Tolerancijos diktatūra
Keistas tas mūsų pasaulis. Gal todėl,
kad vis labiau jis tampa pasauliu be Dievo? Bjauriausios mados
(lyg "mados infekcija", neseniai demonstruota Vilniuje),
gimstančios kažin kokiose didmiesčių kloakose iš skurdo ir nepriteklių,
bematant perimamos "aukštųjų" sluoksnių. Vargetų skudurai
(suplyšusios kelnės ir ties keliais kadaruojantys klynai, murzini
gobtuvai, nutįsę rankogaliai, iš nederančių siūlų liekanų numegztos
kepurės ir t.t.), išpuoselėtų manekenių demonstruojami "aukštosios
mados" pakylose, peršami (ir įperšami) viso pasaulio vartotojams.
Tolerancija bjaurumui, destrukcijos triumfas, apvainikuotas Niujorko
dangoraižių griūtimi...
Lietuvoje, perėmusioje visus "tolerancijos standartus",
mėginama įrodinėti, kad bjauriausios miestų sienų teplionės -
tai nauja ir lygiateisė mūsų dienų meno rūšis, o tepliotojai yra
tokie pat menininkai, kaip renesanso freskų meistrai ar Petras
Repšys. Pasaulyje esą jau pasirodė šios "meno šakos"
albumai, o vienas (gal ir ne vienas?) dailės kritikas gavo habilituoto
mokslų daktaro laipsnį, ištyrinėjęs, nufotografavęs ir įteisinęs
kaip šiuolaikinės kultūros reiškinį įvairių miestų viešųjų tualetų
nešvankybes, išpaišytas ir išrašytas ant sienų. Suprantamas būtų
psichiatro darbas, bet menotyrininko?
Teplionės Vilniaus (ir kitų miestų) gatvėse įgavo jau epidemijos
mastą. Kur pažvelgsi - visur ta pati ženklų ir spalvų kakofonija.
O taip džiaugėmės už nemenkus pinigus išdažytu, atnaujintu Vilniaus
senamiesčiu! Ko norėti, jeigu ir miesto skelbimų stulpai apklijuoti
"aprobuotais" keiksmais, įžeidžiančiais moteris, tvirkinančiais
vaikus. Keiksmažodžiai ir kvaili piešiniai "puošia"
kadaise gražiai sumūrytas skaldyto akmens tvoreles ties literatūros
klasiko Petro Cvirkos paminklu (pasėjęs vėją, pjausi audrą), apipaišytas
čia pat esantis Pylimo poliklinikos pastatas, subjaurota naujai
išdažyta gražia žalsva spalva tvora prie evangelikų liuteronų
bažnyčios (tikras nešvankybių žemėlapis!), civilinės metrikacijos
skyriaus darbuotojai kasdien gramdo dažais išmargintą brangų granitinį
tinką, J.Basanavičiaus gatvėje naujas "Lietuvos spaudos"
kioskas po nakties tapo panašus į tualetą ir t.t. Ar viską išvardysi?
Tai tik kelios sostinės vietos... Vien tylėti belieka matant nuolatinį
Trijų kryžių niekinimą - chuliganų "menas" kryžių postamente
dažnai net iš tolo, iš Katedros aikštės matomas. Milijonai, išleisti
sostinės senamiesčiui gražinti, eina šuniui ant uodegos.
Ypač įsisiautėjo politizuoti elementai, kuriuos kažkas akivaizdžiai
skatina ir finansuoja. Šitokie kiekiai purškiamų dažų juk kainuoja.
Nemanau, kad tie "menininkai" atsisako cigarečių, alaus
ar narkotikų, kad už tuos pinigus nusipirktų dažų purkštuvų. Tai
nėra nekalti žaidimai, nes prieš Anglijos princo vizitą ypač pagausėjo
antiamerikietiškų, antivakarietiškų, antinatinių užrašų (patys
aršiausi, pastebėti prie Vilniaus universiteto, vizito išvakarėse
vis dėlto buvo uždažyti), bet metrinės "agitkos" ties
Baltuoju tiltu tebešaukia: "NATO - tai parsidavimas".
Atrodo, kad šis chuliganizmo ir bolševizmo kokteilis, akivaizdžiausia
antivisuomeniška veikla, svetimo turto gadinimas, nuostolių darymas
miestui, įstaigoms ir privatiems asmenims niekam nerūpi. Argi
taip sunku bent vieną antrą parodomąjį procesą surengti - tegul
sumoka už nuostolius, tegul sutvarko savo teršalus tie, kuriems
pakanka laiko ir pinigų kenkti visuomenei, gadinti visų mūsų turtą
ir bjauroti mūsų gyvenamą aplinką. Kur ten... Policijai trūksta
lėšų? Tai ir rinkite lėšas iš chuliganų, muškite jiems ir jų tėvams
per kišenę! "Menininkų" susibūrimo vietos kiekvienam
aiškiausiai matomos - nuo sutemų ligi vidurnakčio jie būriuojasi
šen ir ten.
Tačiau... Žinau, kad būsiu apkaltinta netolerancija. Esame kaip
tas pasakos Jonelis, kuris, pamokytas, kad adatą reikia laikyti
ne šieno kupetoje, o kepurėje, paslėpė po kepure sviestą. Išmokę
žodį "tolerancija", nežinome, kur jį pritaikyti. Reikalaujame
tolerancijos sukčiams, chuliganams, spekuliantams, ištvirkėliams,
pažeidėjams, keikūnams ir t.t. Kas drįsta ko nors netoleruoti?
Toleruoti privalome viską - tik ne padorumą ir tvarką.
Teko girdėti diskusijų dėl tų sienų paišytojų - kalbėjo beveik
vieni "tolerantai". Tai esanti vaikų ir paauglių saviraiška,
jeigu jiems drausi "kaip sovietmečiu" - bus dar blogiau
(ar begali būti blogiau?), tegul esą jaunimas pats pasirenka -
teplioti ar neteplioti ir t.t. Buvo prisiminta net Pompėja! Galiausiai,
kaip visados, buvo apkaltintas tuometinis premjeras A.Kubilius,
nedavęs pakankamai lėšų popamokinei veiklai, ir už jo stovinti
Tėvynės Sąjunga (Lietuvos konservatoriai) partija su V.Landsbergiu
priešakyje. Štai tokia maldele Lietuvoje baigiasi visos diskusijos.
Ar jau tikrai pasaulis apvirto aukštyn kojomis? Ar nuolankiai
privalome kęsti naują diktatūros rūšį?
Gražina MARECKAITĖ
Vilnius
© 2001 "XXI amžius"