Kodėl menkas politinis aktyvumas

Lietuvos ekonominio, socialinio ir politinio gyvenimo komentatorių, atrodo, laukia sunkūs laikai. Priežastis labai paprasta - greitai gali nebebūti apie ką kalbėti. Tokią nuojautą kelia praėjusios savaitės įvykiai. Iš pažiūros jų būta daug - šešėlinės vyriausybės sudarinėjimas, partijų pasitarimai ir diskusijos, konferencijos ir suvažiavimai. Tačiau ilgėliau pamąstęs apie visus šiuos įvykius supranti, kad iš tikrųjų nieko nevyksta. Net dalykai, kurie formaliai dar turi įvykti ateityje, iš tikrųjų jau yra įvykę, nes visų karštligiškų veiksmų rezultatai iš anksto daugmaž aiškūs. Pavyzdžiui, aišku, kad dešiniosioms partijoms artimiausioje ateityje greičiausiai nepavyks susitarti jokiais svarbiais klausimais, išskyrus būsimųjų rinkimų datos klausimą. Mat jis yra vienintelis svarbus klausimas, norint žūtbūt padidinti savo galimybes atsiriekti didesnę valdžios dalį per artėjančius prezidento ir savivaldybių rinkimus. Ne mažiau aišku, kad bus patvirtintas, nors ir po bjaurių rietenų, varganas ir skurdus kitų metų valstybės biudžetas. Po šio veiksmo liks tik sudužusios viltys ir slogus prisiminimas apie susistumdymą dėl didesnio kąsnio. Šiuos samprotavimus galima būtų sieti tik su rudenine nuotaika ir nekreipti į juos dėmesio. Tačiau Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute neseniai įvykusioje mokslinėje konferencijoje Lietuvos politinės kultūros klausimais buvo beveik neįmanoma išgirsti teiginių, galinčių išsklaidyti tokią nuotaiką. Beveik visuose rimtais tyrimais ir svariais duomenimis pagrįstuose pranešimuose skambėjo nerimastingos gaidos. Pagrindinė šalies politinio gyvenimo tendencija - smukęs pasitikėjimas politinėmis institucijomis ir apgailėtinai menkas piliečių politinis aktyvumas. Todėl natūraliai kyla klausimas - ką visa tai reiškia demokratijos perspektyvų požiūriu ir kaip į tai reikia reaguoti?
Dalinis atsakymas atėjo visiškai nelauktai, tos pačios dienos vakarą. "Koridos" laidoje Ignalinos atominės elektrinės uždarymo priešininkai net ne laimėjo, o milžiniška balsų persvara tiesiog sutriuškino tuos, kurie suvokia, jog anksčiau ar vėliau tai teks padaryti. Suprantama, tokios laidos yra vieši forumai, kuriuose kiekvienas turi teisę išsakyti savo nuomonę. Tačiau yra teisė ir tokias nuomones vertinti. Tad kyla du klausimai: ar entuziastingai balsavusieji prieš elektrinės uždarymą nors akimirką susimąstė, iš kur Lietuvos valstybė viena, be tos pačios Europos Sąjungos paramos, gaus pasakiškas sumas, kurių vis vien prireiks, kai elektrinę reikės uždaryti dėl grynai techninių priežasčių? Ar jie asmeniškai sutinka su tuo, kad tuoj pat būtų smarkiai didinama elektros energijos kaina siekiant sukaupti elektrinei uždaryti būtiną lėšų fondą? Apskritai diskusijos, kuriose kvailais ir demagogiškais argumentais panašiai triuškinami mėginantys racionaliai pagrįsti savo ginamas nuomones dalyviai, jau seniai tapo kasdieniu reiškiniu. Žinoma, pačios diskusijų laidos čia niekuo dėtos. Priešingai, jos savaip naudingos, nes atskleidžia tikrąją padėtį ir iš dalies padeda suvokti šalies politikoje įsitvirtinusio iracionalumo priežastis.
Tokia patirtis verčia klausti, ar ne per daug dėmesio ir vietos, analizuojant šalies gyvenimą, skiriama valdžios institucijoms ir politikams bei jų kritikai. Turbūt derėtų atkreipti žvilgsnį ir į tai, kas vyksta politikus renkančioje visuomenėje, kuri pati gali būti ne mažesnis politikos iracionalumo šaltinis. Demokratija yra neginčijama vertybė, tačiau ji iš principo pažeidžiama. Jos sąlygomis piliečių lygybė, be kitų dalykų, reiškia ir tai, kad atsakingo ir mąstančio piliečio balsas iš principo yra lygiavertis ir patvoryje gulinčio girtuoklėlio balsui. Todėl nepagrįstos ir net absurdiškos nuomonės lengvai tampa tuo, kas paprastai vadinama "tautos balsu", kuriuo mielai naudojasi ciniški ir demagogiški politikai. Tokių nuomonių apstu bet kurioje šalyje ir visuomenėje, ir tai tam tikra prasme natūralu. Reikalo esmė glūdi kitur - kokios nuomonės sudaro vadinamąją kritinę masę? Šiuo požiūriu šalys skiriasi, todėl klausimas, ar Lietuvos visuomenė subrendusi demokratijai, nėra beprasmis ar grynai retorinis.
Neabejotinai menkas Lietuvos politinės kultūros lygis praktikoje reiškia viena: šalyje veikia negailestingas politikų atrankos mechanizmas, kuriam esant moralumo ir racionalumo apraiškoms politikoje beveik nelieka vietos. Pagrindinė šio mechanizmo grandis yra pati visuomenė, tačiau apie jos būklę (dėl suprantamų priežasčių) kalbėti nemėgstama. "Klausimėlio" laidos herojai iš pradžių sukelia atlaidžią šypseną, tačiau, įdėmiau pagalvojus, aiškėja, kad nežinia, kiek jų mūsų visuomenėje iš tikrųjų yra ir kad tam tikromis sąlygomis jie gali pražudyti visus kitus. Atrodo, tai gerai supranta ir kai kurie politikai, mėgstantys kartoti, jog "tauta visada teisi", ir nežinia kodėl siūlantys karštligiškai rengti referendumus dėl stojimo į Europos Sąjungą ar NATO. O praėjus daugiau nei dešimtmečiui po nepriklausomybės atkūrimo mokslinių konferencijų dalyviai priversti laužyti galvas spėliodami, išliks Lietuvoje demokratija ar ne.

Vytautas RADŽVILAS

© 2001 "XXI amžius"