Juozo Grušo "Barbora Radvilaitė" ir istorinė tiesa
"Tuo metu, kai istorikai tylėjo,
dramaturgui pavyko sukurti be galo įtikinantį idealizuotą Barboros
portretą, išreiškiantį visus pamatinius lietuvių istorinės sąmonės
B.Radvilaitės tema vaizdinius", - sako istorikė Raimonda
Ragauskienė. Lietuva mini Juozo Grušo 100-ąsias gimimo metines.
Kauno apskrities viešosios bibliotekos salėje lapkričio 12 dieną
vos tilpo atvykusieji į renginį, kuriame dalyvavo istorikai Raimonda
Ragauskienė ir Rimantas Marčėnas, aktorė Rūta Staliliūnaitė, kompozitorius
Giedrius Kuprevičius, solistės Rita Preikšaitė ir Sabina Martinaitytė.
Istorinė tiesa ir meninė išmonė
Neretai susimąstome, ar Barboros
Radvilaitės asmenybė, kokia ji atskleista J.Grušo dramoje, neprasilenkia
su istorine tiesa. O jei ir taip, neatitikimai daro šį kūrinį
patrauklų. Ypač sovietiniais metais ji mums įkūnijo užgniaužtą
Lietuvos istoriją ir tuo pačiu kovotoją dėl laisvės. Atgavus nepriklausomybę,
ši drama ne mažiau patraukli, o atlikėjų talentas daro ją įspūdingesnę.
R.Ragauskienė, nors mažai turėdama laiko, pabandė atskleisti trijų
moterų - Bonos, karalienės Elžbietos Austrijietės ir Barboros
Radvilaitės - portretus to meto istorinėmis aplinkybėmis, remdamasi
istoriniais šaltiniais.
Karalienė Elžbieta Austrijietė, ištekėjusi už Žygimanto Augusto
labai jauna, 17 metų (nors Pirmasis Lietuvos statutas leido tuoktis
moterims nuo 15 metų), nepatyrė savo vyro meilės, jos nemėgo karališkoji
šeima. Ji buvo nuolanki, silpnos sveikatos, sirgo epilepsija,
jos samprata apie madą ir kitas elgesio normas atitiko to meto
visuomenės požiūrį.
Priešiškas Bonos požiūris J.Grušo dramoje labiausiai atitinka
istorinį asmens portretą. Pasak istorikės, nemažai nutolęs nuo
realybės Barboros portretas. Tikroji Barbora pagal to meto papročius
negalėjo kreiptis į vyrą vardu. 51 išlikusiame Barboros laiške
ji kreipiasi į vyrą "Jūsų malonybe", "Karaliau"
ir pan.
Ar iš tikrųjų Barbora buvo tokia graži, kaip vaizduoja J.Grušas
dramoje? Istorikai sako, jog buvo gražaus lietuviško veido, baltos
odos, gražių šviesių plaukų, buvo šviesaus gymio, 1,62 m ūgio,
tuo metu buvo laikoma aukšta, net per daug liesa. Barbora mėgo
medžioti, skoningai pasirinkdavo aprangą, papuošalus. Savo charakteriu
Barbora buvo Elžbietos priešingybė, gal todėl ir patraukė Žygimantą
Augustą. Buvo įnoringa ir valdinga. Dramoje - autoriaus išmonė,
jog Barbora buvo nunuodyta. Įrodyta, jog ji mirė nuo gimdos vėžio.
Manoma, kad ligą sukėlė priemonės, kurias ji vartojo, norėdama
susilaukti vaikų. Tai nustatyta pagal išlikusius jos palaikus.
Nors dramoje Bona - neigiamybių šaltinis, bet iš tikrųjų ji buvo
nuovoki politikė, be galo valdinga ir energinga moteris. Ji išpirko
didikų Radvilų ir Goštautų žemes ir įvykdė valakų reformą bei
kitus ekonominius pertvarkymus. Dėl įžvalgumo, politinės orientacijos
Bonos nemėgo nei lietuviai, nei lenkai. Kodėl ji vaizduojama kaip
nuodytoja? Anuomet italai gamino nuodus, gal iš to ir atsirado
Bonos nuodytojos vizija. Ji nemėgo abiejų savo marčių. Barboros
nekentė, nes ji neatsinešė kraičio, be to, pagal to meto kanonus
ji įnešė daug sumaišties į lietuvių ir lenkų santykius. 1556 metais
išvykusi į Italiją Bona buvo nunuodyta.
Rašytojas, istorikas R.Marčėnas šiek tiek prieštaravo kolegei
R.Ragauskienei, mat bet kurio istoriko darbas apie realijas turi
ir subjektyvumo. Vieninga prelegentų nuomonė - J.Grušo drama parašyta
meniškai, stiprino ir stiprina istorinę tautos savimonę. Sovietmečiu
tiek J.Grušas, tiek J.Marcinkevičius savo istoriniais veikalais
atkreipė tautiečių dėmesį į skaudžias laiko realijas, žadino tautos
meilę istorijai. Ir žiūrovai, skaitytojai tai suprato. Kaip yra
sakęs J.Grušas, "kiekvienoj sienoj yra vartai". Daugeliui
Barboros paveikslas yra taip įaugęs į sąmonę, jog jie tikina,
kad Aušros Vartų madona - tai Barboros Radvilaitės prototipas.
Nors tai - netiesa.
Aktorių talentas Barboros paveikslą
daro dar patrauklesnį
J.Grušo drama "Barbora Radvilaitė"
pirmą kartą buvo pastatyta Kaune 1972 metais, vėliau - Klaipėdoje,
Vilniuje. Visus laurus nuskynė Rūta Staliliūnaitė (Barbora) ir
Kęstutis Genys (Žygimantas Augustas). Anuometiniai straipsniai,
recenzijos kupini žavėjimosi aktorių talentu. Paskaičiusi keletą
šios dramos ištraukų, R.Staliliūnaitė gal rimtai, gal juokais
pasakė: "Jei būčiau žinojusi tiek istorinės tiesos apie Barborą
tuomet, jos paveikslą būčiau sukūrusi kitokį. Bet gerai, kad nežinojau.
Tai, ką padaro menas, - nuostabu".
Susitikimo dalyviai turėjo galimybę pirmą kartą išgirsti kompozitoriaus
Giedriaus Kuprevičiaus operos "Barbora Radvilaitė" fragmentus,
kaip sakė pats kompozitorius, "citatą iš ateities".
Barboros ariją atliko solistė R.Preikšaitė, o Bonos litaniją -
S.Martinaitytė.
Galima pridurti: mes neturime teisės istorijos nei teisinti, nei
teisti, o menas žavi, pakylėja, suteikia jėgų ateičiai.
Angelė BUŠKEVIČIENĖ
Kaunas
© 2001 "XXI amžius"
