Stalinlendo grimasos
Lapkričio pradžioje Vilniuje rusų
kalba leidžiamas savaitraštis "Obzor" visą savo pirmąjį
puslapį skyrė garsiajam Grūto parkui ir jo įkūrėjui Viliumui Malinauskui.
Straipsnis iliustruotas 14 Grūto parko skulptūrų nuotraukų ir
net paskelbtas konkursas. Kviečiama atsakyti į klausimą, kokiame
mieste sovietiniai "balvonai" stovėjo. Straipsnis pavadintas:
"Grūto parkas kaip Lietuvos revoliucijos veidrodis".
Straipsnio autorius Josifas Usser netgi pateikė lentelę, sulyginančią
"dvi naujausios Lietuvos istorijos koloritines figūras A.Sniečkų
ir V.Landsbergį". Toje lentelėje nurodoma: "Antanas
Sniečkus ir Vytautas Landsbergis: ūgis, kūno sudėjimas - beveik
vienodi. Visuomeninė padėtis ir užimti postai - beveik analogiški.
Ideologiniai skirtumai: socializmas ir kapitalizmas. Socializmas:
A.Sniečkus aktyviai dalyvavo kuriant kolūkius, pramonės įmones
socializmo statybos laikotarpiu. V.Landsbergis: labai aktyviai
dalyvavo naikindamas visa tai, prisidengęs kova su totalitarizmu".
Visas straipsnis parašytas panašiu stiliumi. Aišku, nepamirštant
išspausti ašarą dėl iškiliausių sovietinių laikų lietuvių skulptorių,
kurie, esą kurdami stalinus, leninus, kapsukus, požėlas, Kryžkalnio
"Motiną", sukūrė plastines kūrybiškai apgalvotas skulptūras,
kurios yra neginčijamos "kultūrinės-istorinės nacijos vertybės..."
Dar nežymiai priekaištaujama Grūto parko įkūrėjui ir savininkui
"Nobelio premijos laureatui" ir "grybų karaliui"
V.Malinauskui, leidusiam prie Sniečkaus skulptūros skelbti anotaciją
kur kas didesnės apimties, nei komunizmo kūrėjui Marksui. Suprask,
tai nesąžininga. Juk Marksas nusipelno didesnio "dėkingos"
lietuvių tautos dėmesio nei klusniausias jo bei Lenino ir Stalino
tarnas "ūkininkas" A.Sniečkus, jau nekalbant apie Kapsuką,
Josifą Greifenbergerį ar Rafailą Čiorną, vadintą Čarnu. Vis dėlto,
nepaisydamas šių ideologinių trūkumų, J.Usser džiaugiasi, kad
V.Malinauskas, sukurdamas šį parką, smogė skaudų smūgį "primityviam
nacionalizmui". Apskritai visa Lietuva turi jam dėkoti už
"puikią lietuviškos skulptūros ekspoziciją". Taip netiesiogiai
užsiminta, jog reikia dėkoti ne tik V.Malinauskui, bet tiems,
kurie tose skulptūrose pavaizduoti.
Neseniai "geradarys" V.Malinauskas per Nacionalinį radiją
prisistatė kaip sumanus verslininkas, suteikęs Grūte darbą beveik
200 žmonių, iš kurių 48 turi ginklus. Ką tai reiškia? Negi "grybų
karalius" kuria savo asmeninę gvardiją? Kita vertus, jis
gyrėsi, jog net 25 metus išdirbo "žemės ūkyje", kitaip
tariant, buvo vienas iš kolūkinės nomenklatūros atstovų. Pasirodo,
jo turtų pradžia buvo bitininkystė, kuria V.Malinauskas užsiiminėjo
pirmininkavimo kolūkiams laikais. Tarsi niekas nežinotų, iš kokio
"verslo" krovėsi savo turtus kolūkių pirmininkai, už
kieno pinigus statėsi namus, sau ir giminėms pirkosi automobilius.
Netgi įtakingo Vokietijos laikraščio "Süddeutsche Zeitung"
žurnalistė Karin Steinberger, apsilankiusi V.Malinausko valdose
Grūte, pažymėjo, kad jai, kaip ir daugeliui likusių gyvų Lietuvos
tremtinių, nesuprantama, kodėl "grybų karaliumi" vadinamas
V.Malinauskas išleido tiek daug pinigų tam, kad sugrąžintų tragišką
tautos praeitį, prarastus daugelio Lietuvos žmonių jaunystės metus,
pastatytų gulagą vidury miško Tėvynėje Lietuvoje. Tai - pigiausias
parkas Lietuvoje (įėjimas - 5 Lt), gyrėsi vokiečių žurnalistei
V.Malinauskas, tačiau tai, kad jis labiausiai ginčytinas, nutylėjo.
"Suddeutsche Zeitung" rašė: "Viliumas Malinauskas
yra stambus, dramblotas vyras, kurio autoritetas aplinkinius supa
tarsi įkyrus odekolono kvapas po skutimosi. Priešingai nei Monika
Karlonienė (ilgus metus kentėjusi Sibire, badmiriavusi Krasnojarsko
miestuose ir lydėjusi vokiečių žurnalistę - P.K.), jis niekada
gyvenime nebuvo netinkamoje vietoje netinkamu laiku. Pasikeitus
laikams, jis tapo vieno kolūkio pietinėje Lietuvoje pirmininku.
Kai Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo komunistų reikalai
komplikavosi, jis pastebėjo kapitalizmo privalumus. Nuo to laiko
gyvena iš pušynų ir jų grybų. Tapo turtingu ir labai galingu.
Tapybiškame, 200 sielų skaičiuojančiame Grūto kaime prie ežero,
120 km į pietvakarius nuo Vilniaus, jis pasistatė namą, apie kurį
M.Karlonienė pašnibždomis sako, kad tai esąs gražiausias namas
visoje apylinkėje. Kaip ten bebūtų, tai didžiulis daugiaaukštis
rūmas, kuris tarp medinių namelių atrodo tarsi iš kito pasaulio.
Viduje - tikra didybės manijos karalystė. Per didžiulę įėjimo
salę pakilus marmuriniais laiptais aukštyn, atsiduri ties dešimties
metrų ilgio marmuriniu stalu, šalia kurio - suolai iš elnio ragų.
Per metro aukščio stiklines sienas Malinauskas žvelgia į savo
kūrinį - Grūto parką". Jeigu net vokiečių žurnalistė, aplankiusi
ne vieno Europos turtuolio namus, stebėjosi bičių mylėtojo turtais,
įdomu, ką ji būtų pasakiusi apsilankiusi, pavyzdžiui, premjero
A.Brazausko giminių šeimyninėse sodybose ar žvilgtelėjusi už Seimo
Pirmininko garsiosios tvoros bei pasidairiusi kitų buvusių ir
naujų nomenklatūrininkų valdose. Beje, Seimo Pirmininkas, praėjusią
savaitę apsilankęs Grūto parke, puolėsi į nostalgiškus prisiminimus
ir pareiškė, jog šis "muziejus" labai primena jo komjaunuolišką
jaunystę. Na, o Seimo Pirmininko tėvui, reikia manyti, atkurti
gulago sargybos bokšteliai ir spygliuotos vielos ar "geležinio
Felikso" skulptūros irgi primena anuos jaunystės metus. Neatsitiktinai
pabuvojusieji Grūte ir ten esančiame restorane pritaria "Süddeutsche
Zeitung" žurnalistės pastebėjimui, jog netrukus kaimyninis
Druskininkų miestas, turintis 23 tūkst. gyventojų, kurio meras
yra V.Malinausko sūnus "socialdemokratas", gali tapti
tik Grūto priemiesčiu. Šio stalinlendo įkūrėjo užmojai, aišku,
nė kiek ne mažesni nei Kėdainių oligarcho ar kitų magnatų planai.
Vakarų pramonės ir finansų korporacijos prezidentas A.Bosas jau
yra Žemaitijos feodalas, V.Uspaskich kaip namie tvarkosi Kauno
gubernijoje, tai kodėl V.Malinauskas negali tvarkytis Dzūkijoje?
Ir dar vienas dalykas. Grūto restorane mielai apsilankantys svečiai,
ypač buvę partiniai nomenklatūrininkai, stribai, KGB veikėjai,
labai mėgsta gerti degtinę iš sovietinių storo stiklo kampuotų
stiklinių (kokių dabar įmanoma rasti tik kaimyninėje Baltarusijoje),
ant kurių yra trys atžymos: 100 gramų - už tėvynę (za rodinu),
150 gramų - už partiją ir 200 gramų - už Staliną. Dauguma minėtų
asmenų geria prisipylę ugninio vandens iki trečiosios atžymos.
Į sveikatą, brangūs draugai!
Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2001 "XXI amžius"