XXI amžius

Didis mokslininkas ir šviesios sielos žmogus

Per 1971 metų Kūčias Bonos (Vokietija) ligoninėje užgeso profesoriaus Zenono Ivinskio gyvybė. Šešiasdešimt trejų metų produktyvaus istorijos profesoriaus mirtis buvo didelis netikėtumas Bonos universiteto kolegoms - juk tokio amžiaus mokslininkas pasiekia intelekto viršūnę, iš jo tikimasi dar daug brandžių darbų. Ši ankstyva ir netikėta mirtis sukrėtė lietuvių išeiviją, Lietuvoje likusius draugus ir artimuosius. Žmona Paulina tą dieną aplankė vyrą, pasišnekėjo - jis turėjo aiškią sąmonę; jai vienintelei gydytojai buvo patikėję paslaptį po 1971-ųjų pradžioje atliktos operacijos, kad gyventi profesoriui liko devyni ar dešimt mėnesių, ir liepė niekam tos paslapties neatskleisti. Tačiau jai ir tuomet atrodė, jog atsisveikino ne paskutinį kartą. Rytoj, pirmąją Kalėdų dieną, tėvelį ligoninėje ruošėsi aplankyti vienuolikmetis sūnus Kęstutis. Deja, Kūčių vakarą telefono skambutis iš ligoninės pranešė, jog Z.Ivinskis mirė. Laidotuvių dieną Kęstutis, įsikibęs į motinos ranką, pasakė visai nevaikišką frazę: "Tėvelio nebėra. Gyvensime mudu, mamyte". Ir gyveno. P.Ivinskienė prisimena: "Po vyro mirties savo gyvenimą paskyriau sūnui. Stengiausi užauginti lietuvį patriotą, vertą tėvo. Jis šitai suprato. Kai paruošdavo pamokas, sėsdavome prie stalo mokytis lietuvių kalbos. Su dideliu noru jis mokėsi lietuviškai skaityti, rašyti, deklamuoti".
Zenonas Ivinskis gimė 1908 m. gegužės 25-ąją Kaušėnų kaime (Plungės vls.). Tik nedaugeliui ano meto Lietuvos kaimo gabių vaikų Apvaizda laimino tiesų kelią į mokslo viršūnes. 1925 metais jis baigė Telšių gimnaziją. Krikščionišką pasaulėjautą sėkmingai realizavo kaip ateitininkas: į ateitininkų organizaciją įstojo 1920-aisiais, 1923-1924 metais buvo Plungės ateitininkų kuopos pirmininkas. Užbėgdami į priekį pasakysime, jog su ateitininkija buvo susijęs visą gyvenimą. Studijuodamas Kauno universitete, 1927-1929 metais buvo Studentų ateitininkų sąjungos centro valdybos sekretorius ir valdybos pirmininkas. Baigęs gimnaziją, Z.Ivinskis įstojo į Kauno universitetą, pasirinko Teologijos-filosofijos fakultetą. Tikriausiai norėdamas užsidirbti pragyvenimui, studijuodamas mokytojavo Simono Daukanto mokytojų seminarijoje. Po sėkmingų studijų universitete išvyko į Miuncheną, vėliau - į Berlyną, kur, konsultuojamas žymių vokiečių profesorių, gilinosi į Rytų Europos istoriją. Įtemptas darbas buvo vainikuotas disertacija apie Lietuvos valstiečių luomo išsivystymą. 1932 metų pabaigoje už šį darbą Z.Ivinskiui suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Jam tuomet ėjo tik dvidešimt penkti metai. 1933 metais doktoratas, pavadintas "Lietuvos valstiečių luomo istorija" (nuo seniausių laikų iki XVI a. pradžios) išspausdintas vokiečių kalba.
Jaunasis mokslininkas nepasitenkino pirmu šuoliu į mokslo gelmę. Jis rinko medžiagą Prūsų valstybiniame slaptajame archyve Berlyne ir Dancigo archyvuose. 1933 metais per trumpą laiką užbaigtas habilitacinis darbas "Lietuvių ir Prūsų prekybiniai santykiai pirmoje XVI a. pusėje". Tais pat metais Z.Ivinskis išrenkamas Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Visuotinės istorijos katedros privatdocentu. Nuo 1935 metų rudens - jis jau docentas ir Visuotinės istorijos katedros vedėjas. Dar po penkerių metų tapo profesoriumi. Tačiau profesoriauti teko neilgai. 1940 metų vasarą okupantai uždarė Teologijos-filosofijos fakultetą. Profesorius dirbo kultūros paminklų apsaugos konservatoriumi, surinko vertingą istorinę medžiagą apie Trakų Galvės ežero salos pilį, kaip dėstytojas valandininkas Vilniaus universiteto Ekonominių mokslų fakulteto studentams skaitė Lietuvos ūkio istorijos ir visuomenės ūkio istorijos paskaitas.
Profesoriui Z.Ivinskiui Laikinoji Lietuvos vyriausybė 1941 metų vasarą pavedė organizuoti Filosofijos fakultetą. Jis buvo grąžintas į VDU, paskirtas Filosofijos fakulteto dekanu. Šias pareigas galėjo eiti tik iki 1942 metų pabaigos. 1943-ųjų pradžioje vokiečių valdžia uždarė visas Lietuvos aukštąsias mokyklas.
Prof. Z.Ivinskis neužsidarė vien mokslininko kiaute. Jo aktyvi prigimtis veržėsi į visuomeninę veiklą. Nuo 1933 metų jis - Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys, nuo 1937 metų iki pat okupantų uždarymo 1940 metais - jos sekretorius, 1939 metais III suvažiavime pakeltas į narius mokslininkus; 1938 metais išrinktas Estų mokslo draugijos nariu korespondentu ir Hanzos istorijos draugijos nariu; 1939 metais - Lituanistikos instituto istorijos skyriaus narys, 1941 metais - Laikinosios vyriausybės įkurtos Mokslų akademijos narys. 1937 metais skaitė paskaitas Pirmajame Pabaltijo istorikų kongrese Rygoje, 1938 metais - tarptautiniuose istorikų kongresuose Ciuriche. Nuo 1935 metų vasaros jis - "XX amžiaus" viceredaktorius iki pat laikraščio uždarymo 1940 m. liepos 31-ąją. Nuo 1941 metų pavasario prof. Z.Ivinskis aktyviai dalyvavo rezistencijoje prieš okupaciją.
Artėjant frontui ir antrajai sovietų okupacijai, teko skubiai apsispręsti. Prof. Z.Ivinskis 1944 metų rudenį pasitraukė į Vokietiją. Taip susidarė sąlygos ne tik išsaugoti gyvybę, bet ir tęsti mokslinę veiklą. Taip buvo išvengta profesorių Prano Dovydaičio, Levo Karsavino likimo sovietų lageriuose, iš kurių jie nebegrįžo, nes buvo numarinti badu...
Atsidūręs tarp karo pabėgėlių, prof. Z.Ivinskis 1944 metų pabaigoje buvo išrinktas Savišalpos komisijos prie Lietuvių sąjungos pirmininku, vėliau rūpinosi studentų šalpos reikalais. 1947-1949 metais jis Lietuvių gimnazijoje Vokietijoje dėstė istoriją aukštesniųjų klasių mokiniams.
Mokslininko pašaukimas nedavė ramybės, ir 1949 metų pabaigoje prof. Z.Ivinskis išvyko į Romą nuolat gyventi; jis buvo pirmasis lietuvis, patekęs į Vatikano archyvus. Romoje surado lietuvių. Vyskupas, teologijos dr. doc. Vincentas Padolskis, kunigas Jonušas tapo artimais jo bičiuliais visam gyvenimui. Gyvendamas Romoje, prof. Z.Ivinskis jokio atlyginimo iš niekur negavo. Pragyvendavo iš honorarų ir nedidelės vyskupo fondo pašalpos. Niekada jis nesižavėjo materialinėmis vertybėmis, netroško jų gausos. Jo gyvenimas - idealisto lietuvio pavyzdys.
Pof. Z.Ivinskio biografijoje atskirai reikėtų paminėti 1956-uosius. Tais metais jis susipažino su Paulina Talanskaite, kilusia iš Antalieptės, medicinos seserimi, karo audrų nublokšta į Angliją. Tuo metu ji viename Londono vaikų darželyje, dirbusiame pagal Montesori sistemą, dirbo sesele, dalyvavo lietuvių bendruomenės gyvenime.
1956 metais Londono lietuvių parapijos klebono kun. Kazlausko rūpesčiu buvo surengtas kongresas "Už geresnį pasaulį". Svarbiausią paskaitą jame skaitė iš Romos atvykęs prof. Z.Ivinskis. Kongrese dalyvavo kartu iš Romos atvykęs vyskupas V.Padolskis ir kun. Jonušas.
Buvo gegužės mėnuo. Daugelis kongreso dalyvių ir svečių vakare nuėjo į gegužines pamaldas, vykusias bažnyčioje. Joms pasibaigus, nesinorėjo greitai išsiskirstyti. Žmonės šventoriuje šnekučiavosi... Kun. Kazlauskas pakvietė vakarienės. Čia pirmą kartą Zenonas ir Paulina pamatė vienas kitą. Kitą vakarą kartu klausėsi operetės "Trys skatikai". Profesorių, matyt, sužavėjo Paulinos jaunatviškas grožis, jai patiko labai graži profesoriaus siela, kuri atsiskleidė dažnokai gaunamuose laiškuose. Ji su malonumu priėmė profesoriaus kvietimą atostogas praleisti Romoje. Paulina apsigyveno vienuolyne, kuris 21 valandą užsidarydavo. Jai atrodė, kad per anksti. Dar taip norėjosi paklaidžioti Amžinojo miesto gatvėmis; juolab kad šalia buvo geras Romos žinovas ir įdomus pašnekovas.
Jiedu susituokė 1957 metais Romoje. 1959-aisiais gimė sūnus Kęstutis. 1963 metais Ivinskių šeima persikėlė į Boną. Profesorius buvo pakviestas į Bonos universitetą skaityti paskaitų lietuvių ir lenkų istorijos klausimais. P.Ivinskienė tvarkė namus, rūpinosi šeima, augino sūnelį, gerai suprato, už ko ištekėjusi, - profesorių stengėsi išlaisvinti nuo buities rūpesčių, sudaryti kuo geresnes sąlygas jo mokslinei ir visuomeninei veiklai. Ir vienos, ir kitos veiklos buvo tiek daug, kad tenka stebėtis, kaip profesoriui užtekdavo 24 valandų paros. Pervertėme keletą enciklopedijų. Kai kuriose jų prof. Z.Ivinskio mokslinių darbų publikacijos užima visą skiltį. Vien išeivijoje išspausdintos profesoriaus studijos "Jėzuitų spaustuvė Vilniuje ir pirmosios lietuviškos knygos" (1953 metai, vokiečių k.), "Merkelis Giedraitis ir jo laikų Lietuva" (1955-1956 metai), "Reformacijos raida Lietuvoje iki jėzuitų atvykimo (1569)" (1967 metai, vokiečių k.) ir kt.
Visuomeninė veikla taip pat reikalavo daug laiko. Atgaivinus tremtyje Lietuvių katalikų mokslo akademiją, 1956 metais prof. Z.Ivinskis buvo išrinktas jos valdybos nariu, nuo 1953 metų jis buvo Baltų instituto Bonoje narys, vienerius metus (1955-1956) - jo vedėjas, nuo 1947 metų - Ateitininkų federacijos vyr. tarybos narys, 1953-1955 metais - Lietuvių fronto bičiulių Europoje pirmininkas. "1952 metais, pavaduodamas į JAV išvykusį prof. J.Brazaitį, buvo VLIK'o narys ir Vykdomojoje Taryboje užsienio reikalų tarnybos valdytojas, dėl VLIK'o daugumos laikysenos priverstas pareikšti Lietuvių Fronto pasitraukimą iš VLIK'o", - rašoma Bostono "Lietuvių enciklopedijoje".
"Kiek valandų per parą profesorius miegodavo?" - klausiu P.Ivinskienės. Kas besuskaičiuos tas valandas. Išgirstu atsakymą: "Vienintelė diena per metus, kai jis nedirbdavo, buvo Kalėdų pirmoji diena. Sekmadieniais po šv. Mišių taip pat sėsdavo prie rašomojo stalo. (Antanas Maceina jo tikėjimą pavadino liaudišku.) Tik retkarčiais visi kartu išeidavome pasivaikščioti".
Klausiu toliau, koks buvo profesoriaus santykis su kitais žmonėmis, ar jį galima pavadinti "knygų žiurke", užsidarėliu, atsidavusiu vien mokslui.
Ponia Paulina nusišypso ir sako: "Oi, ne. Jis mėgo bendrauti su žmonėmis. Jadvyga ir Adolfas Damušiai, Alina ir Jonas Griniai, Antanas Maceina, prelatai Tulaba ir Aviža, monsinjoras Jatulis ir kiti buvo geri mūsų bičiuliai. Zenonas buvo labai paprastas žmogus, niekada nepabrėždavo esąs profesorius, niekam negailėjo gero žodžio. Nuėjęs į svečius, visada džiaugdavosi pamatęs naują knygą ar kitokį iki tol dar nepastebėtą daiktą. Niekada nepamiršdavo pagirti namų šeimininkės valgių. Esant kompanijoje ir man tekdavo išgirsti ne vieną gerą žodį. "Mano Paulytė tą padarė, mano Paulytė aną padarė", - sakydavo.
Nuo prof. Z.Ivinskio mirties prabėgo trisdešimt metų. Per tą laiką daug kas pasikeitė. Sūnus Kęstutis, globojamas rūpestingos motinos, laimingai užaugo, išsimokslino (jis - kompiuterinių technologijų specialistas, šiuo metu gyvena ir dirba Amerikoje), vedė lietuvaitę iš Vilniaus, augina sūnelį Jonuką ir dukrelę Moną. Į Amžinybę iškeliavo daugelis profesoriaus artimų draugų. Prieš keletą metų į Lietuvą buvo pervežti prof. Z.Ivinskio palaikai ir palaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse, prie jo kapo pastatyta ta pati lietuviška koplytėlė, atgabenta kartu su palaikais. Tik P.Ivinskienė tebegyvena Bonoje. "Likau ten vieniša. Sūnus su šeima - Amerikoje, dažnai nepasimatysi, vyro kapas - Lietuvoje - taip pat ne kasdien aplankysi. Tik kartą per metus galiu atvažiuoti į tėvynę, užprašau bažnyčioje šv. Mišias už jį", - sako Paulina. Paaiškėjus, jog sūnus nesirinks humanitarinių mokslų profesijos, jiedu profesoriaus gausią biblioteką padovanojo Lietuvių katalikų mokslo akademijai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ši biblioteka pateko į Vilniaus universitetą. Sau P.Ivinskienė pasiliko tik tai, kas brangiausia - vyro laiškus, rankraščius. Tačiau dabar svarsto, kam ir tas vertybes patikėti.
...Gera nors trumpam prisiliesti prie didžio mokslininko ir tauraus, šviesios sielos žmogaus, nors jo niekada nepažinojai. Sustiprėja noras nors maža dalele būti jo vertai. Norisi patikėti - ne man vienai.

Aldona KAČERAUSKIENĖ