Ką slepia mokesčių mokėtojų pinigų taupymas ?
"Taupyti mokesčių mokėtojų pinigus!"
Šiuo gelžbetoniniu argumentu remiasi seimūnai. Jie pasipiktinę
tuo, kad nusenusiems kunigams mokamos pensijos iš valstybės iždo.
O iždą, kaip žinoma, papildo mokesčių mokėtojai, tarp jų - ir
pensininkai, dar dirbantys "valdišką" darbą. Seimūnai
siūlė kunigams, tarsi kokiems dykaduoniams, nedirbusiems jokio
naudingo darbo nei visuomenei, nei valstybei, nutraukti pensijų
mokėjimą ir tokiu būdu sutaupytus mokesčių mokėtojų pinigus panaudoti
žymiai svarbesniems ir reikalingesniems dalykams. Laimei tokio
siūlymo atsisakyta, bent laikinai.
Teisinėje valstybėje palengva bręstančios demokratijos sąlygomis
stebėtis tokiu pasiūlymu nederėtų. Tai nuomonė. Konstitucijos
25 straipsnis byloja, kad "žmogus turi teisę turėti savo
įsitikinimus ir juos laisvai reikšti". Bet ar tikintieji
mokesčių nemoka? Ar jie neturi savo nuomonės, kaip ir kokiems
tikslams panaudoti savo, t.y. mokesčių mokėtojų pinigus? Seimas
liaudies valia gerokai raustelėjo. Socialdemokratinis figos lapeliūkštis
niekaip nepridengia sovietmečio gėdos. O pastaroji yra didelė.
Visuomenės bėdų šaknys - iš okupacijos palikimo. Vargu ar šis
Seimas gali kalbėti visų tikinčiųjų mokesčių mokėtojų vardu ir
dėtis vykdąs jų valią. Tai - ne retorinis klausimas ir ne tik
Seimo nariams.
Prieškario nepriklausomybės metais tikėjimo vaidmuo formuojant
tautinę - pilietinę savimonę turėjo lemiamą reikšmę. Okupacijų
laikotarpiais tikėjimas buvo stipri moralinė atrama kovotojams,
politiniams kaliniams, tremtiniams ir daugumai tėvynėje likusių
tėvynainių. Malda, kunigo žodis kalėjimo kameroje ar konclageryje
dažnai buvo kaip balzamas sielai, be kurio būdavo sunku atlaikyti
čekistų terorą, patyčias ir moralinę prievartą. Bažnyčia sovietmečiu
buvo pusiau legalizuotos tautinės savimonės ir žmogiškosios savigarbos
mokykla, puoselėtoja ir ugdytoja. Be Bažnyčios sunku būtų įsivaizduoti
praėjusio amžiaus pabaigoje vykusį Tautos atgimimą. Tikėjimas
teikė stiprybės ne tik kovoje, bet atsparumo nuolatinėms komunistų
provokacijoms. Prisiminkime, kokį titanišką vaidmenį atliko "Katalikų
Bažnyčios kronika", palaikydama tautiečių atsparumą rusifikavimui
ir krašto sovietizavimui. Vyskupai V.Borisevičius, P.Ramanauskas,
M.Reinys, T.Matulionis ir šimtai kunigų, vienuolių buvo sušaudyti,
kalinti, kankinti ne vien už Evangelijos tiesų skelbimą. Jie visi
buvo Tautos dvasios gaivintojai, žmogiškojo orumo gynėjai, lietuvybės
palaikytojai, krikščioniškosios tautinės kultūros puoselėtojai.
Ne mano plunksnai aprašinėti ir vertinti Bažnyčios ir kunigų vaidmenį
pusę amžiaus trukusiame pasipriešinime okupantų genocido politikai.
Tai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro
(LGGTRC) ir į šį Seimą išrinktų tautos atstovų pirmaeilis uždavinys.
Jis - ne mažiau svarbus, anaiptol ne finansine, o pilietinės dorovės
ir atsakomybės prasme. Ar keli šimtai kunigų, atidavusių jėgas
ir sveikatą tikinčiųjų bendruomenei, krašto visuomenei ir valstybei
atkurti nenusipelnė minimaliai aprūpintos senatvės? Ar tai tėra
tik mokesčius mokančių tikinčiųjų reikalas? Pravartu atkreipti
mokesčių mokėtojų dėmesį į tai, kad ir į tikinčiųjų sumokėtus
mokesčius kėsinasi dažniausiai dar sovietmečiu užgrūdinti ateistai.
Bet yra ir kita, beje, esminė šios problemos pusė, apie kurią
nė žodelyčiu neužsimenama. Sovietmečiu į Lietuvą iš "artimojo
užsienio" atvyko "padėti" lietuvių tautai, taip
pat buvo priperėta savų įvairaus rango ir dar įvairesnio kalibro
politrukų, kompartijos instruktorių ir kitaip vadintų komunizmo
ideologų. Jų buvo kelis šimtus kartų daugiau nei kunigų. Kokias
idėjas, kokią ideologiją skleidė ši agitatorių armija?
Patogiausia pasiremti Vilniaus tarptautinio tribunolo nuosprendžio
ištrauka. "Visas komunistinės ideologijos atmainas būtina
suprasti kaip antihumaniškas totalitarines ideologijas, kurių
įkvėpėjų ir vykdytojų nusikaltimai kelia grėsmę visai civilizuotai
žmonijai ir prilygsta tarptautinės bendrijos jau pasmerktai nusikaltėliškai
nacizmo ideologijai ir net pranoksta ją mastu ir klastingumu.
<...>Komunistinių režimų komunistinės partijos yra represinės
organizacijos. Nusikalstamos todėl, kad vadovavosi nusikalstama
komunistine doktrina kaip savo praktinio darbo teorine ir praktine
programa."
Kad kolaboravimas su okupantu nėra jokia dorybė, vargu ar reikia
įrodinėti. Užkietėję sovietikai vis tiek laikosi savo, o bemaž
visi kiti tokia veikla bjaurisi. Tikrai nereikia įrodinėti, kad
tiesioginis dalyvavimas genocido veiksmuose ar talkinimas genocido
vykdytojams yra sunkus nusikaltimas. Tarptautinė teisė šį nusikaltimą
apibūdina kaip "pasibaisėtiną žmonijos nelaimę".
Lietuvos valstybės teisės aktas - Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio
1949 m. vasario 16 d. Deklaracija - buvo pasirašytas praėjus vos
dviem mėnesiams po to, kai Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja
priėmė "Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui
ir baudimo už jį". Deklaracija skelbia, kad "Komunistų
partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių
tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui - Lietuvos
neprklausomumui - nelaikoma teisine partija".
Šie du teisės aktai vienareikšmiškai teigia, o gausi faktologija
patvirtina, kad minėtoji "kompartijos ideologų" armija
drauge su okupanto represinėmis struktūromis nuosekliai griovė
valstybę, terorizavo jos gyventojus ir ardė lietuvių tautos dorovės
pamatus. Ši armija iš Lietuvos neišėjo. Ji liko in corpore. Priedangos
firmos, naujos iškabos ant "partijos" durų nei galvų,
nei galvosenos akimoju pakeisti negali. Kompartijos ideologų armijos
nariams nuo eilinio iki aukščiausiojo šiandien mokamos pensijos
iš tų pačių mokesčių mokėtojų pinigų.
Štai kur seimūnai turėtų panaršyti! Valstybės iždas sutaupytų
dešimtis, o gal ir šimtus milijonų. Ir teisinis pagrindas solidus
- vieni palaikė tautos atsparumą blogiui ir gynė valstybingumo
idėją, o jiems siūloma nemokėti pensijų. Kiti, vykdydami okupanto
valią, dalyvavo Tautos naikinime ir ardė visuomenės dorovę. Ar
jie verti gauti pensijas iš mokesčių mokėtojų pinigų? Juk jei
senatvės sulaukusius kunigus tektų išlaikyti tikinčiųjų bendruomenei,
nėra abejonės, kad ji tą padarytų. Tai gal ir kompartija, nesvarbu
po kokiomis iškabomis dabar tebegyvuoja, pasirūpintų savo "ideologais"?
Pastarieji jokių pastangų nepriklausomybei atkurti nerodė.
Verta seimūnams ir teisininkams pasidomėti Vokietijos patirtimi
- ar nacių gauleiteriams, gestapininkams ir žemesnio rango parankiniams
mokamos pensijos? Teisėje kartais taikomas ir precedento principas.
Tada gerbiamieji mūsų Seimo nariai turėtų progą pademonstruoti
ne tik Lietuvos Respublikos įstatymų, bet ir seimūnų galvosenos
atitikimą Europos Sąjungos standartams.
Iš tiesų yra apie ką pamąstyti mokesčių mokėtojams. Ir ne tik
per rinkimus. Ar grupelė Seimo narių tik apie iždo lėšų taupymą
prašneko? Ar po "lėšų taupymo" skraiste slepiasi kiti
interesai? Kokie?
Lietuvoje demokratija stiprėja, apsivalydama nuo sovietmečio išrūgų.
Tai gali ilgokai užtrukti. Ši aplinkybė būdinga ne tik šiam, o
daugeliui reiškinių ir mažne visose ekonominio, politinio, visuomeninio
gyvenimo srityse.
Edmundas SIMANAITIS
Jonava
© 2001 "XXI amžius"