Afganistanas: sunkus kelias iš chaoso
Praėjusią savaitę prabangiame viešbutyje
netoli Bonos vykusi konferencija dėl Afganistano ateities jeigu
ir nedavė konkrečių rezultatų, tai bent parodė pasaulio visuomenei,
kad visas šios šalies ir regiono problemas galima spręsti už apskrito
stalo.
Ir nors konferencijos stalas tėra tik ovalinis, o ne visiškai
apvalus, apie 50 konferencijos dalyvių (po šešių dienų darbo teliko
38 delegatai) iš keturių į Vokietiją atvykusių Afganistano grupių,
Jungtinių Tautų atstovai bei renginio šeimininkai jau pirmajame
posėdyje konstatavo, kad per keletą dienų galima susitarti dėl
pereinamosios valdžios formavimo principų.
Tačiau prabėgus kelioms dienoms buvo aišku, kad konferencija vyko
sėkmingiau negu pranašauta, žinoma, turint galvoje visą šios problemos
sudėtingumą (štai kodėl derybos baigtos tik šios savaitės pirmadienio
rytą, nors prieš konferenciją manyta, kad ji tęsis tik kokias
dvi tris dienas).
Iš pradžių buvo planuota suformuoti laikinąją tarybą, kuri, grįžusi
į Kabulą, per keletą mėnesių sudarytų laikinąją Afganistano vyriausybę.
Tačiau vėliau nuspręsta čia pat, Bonoje, išrinkti 20-30 žmonių
pereinamąją vyriausybę, kuri vadovautų šaliai tris-šešis mėnesius,
o kitų metų pavasarį, greičiausiai kovo mėnesį, būtų išrinkta
vadinamoji Loja džirga - viso Afganistano genčių asamblėja, kitaip
sakant, parlamentas.
Įžanginėje kalboje Vokietijos užsienio reikalų ministras Joška
Fišeris pažadėjo skirti 80 mln. eurų Afganistanui atstatyti, o
vėliau savo įsipareigojimų imsis kitos ES šalys.
Niekas negali prieštarauti tokiam Vakarų dėmesiui ir iniciatyvai
atkurti Afganistano valstybę, nes iš esmės ji dabar neegzistuoja:
talibai yra beveik išvyti, Šiaurės Aljansas neturi jokių legitimių
valdžios organų, šalyje vyrauja anarchija. Todėl kol kas pirmuoju
smuiku šioje šalyje griežia JAV ir jų sąjungininkės. Kai tik Talibanas
bus sutriuškintas, užsienio tarpininkai turės pasitraukti. Kad
šalyje vėl neįsisiautėtų pilietinis karas tarp musulmoniškųjų
ir tautinių grupuočių, politinei sanklodai Afganistane reikia
padėti pagrindą. Taigi konferencija Bonoje ir yra ta pradžia atkurti
šią Viduriniųjų Rytų valstybę.
Bet ne viskas taip sklandu. Kol Vašingtono ir apskritai Vakarų
karinė galia viešpatauja Afganistano žemėje, didelių rietenų dėl
valdžios čia nėra. Vos tik antiteroristinės akcijos dalyviai pasitrauks
iš šalies (jei jie iš viso pasitrauks), tuomet vėl gali prasidėti
chaosas.
Štai Jungtinės Valstijos pareiškė nepripažįstančios Šiaurės Aljanso
kaip būsimos Afganistano valdžios. Jo lyderis Burhanudinas Rabanis,
kuris irgi atvyko į Boną, džentelmeniškai pareiškė, kad dėl valdžios
jis ir nesirengia kovoti. Būdamas Jungtiniuose Arabų Emyratuose,
jis tvirtino kai ką daugiau: Šiaurės Aljansas pasisako ir prieš
JT bei kitų užsienio valstybių taikdarių dalyvavimą Afganistane.
Žodžiu, palikite Afganistaną afganams, sakė Aljanso lyderis. Tik
paskui jis tarsi sutiko, kad Afganistane kurį laiką liktų JTO
taikdarių pajėgos, o galiausiai neprieštaravo ir galimybei patekti
į pereinamąją vyriausybę.
Bene daugiausia Vakarai tikisi iš Romoje gyvenančio 1973 metais
nuversto karaliaus Muhamedo Zachiro Šacho, kurio atstovas Bonoje
pareiškė, kad būsimoje vyriausybėje turi būti numatyta vieta ir
karaliui. Kažin, ar pats 87-erių metų buvęs valdovas ryšis atkurti
monarchiją, bet iš keturių Bonoje susirinkusių grupuočių (Šiaurės
Aljansas, trys emigracijoje esančios - ekskaraliaus Zachiro Šacho,
afganų pabėgėlių Pakistane ir emigrantų "Kipro iniciatyvos")
jo ir Šiaurės Aljanso atstovai griežia pirmuoju smuiku. Paskutinėmis
konferencijos dienomis paaiškėjo, kad buvęs karalius gali imtis
vadovauti Loja Džirga.
Bet yra tokių, kurie apskritai pasisako prieš užsienio kišimąsi
į Afganistano struktūrų formavimą. Buvęs Afganistano premjeras
Gulbudinas Hekmatijaras griežtai pasmerkė Bonos konferenciją ir
apkaltino JAV, kad šios nori išlaikyti įtaką šalyje ir gudriai
pasinaudojo rugsėjo 11-osios teroro aktais.
Beje, ekspremjeras yra puštūnas, o ši tauta sudaro 40 proc. Afganistano
gyventojų. Bonos konferencijoje jų taip pat dauguma - apie 58
proc. visų delegatų. Kaip ir karalius, emigracijoje gyvenantis
Hekmatijaras tvirtina, kad naują Afganistano vyriausybę turi sudaryti
ne tautų ar genčių vadai, o ji turėtų būti renkama visų šalies
žmonių. Šia prasme jis, matyt, teisus. Šalyje iš maždaug 22 mln.
gyventojų yra apie 9 mln. puštūnų (tikslus skaičius nežinomas,
nes gyventojų surašymas šalyje vyko tik 1972 metais). Puštu kalba
priklauso afganų-iranėnų kalbų grupei ir kartu su dari kalba yra
paskelbtos valstybinėmis. Dauguma afganistaniečių (80 proc.) yra
musulmonai sunitai, bet nemažai yra ir šiitų.
Be puštūnų dar gyvena tadžikai (apie 5 mln.), chazarai (1,5 mln.),
čaraimakai (0,5 mln.), kirgizai, uzbekai, taip pat gausios duranų
ir gilzajų gentys. Reikia pastebėti, kad 1747-aisiais buvo įkurta
Duranų valstybė. Jai žlugus, Afganistanas tapo Didžiosios Britanijos
kolonija.
Buvęs premjeras siūlo pasirinkti vienintelį teisingą, bet gana
sunkų kelią: Afganistano "potalibinę" valdžią formuoti,
atsižvelgiant į visus gyventojų sluoksnius. Tačiau šiuo metu vargu
ar toks kelias realus: Afganistane vyrauja chaosas, tačiau, kaip
tvirtina kai kurie rusų politologai, pavasarį prasidėjus rinkimų
kampanijai, pilietinis karas šioje šalyje vėl įsisiautės...
Taigi ne viskas šioje konferencijoje buvo rožėmis klota. Kad Vakarai
gali lemti Afganistano ateitį, rodo ir kitas faktas: praėjusį
trečiadienį Vašingtone dėl šalies ateities tarėsi JTO generalinis
sekretorius Kofis Ananas ir JAV prezidentas Džordžas Bušas.
Jeigu Vakarų diplomatai nepaisys JT įstatuose įrašytos nuostatos
apie pačių tautų apsisprendimo teisę, o ir toliau liks regione,
taikos Afganistane neužtiksime nė su žiburiu.
Ką vis dėlto reiškia ši tolima šalis Lietuvai? Kodėl Vilnius seka
šios atokios valstybės krizę? Ko galima laukti iš derybų Bonoje?
Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas
"Žinių radijui" paprieštaravo, kad Afganistano ateitis
mums tolima. "Terorizmas liečia kiekvieną, todėl, kokia šios
šalies ateitis, rūpi visam pasauliui", - sakė jis.
Kadangi Afganistano ateitis dar tebėra tirštoje migloje, priminsiu
ir vieną šviesią Bonos konferencijos detalę: Šiaurės Aljanso delegacijoje
yra dvi moterys ir abi jos, beje, buvo neužsidengusios čadromis...
Tai jau irgi šis tas.
Česlovas IŠKAUSKAS
© 2001 "XXI amžius"
