Nepamirštami susitikimai
Šią vasarą Lietuvoje viešėjo
buvęs Lietuvos laisvės armijos (LLA) žvalgas Algirdas Šertvytis.
Vokiečių okupacijos metais jis dirbo geležinkelių valdyboje ir
buvo vienas iš jaunimo organizatorių priešinantis nacių įvestai
tvarkai. Apie 1943-uosius išaugo žmonių nepasitenkinimas esama
tvarka, kūrėsi įvairios pogrindinės jaunimo organizacijos. A.Šertvytį
pakvietė LLA vadas Kazys Veverskis. Kuo jis atkreipė jauno karininko,
LLA įkūrėjo dėmesį ir kokį įspūdį paliko?
- Vokiečių okupacinės vyriausybės
administracija 1943 metais jau atvirai gaudė jaunimą ir vežė darbams
į Vokietiją, - pasakojo A.Šertvytis. - Specialūs policijos daliniai
nuo 1941-ųjų vėlyvo rudens ir žiemos tiesiog "medžiodavo"
geležinkelio stotyse: atiminėjo iš žmonių maisto produktus, gaudė
vyrus priverstinei karo tarnybai. Agresyvūs veiksmai ypač sustiprėjo
1943 metų pavasarį, po pralaimėjimo Stalingrado fronte. Jaunimas
baiminosi, kad neprasidėtų masiniai vežimai į Vokietiją priverstinei
Reicho tarnybai.
Tuo metu aš dirbau Lietuvos geležinkelių valdyboje, turėjau teisę
važinėti visais Lietuvos traukiniais. Susirinkę jauni vyrai -
geležinkelio valdybos tarnautojai ir eksploatacijos ruožo darbininkai
- pasitarė su Šarūnu Jazdausku ir Vytautu Kacucevičium, kaip elgtis,
ką daryti, kad sukliudytume vokiečiams išvežti mūsų jaunuolius
iš Lietuvos. Planavome, kaip tektų paralyžiuoti geležinkelio darbą,
jeigu iškiltų masinės jaunimo deportacijos į Vokietiją grėsmė.
Bijojome, kad lietuvių neištiktų tokia pati tragedija, kokia įvyko
birželį Rusijos okupacijos metais tremiant žmones į Sibirą. Po
šio pasitarimo mes ir įkūrėme Lietuvos geležinkelininkų laisvės
kovotojų sąjungą - LGLKS. Netrukus Vilniuje, Basanavičiaus gatvėje
esančiame privačiame name, įvyko pirmasis organizacijos susirinkimas,
kuriame dalyvavo penkiolika geležinkelio darbuotojų. Kad nesukeltume
įtarimo, surengėme šachmatų turnyrą, o kalbėjomės apie organizacijos
planus, numatėme leisti politinių žinių biuletenį ir platinti
traukiniuose keleiviams. Biuletenį leisti patikėta man. Spausdinau
šapirografu savo tarnybiniame bute. Žinias rinkti padėjo karininkas
Š.Jazdauskas ir V.Kacucevičius, su kuriais tame pačiame name gyvenome.
Labai greit biuletenį išplatinome po visas geležinkelio stotis,
konspiracijos tikslu spaudą išvežiodavom tokiuose pačiuose vokuose,
kaip ir tarnybinius raštus. Į mūsų veiklos rezultatą atkreipė
dėmesį LLA štabas Vilniuje, kurio vadas ir organizatorius buvo
jaunas karininkas Kazys Veverskis. 1943-ųjų balandį per Adolfą
Kubilių gavau pakvietimą pasimatymui su pačiu vadu. Tuo metu jo
štabas buvo netoli Katedros aikštės, Gedimino gatvėje.
Patekome į štabo būstinę, pasakę slaptažodį. Sutikęs mus vyriškis
palydėjo į didžiulį kambarį aptemdytais langais. Būstas labai
kuklus: rašomasis stalas, ant stalo - lempa, šalia - keletas kėdžių.
Už stalo sėdėjo jaunas energingų bruožų vyras. Tai ir buvo K.Veverskis.
Sutikdamas mus atsistojo, pasisveikino, o kalbėjomės trumpai ir
konkrečiai. Jis pasakė, jog jam žinoma mūsų organizacijos veikla,
tam jis pritaria, tačiau suabejojo, ar mes vieni, nedidelė grupelė
žmonių, pajėgsime praktiškai naudingai veikti. Pasiūlė mums įsijungti
į bendrą LLA veiklą. Sužinojome, kad šios organizacijos tikslas
- suvienyti lietuvius kovai, kuri mūsų visų dar laukia. Mums buvo
paaiškinta, kad LLA vadovybę sudaro kadriniai karininkai. Tada
sutarėme, jog geležinkeliečių jaunimo organizacija likviduojama
ir pradedame veikti vadovaujant LLA. K.Veverskis, sužinojęs, kad
turiu specialų leidimą važinėti visų krypčių traukiniais, iš karto
pasiūlė dirbti štabe ryšininku ypatingoms užduotims. Pirmoji užduotis
ir buvo vežioti pogrindžio spaudą, platinti laikraštėlį "Į
laisvę" bei "Karines ir politines žinias", ką aš
ir vykdžiau.
Vėl susitikome, kai buvau paprašytas kaip nors gauti tuščių neužpildytų
leidimų važinėti prekiniais traukiniais. Iki 1944-ųjų liepos visus
LLA štabo nurodymus vėliau gaudavau per A.Kubilių.
1944 m. liepos 3 d., Rytų frontui pajudėjus Lietuvos kryptimi,
prasidėjo lemtingi įvykiai: skubiai buvo evakuojamos įstaigos,
išvežami dokumentai. Jausdami realų Raudonosios armijos pavojų,
Lietuvos gyventojai stengėsi išvažiuoti iš didesnių miestų ir
pasiekti vakarinę Lietuvos dalį. Dar 1943 metais vokiečių okupacinė
karinė vadovybė likvidavo Lietuvos geležinkelio valdybą, ir mes
jau priklausėme vokiečių geležinkelių direkcijai. Daug tarnautojų
buvo atleisti, palikti tik tie, kurie mokėjo vokiečių kalbą, aš
- taip pat. Atmintiną 1943 m. birželio 3 d. gavome įsakymą skubiai
evakuotis. Tą patį rytą gavau ir specialią LLA štabo užduotį parūpinti
vagoną, kuriuo turėjome išvežti štabo turtą ir dokumentus iš Vilniaus.
Užduotis buvo nelengva, nes nuo ankstyvo ryto sostinės geležinkelyje
ir visose stoties prieigose buvo prisigrūdę žmonių. Gyventojai
bėgo iš Vilniaus, vagonai buvo perpildyti, net papildomi traukiniai
nepajėgė išvežti visų, norinčių palikti sostinę. Vykdydamas štabo
užduotį, susiradau LLA narį, stoties budėtoją Bekevičių. Jis surado
prekinį vagoną, atvežėm jį prie sandėlio rampos ir sukrovėm štabo
turtą. Evakuacijai vadovavo A.Kubilius. Pavakary traukinys pajudėjo
į Kauną. Iš Kauno mūsų vagoną būtinai reikėjo nugabenti į Radviliškio
stotį, mat ten savo ūkį turėjo LLA Šiaulių apygardos vadas Adolfas
Eidimtas ir galėjo viską saugiau paslėpti.
Jau artėjant prie Vievio viršum Vilniaus pasirodė gaisrų pašvaistės,
buvo girdėti bombų sprogimai.
Atvykę į Kauną, palikome savo vagoną atsarginiame kelyje, dar
nežinodami, kaip nusikapstysim iki Radviliškio. Išgelbėjo mano
bendramokslis iš Kauno aukštesniosios technikos mokyklos Jonas
Bagdonavičius. Jis pasirūpino, kad vagonas su štabo turtu būtų
prikabintas prie pirmo traukinio, išvykstančio į Šiaulius. Pagaliau
mes pasiekėm Radviliškį, ir aš atsisveikinau su A.Kubiliumi. Neilgai
trukus, rugpjūčio 8 dieną, aš ir grupė LLA narių gavome štabo
užduotį vykti mokytis žvalgybos paslapčių į Nojhofo žvalgų mokyklą,
esančią už septyniolikos kilometrų nuo Karaliaučiaus. Tada vėl
susitikome su štabo vadu. Daugiau matyti K.Veverskio neteko. Tačiau
ir tie trumpi susitikimai paliko didžiulį įspūdį.
Kuo šitas jaunas karininkas iškart įgydavo visų pasitikėjimą?
Jis kalbėjo trumpomis frazėmis, labai konkrečiai, aiškiai. Jutai,
jog, prieš susitikdamas su žmonėmis, ji detaliai planavo, mąstė,
ką pasakys ir kokiu tikslu susitinka. Konkreti atvira šneka įtikindavo.
Mokėjo išklausyti ir kitų nuomonę, įvertinti pasiūlymus.
Nedidelio ūgio, lieknas šatenas, kariškos laikysenos, K.Veverskis
pirmiausia įdėmiai pažvelgdavo į atėjusius, tarytum vienu žvilgsniu
įvertindamas, o kalbėjo nedaug - jokių nereikalingų žodžių. Viskas
tikslu, motyvuota, aišku. Tai sudarė energingo, mąstančio žmogaus
įspūdį, koks jis ir buvo. Valingi veido bruožai, sodrus, galingas
balsas, ryškūs oratoriniai sugebėjimai neliko neįvertinti, jaudino
jo rodoma pagarba žmogui. Tiesa, jis dar buvo labai jaunas karininkas,
ir iš kai kurių vyresnio amžiaus kariškių, ypač turėjusių aukštesnį
karinį laipsnį, esu girdėjęs abejonių: ar ne per jaunas K.Veverskis,
kad imtųsi vadovauti tokiai didžiulei LLA organizacijai? Deja,
niekas negalėjo paneigti jo organizacinių sugebėjimų ir akivaizdžios
įtakos jaunimui. Gal būta ir šiek tiek pavydo, vertinant jauno
karininko veiklą, tačiau nemanau, kad jam tai būtų pakenkę, nes
paneigti jo energijos, sumanumo ir drąsos buvo neįmanoma. Dėl
jo jaunystės gal kiek suabejojo tik pulkininkas Kriaunaitis ir
dar vienas kitas vyresnio amžiaus karininkas. O dabar jo jaunystę,
ryžtą gintis nuo okupantų reikėtų vertinti prisimenant ir kai
kuriuos nemalonius, skaudžius dalykus, ko negalėjo nematyti jauni.
Juk daugelis vyresnio amžiaus, aukštesnio laipsnio ir turinčių
daugiau patirties karininkų labai greit suskubo pasitraukti į
Vakarus, mus, jaunus ir neturinčius karinės patirties, palikę
vienus. Juk ir mus, apmokę žvalgybos, radisto specialybės, išmetė,
kaip sakoma, tiesiai ant rusų durtuvų - į Raudonosios armijos
okupuotą Lietuvą. Tai jau kita tema, tačiau negalėjau to nepaminėti,
prisimindamas K.Veverskio organizuotumą. Ne visada jaunystė -
tik patirties stoka. Ne visada jaunystė - kliūtis darbui, reikalaujančiam
išminties ir operatyvumo. Mano nuojauta ir tie keli trumpi pasimatymai
tikrai leidžia teigti, jog mes turėjome jauną, gabų karininką,
ne veltui pelniusį visišką pasitikėjimą juo, kaip LLA vadu. Jis
tik vieno dalyko negalėjo numatyti (to ir mes visi nesitikėjom)
- būsimų kruvinų išdavysčių, neįtikėtinai plataus KGB kolaborantų
tinklo. Nuo to mes nebuvom apsaugoti. Vertindamas K.Veverskio
veiklą, jo politines pažiūras, pastabumą, žmogaus pažinimą ir
pareigos Tėvynei jausmus, galiu labai teigiamai vertinti ir prieškario
Nepriklausomos Lietuvos karininkų parengimą tarnybai. Juk brangiausią,
ką visa tauta vertina ir ko laukia iš karių, - tai ištikimybė
duotai kario priesaikai, ryžtas ir veiklumas, o šito niekas, kalbėdamas
apie K.Veverskį, negalėtų paneigti. Ir ne be reikalo prisiminiau
kai kurių aukštesnio laipsnio karininkų nuomonę, palyginau jauno
karininko asmenybę su tais, apie kuriuos šiandien nenorėčiau kalbėti.
Vieną kartą, kai, baigusius Nojhofo žvalgų mokyklą, mus jau ruošė
skrydžiui į rusų užimtą teritoriją ir nuvežė į oro uostą netoli
Olštino, įvyko lemtingas pokalbis su mus lydėjusiais vokiečių
lakūnais. Junkers - 88 bombonešiu jie turėjo mus nuskraidinti
iki tam tikros vietos ir, kaip sakoma, "išmesti". Kai,
pasiruošę skrydžiui ir šuoliui, mes lipome į lėktuvą, lakūnai
neiškentę prašneko: "O jūsų vadai - tikri bepročiai. Juk
šoksit tiesiai rusams ant durtuvų! Jau visa Lietuva knibžda raudonarmiečių
ir specialiai parengtų enkavėdistų divizijomis. Jus išmeta mirčiai".
Mes, aišku, tylėjome: vokiečių lakūnai buvo teisūs, o mūsų vyresnioji
karininkų karta, matyt, tuo momentu jaunų negalėjo suprasti. O
mes negalėjom kitaip pasielgti. Beje, tuokart, mūsų laimei ar
nelaimei, "išmesti" nebuvome, mat trukdė didelis debesuotumas,
nepalankus nei lėktuvo skrydžiui, nei šuoliui parašiutais oras.
Paskraidino mus viršum okupuotas Lietuvos ir sugrąžino atgal.
Antrasis skrydis pavyko: mūsų orientyras buvo Lieplaukis ir nedidelis
ežerėlis netoliese.
Mano manymu, jeigu būtume turėję žymiai daugiau tokių ryžtingų
karininkų, koks buvo K.Veverskis, gal mažiau būtų buvę aukų, nors...
kas žino?
Užrašė Janina SEMAŠKAITĖ
© 2001 "XXI amžius"