimą gynusiai vienuolei ir paprastam, eilinam tikinčiajam, mokslininkui ir įmonės tarnautojui, aktyviam kultūros darbuotojui ir kaimo žmogui, yra sudėtinga. Tačiau tas ir verčia mus visą laiką būti apsisprendusius - apsisprendusius už valstybę, tautą, tikėjimą. Mes nekuriame laikraščio, įtinkančio penketo šešeto žmonių grupelei, mes norime patenkinti šešių tūkstančių mūsų skaitytojų skonį ir interesus. Ir pelnome jų pasitikėjimą ne bulvariniu skaitalu, ne komiksais ir kitais panašiais išradimais, bet rimta, patrauklia pilietine, tautine, krikščioniška pozicija. Svarbiausia, kad į laikraščio kūrimą įsijungia aktyvioji Lietuvos katalikiška visuomenė. Todėl "XXI amžius" yra ne vien redakcijos nuopelnas. Redakcija daugiau tik sutvarko tai, ką gauna iš savo talkininkų. O kiek dar darbuojasi platintojų ir kitų nuoširdžių pagalbininkų! Iš viso jų turime daugiau nei šimtą. Visiems jums, mieli ir darbštūs "XXI amžiaus" talkininkai ir bendradarbiai, nuoširdžiai dėkojame.
O tuos, kuriuos čia minėjome ir kurių neminėjome, t.y. ir talkininkus, ir skaitytojus, ir bendraminčius, gruodžio 7-ąją kviečiame į Gyvojo žodžio almanacho "Ąžuolynas" rengiamą susitikimą su "XXI amžiaus" redakcijos kolektyvu. Pasidalinsime savo rūpesčiais, planais, sumanymais, perspektyvomis. Susitikimas vyks Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Kaunas, Radastų g.2, prie stotelės "Sporto halė") penktadienį, gruodžio 7-ąją, 17 val. Maloniai kviečiame dalyvauti!

"XXI amžiaus" redakcija

Skaitytojai apie "XXI amžių"

"XXI amžiaus" 1000-ojo numerio išleidimo proga įvairių visuomenės sluoksnių atstovų klausėme, koks, jų nuomone, "XXI amžiaus" indėlis į mūsų krikščionišką kultūrą, minčiai, visuomenės akiračiui plėsti? Ką galite pasakyti apie laikraščio formą, turinį, kalbą, stilių?

Snieguolė JURSKYTĖ, ilgus metus gyvenusi JAV, o dabar aktyviai dalyvaujanti Lietuvos kultūriniame gyvenime, surinkusi Adelės Dirsytės užsienio kalbomis išleistų maldaknygių kolekciją: "Gražu , kad toks laikraštis gyvuoja. Jame randu daug straipsnių apie kultūrą, renginius, miestelių gyvenimą, tikėjimo tiesas. Ypač mane žavi patriotizmą propaguojantys straipsniai. Šiame laikraštyje prisimenami Laisvės kovų kariai, tremtiniai; katalikiškojo gyvenimo populiarinimas, jo skleidimas sustiprina tikinčiuosius. Lietuva pamažu atgauna savus paminklus, pagerbia savo tautos įžymius žmones. Tą ženklią pažangą, kultūros žingsnius operatyviai nušviečia "XXI amžiaus" laikraštis.
Linkiu daug gerų sumanymų, sveikatos redakcijos kolektyvui!"

Nepamirštami susitikimai

Šią vasarą Lietuvoje viešėjo buvęs Lietuvos laisvės armijos (LLA) žvalgas Algirdas Šertvytis. Vokiečių okupacijos metais jis dirbo geležinkelių valdyboje ir buvo vienas iš jaunimo organizatorių priešinantis nacių įvestai tvarkai. Apie 1943-uosius išaugo žmonių nepasitenkinimas esama tvarka, kūrėsi įvairios pogrindinės jaunimo organizacijos. A.Šertvytį pakvietė LLA vadas Kazys Veverskis. Kuo jis atkreipė jauno karininko, LLA įkūrėjo dėmesį ir kokį įspūdį paliko?

- Vokiečių okupacinės vyriausybės administracija 1943 metais jau atvirai gaudė jaunimą ir vežė darbams į Vokietiją, - pasakojo A.Šertvytis. - Specialūs policijos daliniai nuo 1941-ųjų vėlyvo rudens ir žiemos tiesiog "medžiodavo" geležinkelio stotyse: atiminėjo iš žmonių maisto produktus, gaudė vyrus priverstinei karo tarnybai. Agresyvūs veiksmai ypač sustiprėjo 1943 metų pavasarį, po pralaimėjimo Stalingrado fronte. Jaunimas baiminosi, kad neprasidėtų masiniai vežimai į Vokietiją priverstinei Reicho tarnybai.

Algirdas Šertvytis

Bazilijonai Lietuvoje

Keturias dienas (lapkričio 8-11 d. ) Lietuvoje vyko tarptautinė mokslinė konferencija "Bazilijonai Lietuvoje ir Ukrainoje", prasidėjusi Šiaulių universitete, darbą tęsusi Bazilionuose, pasibaigusi Bazilijonų vienuolyne Vilniuje Šv.Juozapato dieną. Buvo perskaityta trylika pranešimų. Juos skaitė Bazilijonų generalinės kurijos Romoje atstovas tėvas Porfirijus Pidručnijus, OSBM, Lietuvių katalikų mokslo akademijos pirmininkas vyskupas Jonas Boruta, SJ, konferencijos organizacinio komiteto pirmininkė, istorikė dr. Aldona Vasiliauskienė, Vilniaus ukrainiečių draugijos pirmininkė Natalija Šertvytienė, Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto doc. Vira Frys, kiti lietuvių ir ukrainiečių dvasininkai bei pasauliečiai. Pranešimų tekstus ketinama išleisti atskiru leidiniu lietuvių, ukrainiečių, gal ir rusų kalbomis. Taigi netrukus lietuvių visuomenė galės susipažinti su unikalia kongregacija, išlaikiusia vienuolijas, steigusia spaustuves, leidusia knygas.

Baigiamoji konferencijos dalis - apskritasis stalas Konrado celėje. Iš kairės: vyskupas Juozas Tunaitis, prof. tėvas Porfirijus Pidručnijus, OSBM, (Roma) ir dr. Aldona Vasiliauskienė

"...Ir reikšmę, kurią pasaulis teikia mokslininko darbams, jis teikia ir jo Tėvynei"

2001 m. gegužės 31 d. "Lietuvos aide" pasirodė žinutė, kad gegužės 30-ąją Paryžiuje profesoriui, habilituotam daktarui, Seimo nariui Vytautui Landsbergiui buvo suteiktas Paryžiaus Sorbonos universiteto garbės daktaro vardas.
Lietuvos mokslo istorijoje - tai pirmasis toks aukštas pripažinimas. Deja, jis paskendo pilkame spaudos šurmulyje, tarsi tai būtų eilinis įvykis. Tylėjo mokslininkai, tylėjo kolegos, tylėjo žurnalistai. Spengianti tyla tęsiasi iki šiol.
Kodėl taip yra ir kodėl taip atsitinka šiandieniame Lietuvos moksle, tai - kito straipsnio tema.
Šiandien kur kas džiaugsmingesnė diena - proga pasidžiaugti prof. V.Landsbergio gyvenimo muzikologijoje ir dailėtyroje brandžiu derliumi, kuris buvo pastebėtas pasaulio mokslininkų.
V.Landsbergis gimė 1932 m. spalio 18 d. akių gydytojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės ir žymaus architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio šeimoje. 1949-aisiais baigė Juozo Gruodžio muzikos mokyklą, po metų - Kauno 1-ąją ("Aušros") vidurinę mokyklą. Įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją. Mokėsi A.Dvarionienės fortepijono klasėje.

Prof. Vytautas Landsbergis

Rumunija: vilties šuolis Baltijos link

Lapkričio pabaigoje įvykęs Rumunijos vadovo Jono Iljesku vizitas Lietuvoje nėra kuo nors ypatingas ar išskirtinis, juolab kad aukštas svečias Vilnių pasirinko keliaudamas po visas Baltijos šalis.
Tačiau santykiai su šia kur kas labiau atsilikusia pietryčių Europos valstybe verti mūsų dėmesio, o tuo labiau - spalvinga Rumunijos prezidento, sulaukusio jau 71-erių metų amžiaus, asmenybė.
Kartu su Rumunijos prezidentu į Lietuvą atvyko nedidelė, tik vienuolikos verslininkų delegacija, todėl nebuvo net laukta, kad "Litexpo" rūmuose Vilniuje surengtas ekonominis forumas sukels didelį mūsų verslininkų susidomėjimą.

Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus (dešinėje)
už asmeninius nuopelnus plėtojant Lietuvos ir Rumunijos tarpvalstybinius santykius bei aktyvią veiklą gerinant abiejų šalių bendradarbiavimą apdovanojo Joną Iljesku Vytauto Didžiojo 1-ojo laipsnio ordinu

Afganistanas: sunkus kelias iš chaoso

Praėjusią savaitę prabangiame viešbutyje netoli Bonos vykusi konferencija dėl Afganistano ateities jeigu ir nedavė konkrečių rezultatų, tai bent parodė pasaulio visuomenei, kad visas šios šalies ir regiono problemas galima spręsti už apskrito stalo.
Ir nors konferencijos stalas tėra tik ovalinis, o ne visiškai apvalus, apie 50 konferencijos dalyvių (po šešių dienų darbo teliko 38 delegatai) iš keturių į Vokietiją atvykusių Afganistano grupių, Jungtinių Tautų atstovai bei renginio šeimininkai jau pirmajame posėdyje konstatavo, kad per keletą dienų galima susitarti dėl pereinamosios valdžios formavimo principų.

Afganistano atstovų konferencijoje Bonoje Šiaurės Aljanso atstovas Azizula Akozajus

Bažnyčia statistikos ir sociologinių tyrimų veidrodyje

Diskutuojant reiškiamos skirtingos nuomonės, ar statistiniai duomenys atspindi realią Bažnyčios padėtį ir religinio gyvenimo tendencijas. Štai neseniai Londono dienraštis "The daily telegraph", remdamasis statistiniais duomenimis, teigiančiais, jog Anglijos krikščionys vangiai praktikuoja savo tikėjimą (ne visada dalyvauja sekmadienio pamaldose), daro išvadą, kad po kelerių metų musulmonų Didžiojoje Britanijoje bus daugiau nei praktikuojančių krikščionių, nors islamo išpažinėjai sudaro ne daugiau kaip 5 proc. šios šalies gyventojų.
Be abejo, negalima visiškai pasitikėti statistika, kai kalbama apie dvasinius reikalus. Vis dėlto, vertinant sielovados ir evangelizacinio darbo rezultatus bei sudarant ateities planus, neretai remiamasi jos duomenimis. Todėl įvairių šalių katalikiška žiniasklaida stengiasi paskelbti naujausią bažnytinę statistiką, o kartais ir pati atlieka sociologines apklausas, kurių rezultatai su ypatingu susidomėjimu yra priimami ir analizuojami.