Kažkas paliko tarpdury žibintą

Mintys apie Gintauto Iešmanto kūrybą

Gintautas IEŠMANTAS, pradėjęs savo kūrybą skelbti 1990 metais, lig šiol išleido 17 poezijos rinkinių. Ankstesnioji poetinė kūryba (iki 1988-ųjų) nuosekliai, susistemintai pateikta knygose: "Liūdesio dainą aš dainavau" (1947-1980 metai; išleista 1999-aisiais) ir "Gyvybės šaknys" (kalinimo ir tremties tarpsnis 1980-1988 metais; išleista 2000-aisiais). Paskutiniu laikotarpiu (po 1988 metų) sukurti eilėraščiai išspaudinti rinkiniuose: "Lietuviškoji misterija" (1992), "Pasilenk prie versmės" (1994), "Pirmykščiai ežerai" (1997) ir "Srautas" (1999). Šiam tarpsniui priklauso ir istorinė draminė poema "Išbandymas" (1998). Kitos dvi draminės poemos, parašytos 1974-1975 metais, išspausdintos knygoje "Gaisai debesyse" (1997). Epines poemas (iš viso 19), parašytas 1970-1987 metais ir paskelbtas įvairiuose leidiniuose, dabar ketinama išleisti viena knyga "Amžių vėjas". Publicistika paskelbta knygose: "Liudijimai" (1998), "Blyksniai" (2000), "Kelio ženklas" (2001). Pastarojoje išspausdinti darbai, parašyti 1977-1979 metais.

Gintauto Iešmanto kūrybos atvejis - dar vienas liūdnas paliudijimas, kokia vienaakė ir vienaausė tebėra laisvosios Lietuvos literatūros kritika, spauda ir demokratiška besidedanti Rašytojų sąjunga (centrinė, nes yra dar Nepriklausomųjų ir Kaimo rašytojų sąjungos). G.Iešmantas leidžia knygą po knygos (beje, jis - Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras), bet ir recenzijos, o tuo labiau straipsniai spaudoje ir atgarsiai radijuje ar televizijoje - retenybė. Tikiu, jog atgarsis išlieka pačioje aukščiausioje vertybinėje instancijoje - skaitytojų širdyse. Ši viltis paguodžia ir tuomet pagalvoji: bala nematė tos "išcentruotos" žiniasklaidos...

Ko turėčiau liūdėti?
Tiktai akimirksnis:
Aš buvau ir esu,
Aš esu ir būsiu...
Tiktai akimirksnis.
Bet ar tik? Nuostabu:
Kaip mažam lašely
Bekraštis vandenynas,
Taip menkam akimirksny
Amžina amžinybė.
Ko tada liūdėti?

Iš tiesų nėra ko nusiminti - per vienuolika metų G.Iešmantas sugebėjo išleisti 18 knygų, baigia sudaryti ir publikuoti visą ligšiolinį savo įvairiažanrį kūrybinį kraitį. Skaitytojams reikia pasakyti svarbų dalyką - G.Iešmantas kuria nuo 17-os metų, tačiau savo kūrybą pradėjo skelbti tiktai nuo 1990-ųjų, t.y. sulaukęs septyniasdešimtmečio. Sovietiniais laikais grožinės kūrybos jis negalėjo skelbti, nes ji netiko to meto literatūrinei-politinei konjunktūrai. Apie tai jam oficialiai pareiškė sovietinio saugumo ir prokuratūros atstovai ir pamąstyti apie šį sprendimą "komandiravo" jį aštuoneriems metams į Rusijos šiaurės kalėjimus... O tai, kad G.Iešmanto kūryba nelabai tepatinka ir laisvosios Lietuvos kritikams, žiniasklaidai, nulemia jau nebe politinės, bet estetinės priežastys. Aštuonioliktos G.Iešmanto poezijos, pjesių bei poetinės prozos knygos "Sulos gėrimas" (leido ir spausdino "Biznio mašinų kompanija", Vilnius, 2001) aptarime Vilniaus Signatarų namuose apie tai kalbėjo profesorė Viktorija Daujotytė ir šių eilučių autorius.

Ne gyvenimo artistas, bet - iškentėtojas

Žvelgiant į G.Iešmanto kūrybą bei jo paties gyvenseną, galima drąsiai sakyti, jog jis - ne tas gyvenimo artistas, kurio rolę prieškario Lietuvoje propagavo Juozas Albinas Herbačiauskas ir kurio įvairių spalvų pamėgdžiotojų esama ir mūsų dienomis. G.Iešmantas visų pirma - orus gyvenimo iškentėtojas, savo ir kaip žmogaus, ir kaip kūrėjo misiją vykdantis stebėtinai stoiškai, kukliai, subtiliai. Jokio afišavimosi, jokio manieringumo, valiūkavimo ar tuo labiau bravūriškumo - viskas jo kūryboje klasiškai sustyguota, morališkai pasverta. Paviršutiniškam, o tuo labiau tendencingam žvilgsniui gali pasirodyti, jog šitaip intonuota ir ritmizuota poezija, kokią regime "Sulos gėrime", dvelkia archaika, yra nemadinga, nešiuolaikiška. Taip manant būtų smarkiai apsirikta. Kūrybos šiuolaikiškumą, aktualumą G.Iešmantas supranta kaip amžinųjų, bendražmogiškų problemų kėlimą, kaip žmonijos istorijos ir jos dvasinės kultūros priartinimą prie amžininkų, prie savo skaitytojų. Gal todėl jo poezijoje tokia ryški Pažinimo medžio metafora - G.Iešmantas yra vienas iš tų nedaugelio šiandieninių mūsų poetų, kurie aukščiau žaidimo, valiūkavimo, o neretai - ir beprasmio pasąmoninio kalbėjimo, aukština mintį, protą, sąmoningumą, atsakingumą. Žinoma, kai kam tokie imperatyvai - laisvos, "liberalios" gyvensenos trukdžiai. Ką darysi, tai jų pačių problema...

Poezijos vakaras Užupio kavinėje prie Vilnelės (reportažas karštomis pėdomis)

Poetai skaito eiles, gražbyliauja, varžos.
Alus. Balaganiška nuotaika. Vynas.
Žilas profesorius įkvėptai groja skerspjūve.
Aš jau netinku šitam gyvenimo žaismui.
Po tiltu gurgena juodas nerimstantis srautas,
Nusinešdamas užkoduotą žodį. Bet lieka
Iliuzijos, verčiančios viltis ir juoktis. Liūdna.
Aš jau netinku šiam gyvenimo žaismui.

Taigi G.Iešmantas nesiruošia lenktyniauti su tokia, anot jo, "balaganiška" poezija. Tai jo pagrįsta teisė ir apsisprendimas, nulemtas kitaip suvokiamos kūrėjo misijos ir pareigos. Prof.V.Daujotytė Signatarų namuose sakė, jog ten, Užupio kavinėje, prie Vilnelės, perskaitoma ir labai geros poezijos. Jos žodžiais galima tikėti, tačiau dėl G.Iešmanto nuostatos kyla bendresnio pobūdžio pasvarstymai... 1994 m. gruodžio 3 d. eilinėje "Šeštojoje dienoje" Vaidotas Daunys, turėdamas omenyje komplikuotą Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos ryšį, pateikė štai tokią svarią retorinę tezę: "Grožis atperka tai, kas gyvenime niekinga. Niekingas gyvenimas siekia panaikinti grožį... Nelengvas galvosūkis - kuo šiame dualizme (dvilypume) mums labiau tikėti? Skaitytojai skaito ne tiktai rašytojų knygas, bet ir jų gyvenimus. Kartais atrodo, jog pastarasis skaitymas hierarchiškai yra svarbesnis. Kalnai gražiausių ir protingiausių knygų dažnai nesugeba nugriauti net ir nedidelio blogio kauburio. Kodėl?.." G.Iešmanto knygoje greta kitų žinomų istorinių personažų veikia ir garsus prancūzų viduramžių laikų poetas Fransua Vijonas. Nedidelėje "scenoje" jis parodytas ne itin palankiame socialiniame-moraliniame kontekste. Atkreipusi dėmesį į šį G.Iešmanto kūrinį, prof. V.Daujotytė pajuto būtinybę "reabilituoti" F.Vijoną, sakydama, jog tai buvęs didelio talento poetas, kuris kūrė poeziją (grožį!), "naikindamas gyvenimą". Tačiau toksai kūrybos stimulas yra, kaip čia pasakius, nežmoniškas, verčiantis prisiminti tironą Neroną, kuris padegė Romą, idant, žvelgdamas į gaisro liepsnas, galėtų sukurti keletą įspūdingų metaforų. Neduok Dieve, tokios kūrybos!

Žodis ne tik kuria, bet ir griauna

Talentingas žodis - labai paveikus. Tačiau žodis ne tik kuria, bet ir griauna (sakoma, žodžiu galima ir užmušti). Neregėtas blogio suklestėjimas XX amžiuje ir XXI a. pradžioje rodo, kad literatūros ir apskritai meno poveikis žmonijos moralinei raidai buvo minimalus. O galbūt jis buvo daugiau destruktyvus, griaunantis? Tebūnie tai retorinis klausimas. Aišku viena - meno negyvybingumas užkoduotas pačioje pirmapradėje genomoje - paties autoriaus nesantarvėje su savo sukurto kūrinio grožiu ir tiesa. Jei gražus kūrinys netampa gražiu pavyzdžiu jo gimdytojui ir kūrėjui, nėra ko norėti, kad jis tokiu taptų grupei, kolektyvui ar visuomenei. Kalbama apie atsakomybės už parašytą - ištartą žodį devalvaciją... Ne tiktai pykčio, bet ir neatsakingumo, lengvabūdiškumo gėlės ("Pykčio gėlėmis" yra pavadinta viena Šarlio Bodlero knyga) užgožia gėrio, meilės, sąžinės želmenėlius, ir taip kultūros lauke ima vyrauti sausvėjai, dykvietės (turbūt ne veltui viename popiežiaus Jono Pauliaus II laiške rašoma apie plintančią "mirties kultūrą").

Sulos gėrimas

Išgėriau gurkšnį skaidriosios beržo sulos -
Prašneko šaknys žmogaus balsu.
Išgėriau antrą gurkšnį sidabro sulos -
Sušlamo šakos virš mano galvos.
Išgėriau trečią gurkšnį kaip saulė sulos -
Suulbėjo paukščiai viršūnės tyloj.
Kai nurijau ketvirtą gurkšnį it oras sulos -
Suskambo žvaigždynai, atsivėrė dangus.
Paskui susijungė į vieną viskas aukštai ir žemai,
Medis ošė, spindėjo, lapojo, vis plėtės laja.
Gaudė pasaulio medis, pilnas gyvybės šviesos.
Aš po juo stovėjau, o rodės - auga man iš širdies.
Aš pats sutapau su juo, su ta muzika, su stebuklu.
Girdėjau, mačiau ir tai, kas neįmanu, - supratau.

G.Iešmanto kūryba patiks (ir patinka!) tiems, kurie tebeturi išsaugoję sveikus konstruktyvaus, socialiai ir humanistiškai angažuoto, semantiškai komunikabilaus meno lokatorius. Tokiems skaitytojams patiks ir pacituotas eilėraštis... Sulatėkio pavasarį laukimas, priemonių pasiruošimas, skylės beržo ar klevo kamiene gręžimas, prilašėjusio medžio "kraujo" gėrimas - šviesus ritualas, dvasine aura apgaubęs daugelio mūsų vaikystę ir jaunystę, gaivinęs širdį senatvėje... G.Iešmanto eilėraštyje sukurtas belaikio - universalaus - sulos gėrimo simbolinis paveikslas, poetizuojantis žmogaus - medžio - gamtos gyvybingąjį ryšį. Štai ant kokios gyvastingos žemės gyslos auga G.Iešmanto poezijos medis!

Kokio žodžio G.Iešmantas nepašlovintų?

Rinkinys suskirstytas į penkis skyrius, kiekviename atsiskleidžia vis kitoks autoriaus talento bruožas. Patetiškus eilėraščius keičia ironiškesni, asmeniškesni, šiuos - poetinė proza, rytietiškoje tradicijoje sukurtos miniatiūros, toliau - "scenos" (mažosios pjesės).

Lyg užburtas sėdžiu prie upės. Tėkmė be garso
Vis keičias, vis kita, bet drauge amžinai -
Ta pati. Kaip čia tąsyk išeina - galvoju. -
Esu ir nesu... Ko šypsais, Herakleitai?

G.Iešmanto eilėraščių turinyje ir bendrame temų - problemų kontekste akumuliuota daug istorinės-kultūrinės informacijos. Rinkinio metaforika ir simbolika nėra grindžiama vien tik lyriniu jausmu ar emocine būsena, bet yra harmoningai praplėsta gilia proto įžvalga, subtiliais filosofiniais apmąstymais... "Atimti iš poezijos pažintinę funkciją - tolygu atimti iš jos prasmę ir esmę", - sako G.Iešmantas. Pacituosiu jo bevardį eilėraštį, nuostabų savo paslaptimi, giliamintiška potekste:

Išeinantis paliko tarpdury žibintą,
Ir jo liepsnoj regėjom, kaip vis tolo, tolo,
Kol pagaliau ištirpo tamsoje. Tuomet
Kažkas žibintą virš staktos pakėlė tyliai
Ir pakabino ten. Šviesa erdvėn nubėgo,
Bet nepavijo žingsnių. Taip mes ir nematėm,
Ar jis dar mums pamojo. Vasaros alsa
Nakties šešėliais medžiuose sustingus žvelgė
Į mus gosli, o mes - į ją. Tačiau žibintas,
Apšvietęs lauką pusračiu, ramybę teikė,
Ir niekas jo nukelti jau nesiekė. Rodės,
Vos lypstelsi ir ges, drauge ir mes pranyksim.

Dvylikoje eilučių kondensuota universali idėja apie Šviesos Nešėją. Jo kilnų altruizmą. Kas tasai Paslaptingasis? Žibintas, tarpdurys, naktis, daugiskaitinis lyrinis subjektas "mes" ir kiti įvaizdžiai kreipia skaitytojo mintį bibline, transcendentine linkme... G.Iešmantas geba ir eilėraščių, ir "scenų", ir miniatiūrų prasminį lauką nuspalvinti ir filosofine, ir baladine, ir lyrine nuotaika, praturtinti istorinėmis, kultūrinėmis asociacijomis. Būsimąją lietuvių poezijos antologiją papuoštų dar tokie G.Iešmanto kūriniai: "Kažkur pietuos prie Mėlynųjų vandenų", "Juodas varnas iš gluosnio viršūnės", "Prakeiktas debesis", "Sokrato pranašystė", "Graikijos prisiminimas", "Aš visuomet sudegintųjų tiltų pelenams meldžiaus", "Mano sielos viltis - šitos erdvės", "Nesek man stebuklų pasakos".
"Žodžio, kurs nieko tikro nesako degančiai širdžiai, aš nepašlovinsiu, /Žodžio, kuris nepašviečia nerimstančiam protui, aš neišaukštinsiu" - šitaip viename eilėraštyje teigia G.Iešmantas. Tai atvira, tiesi estetinė pozicija, sugestijuojanti aktyvumui, kovingumui. Tai nėra plakatinė ar agitacinė retorika, nes "Sulos gėrime" G.Iešmantas skelbia tokių eilėraščių, su kuriais pajėgūs rugtyniauti, manau, tik nedaugelis Užupio kavinės poetų.
Pernai, minint G.Iešmanto 70-metį, literatūrologas prof.Vytautas Kubilius teigė, jog jubiliatas "yra revoliucinės poezijos tęsėjas", ir iškėlė joje laisvės, tiesos, teisingumo motyvus, kalbėjo ir apie "idealumo siekimą" - vertybę, tapusią deficitine šiuolaikinėje poezijoje... Mokslininkas teigė: "Yra kažkas didesnis už tavo asmeninį gyvenimą, yra visuotiniai dydžiai, į kuriuos tu kreipi savo žingsnius, kurie negali išnykti. Ir tai motyvuoja asmenybės ryžtą kentėti ir ištverti, ieškoti esmės. O esmės ieškojimas yra laisvės, tikrumo, teisybės ieškojimas, ir tai yra G.Iešmanto poezijos pagrindas".
Tokiam aukštuminiam, suidealintam požiūriui į G.Iešmanto kūrybą bei asmenybę nuoširdžiai pritariu, nes tiktai šitaip žvelgiant atsiveria giliosios šito rašytojo kūrybos prasmės ir jos didžiosios idėjos.

Alfredas GUŠČIUS

Vilnius

© 2001 "XXI amžius"