Didis mokslininkas ir šviesios sielos žmogus

Per 1971 metų Kūčias Bonos (Vokietija) ligoninėje užgeso profesoriaus Zenono Ivinskio gyvybė. Šešiasdešimt trejų metų produktyvaus istorijos profesoriaus mirtis buvo didelis netikėtumas Bonos universiteto kolegoms - juk tokio amžiaus mokslininkas pasiekia intelekto viršūnę, iš jo tikimasi dar daug brandžių darbų. Ši ankstyva ir netikėta mirtis sukrėtė lietuvių išeiviją, Lietuvoje likusius draugus ir artimuosius. Žmona Paulina tą dieną aplankė vyrą, pasišnekėjo - jis turėjo aiškią sąmonę; jai vienintelei gydytojai buvo patikėję paslaptį po 1971-ųjų pradžioje atliktos operacijos, kad gyventi profesoriui liko devyni ar dešimt mėnesių, ir liepė niekam tos paslapties neatskleisti. Tačiau jai ir tuomet atrodė, jog atsisveikino ne paskutinį kartą. Rytoj, pirmąją Kalėdų dieną, tėvelį ligoninėje ruošėsi aplankyti vienuolikmetis sūnus Kęstutis. Deja, Kūčių vakarą telefono skambutis iš ligoninės pranešė, jog Z.Ivinskis mirė. Laidotuvių dieną Kęstutis, įsikibęs į motinos ranką, pasakė visai nevaikišką frazę: "Tėvelio nebėra. Gyvensime mudu, mamyte". Ir gyveno. P.Ivinskienė prisimena: "Po vyro mirties savo gyvenimą paskyriau sūnui. Stengiausi užauginti lietuvį patriotą, vertą tėvo. Jis šitai suprato. Kai paruošdavo pamokas, sėsdavome prie stalo mokytis lietuvių kalbos. Su dideliu noru jis mokėsi lietuviškai skaityti, rašyti, deklamuoti".

Prof. Zenonas Ivinskis