"Jutis" keliais
(Pabaiga. Pradžia Nr. 93, 95)
Išdavysčių grandinė
Susidorojimas su "liaudies priešais",
Urbono bunkerio susprogdinimas, ryšininkų išaiškinimas nepakėlė
Sokolovo autoriteto vyresnybės akyse: mat kagėbistai nepajėgė
apsaugoti majoro Bunino, o Fričas tuo metu dar buvo gyvas! Ir
Bunino, ir Sokolovo agentai - žudikai jau seniai buvo išsiuntinėti
į visas puses, kad gyvus suimtų ar, blogiausiu atveju, nukautų
"Jutis" vadus J.Fričą ir J.Streikų. Kuo sėkmingiau veikė
partizanai, tuo labiau nerimo kagėbistai. Siekdami likviduoti
net mažiausią pasipriešinimą, kuris galėjo išaugti į masines lietuvių
ir latvių kovas, KGB nepagailėjo didžiausių atlyginimų ir premijų
išdavikams. O partizanai jau sprendė bendros veiklos planus.
1947-ųjų pavasarį J.Ruzgis į J.Streikaus būrį atėjo su J.Friču,
kuris jau buvo išrinktas visų latvių ir lietuvių suvienytų būrių
vadu. Jo pavaduotojais tapo J.Ruzgis ir J.Streikus. Tuomet lietuviai
dažnai slapstėsi Slatės miškuose.
1947 metų rugpjūtį J.Fričo partizanai buvo įsikūrę Asarės miškuose.
Kartą vakare J.Fričas, J.Streikus, J.Ruzgis ir jo brolis Vytautas
išėjo į Lucani vienkiemį. Tuo momentu, kai partizanai sėdėjo klėtyje
ir kalbėjosi su Valentina Ruzgis, kuri jiems perdavė ryšininkų
žinias, sargybinis pastebėjo, kad į vienkiemį ateina du žmonės.
Partizanai išbėgo iš klėties ir pasiruošė sutikti ateinančius
nepažįstamuosius. Kai tik šie prisiartino, jiems buvo duota komanda
pakelti rankas. Partizanai pastebėjo, kad atėjūnai ginkluoti.
Nuginklavo juos ir nusivedė į partizanų stovyklą miške. Atėjūnai
Auzinis ir Pleps, pagraudenę apie jų namus ištikusias bėdas, išlieję
"neapykantą" okupantams, prašėsi priimti į būrį. Vadui
sutikus, jie buvo palikti būryje ir stebimi. Netrukus partizanai
pamatė, kad vienas iš atėjūnų žygyje būtinai stengiasi atsirasti
J.Streikui už nugaros. Kilo įtarimas: ko jie atėjo į būrį, kas
ir kokiu tikslu juos atsiuntė? Apie atėjūnus buvo surinktos žinios,
į vietas, iš kur jie sakėsi esą kilę, pasiųstas žvalgas. Tačiau
ryšininkas-žvalgas su žiniomis į būrį nesugrįžo: buvo kagėbistų
nukautas. Įtarimas dar labiau prislėgė partizanus, ypač J.Streikų,
kuris buvęs pernelyg atsargus. Atėjūnus partizanai dar kartą ištardė
atskirai. Įtarimas pasitvirtino: Auzinis iškart pasisakė esąs
MGB agentas. Partizanai jį sušaudė 1947 m. rugpjūčio 10 d. Apie
Pleps, latvį, kilusį iš Jakabpilio apskrities, Lucani vietovės,
turėta mažiau žinių. Jis prisipažino esąs prievarta KGB užverbuotas,
atvykęs su majoro Bunino užduotimi susekti bunkerį, labai dėl
to gailisi ir yra pasiryžęs išpirkti kaltę, išduodamas partizanams
susitikimų su Buninu ryšius bei slaptažodį.
Iš tiesų Pleps turėjo užduotį susekti ir suimti J.Fričą ir J.Streikų.
Gelbėdamas savo kailį, Pleps išdavė MGB viršininką Buniną. Paskambino
jam telefonu ir pranešė, jog užduotis įvykdyta. Įtikinamai informavo,
kad Streikus ir Fričas suimti ir prašė patį Buniną atvažiuoti
į sutartą vietą jų paimti. Buninas patikėjo ir dėl visa ko paklausė,
ar atvykti su dideliu būriu. Pleps atsakė, jog nereikia, nes belaisviai
nuginkluoti ir saugomi patikimai. Žodžiu, važiuok, viršininke,
šlovės su niekuo nereikės dalintis.
Majoras Buninas labai skubėjo pamatyti jam mirtinai įkyrėjusius
"liaudies priešus" ir atskubėjo į susitikimą su Pleps.
Asarės seniūnijoje, Salmieni vienkiemyje, šeimininkas Calytis
turėjo įrengęs bunkerį partizanams. Iš čia ir buvo duotas signalas
miške, pasaloje laukiančiai latvių ir lietuvių partizanų grupei.
Vos tik kelyje pasirodė Bunino mašina su vairuotoju ir keliais
kareiviais, Pleps juos atpažino. Pasaloje laukę partizanai nukovė
Buniną ir vieną jį lydinčių kareivių. Buvo paimtas Bunino pistoletas
ir prancūziškas automatas, o Pleps Buninui ant krūtinės prisegė
raštelį: "Taip išperku gėdą ir kaltę prieš latvių partizanus".
Labai gaila, bet Pleps jau seniai nežinojo, kas yra gėda ir kaltė.
J.Fričas išdaviku patikėjo.
Buvo 1947-ųjų rugpjūčio 16-oji.
Tik J.Streikaus neapleido abejonė dėl Pleps ir jo atgailos. Jis
juo vis dar netikėjo. Įtarimas vėliau pasitvirtino ir partizanams
teko brangiai sumokėti už patiklumą.
Kokiomis mintimis tuo metu gyveno išdavikas Pleps? Ką rezgė? Juk
jautė, kad J.Streikus jo neišleidžia iš akiračio, stebi. Išdavikas
kantriai laukė progos, nes baiminosi, kad juo greitai ir KGB darbdaviai
nepasitikės.
Melas labai ilgai gelbėjo išdaviką. Kai ką išdavikai sugeba: prisitaikyti
ir laukti. Išlaukė savo valandos ir Pleps. Proga, kai būryje nebuvo
visus kiaurai veriančių J.Streikaus akių, pasitaikė.
1947-ųjų rugsėjo 9-oji. J.Streikus su grupe partizanų išėjo iš
Asarės miškų į Pruodės valsčių susitikti su ryšininkais ir apsirūpinti
maisto produktais. J.Fričas liko laukti partizanų stovykloje,
nes po sužeidimo jį vis dar kankino kojos skausmai. Su juo pasiliko
Janis Baltmanis, Ana Kapitkova, Edvardas Pleps ir Petras Klimaitis
bei dar vienas partizanas lietuvis, vardu Arvydas.
Vos tik J.Streikaus grupė nutolo nuo stovyklos, pasigirdo šūvis.
Greičiausiai tik vieną akimirką užsimiršo vadas ir Pleps atsidūrė
jam už nugaros. Išdavikas turėjo prancūzišką kulkosvaidį ir jau
seniai tykojo paruošęs ginklą šūviui. Prisiartinęs šovė į nugarą.
Kaip ir dera išdavikui - iš pasalų. Kulka mirtinai sužeidė J.Fričą.
Išgirdę šūvį, atbėgo kiti stovykloje buvę partizanai. Pleps suvaidino
nervinį šoką: tik dabar išvydo nušovęs vadą! Aišku, "netyčia",
neapsižiūrėjęs, jog automatas užtaisytas, todėl dabar tegul partizanai
nušauna jį patį. Pleps atidavė ginklą ir nuleidęs rankas laukė
nuosprendžio, net ašarą išspaudė. Partizanai juo patikėjo dar
kartą.
Melas - galingas ginklas. Pleps automato atiduoti neprireikė.
Kodėl partizanai neatėmė ginklo iš žudiko - paslaptis. Vyrus smarkiai
sukrėtė netikėta vado žūtis, ir jie prarado budrumą, nesigilino
į situaciją. Susimąstę apsupo vadą, kuriuo šventai tikėjo, kurio
jėgą ir dvasinę tvirtybę jautė kasdien. Palaidojo J.Fričą jo žūties
vietoje po medžiu ir išpjovė medžio žievėje kryžių.
Po J.Fričo žūties latvių ir lietuvių junginiui ėmėsi vadovauti
J.Streikus.
Ką tuo metu veikė išdavikas?
Tapo tylesnis už tylą. Atrodė visai nebe tas žmogus. Neilgai trukus,
pasisakęs, jog eina riešutauti (mat čia pat, netoliese nužiūrėjęs
lazdyną, apkibusį riešutais), išėjęs negrįžo į stovyklą. Pagaliau
partizanai viską suprato: išdavikas pabėgo!
1948 metų pavasarį Baltmušės pelkėse, Pruodenės valsčiuje, įvyko
partizanų būrių pasitarimas, ir tada J.Streikus pasiūlė Ilukstės
ir Jakabpilio apskričių būrių vadu išrinkti Balį Vaičėną. Latviai
pasiūlymui pritarė. Po šio pasitarimo partizanai pasitraukė į
Elksnės miškus.
Kokiais keliais patraukė išdavikas, koks jo likimas?
Prisistatęs MGB viršininkams, Pleps pasiteisino sakydamas, jog
buvęs priverstas šitokį jį kompromituojantį raštelį prisegti prie
majoro Bunino krūtinės. Mat... pats J.Streikus ginkluotas stovėjęs
jam už nugaros ir diktavęs ką rašyti...
Ar juo patikėjo kagėbistai?
Galbūt... Melo kojos - labai ilgos, o Buninas jau buvo po žeme.
Užtat išdavikas dar gyvas ir dar turėjo žinių, reikalingų okupantams.
Labai greitai, 1948 m. kovo 9 d., išduoti, apsupti okupantų kariuomenės
smogikų dalinių, žuvo "Jutis" junginio vienos grupės
partizanai. Nukautas dvidešimt ketverių metų partizanų vadas J.Ruzgis.
Smogikų užmuštas kankinant dvidešimt dvejų tesulaukęs jo brolis
V.Ruzgis. Nukauta dvidešimtmetė jų sesuo Valentina Ruzgis. Užmuštas
kankinant dvidešimt dvejų metų Alis Biltauras. Sužeista šūviu
į galvą ir po to smogikų užbadyta durtuvais partizanė Ana Kapitkova.
Jai buvo dvidešimt ketveri. Nukautas dvidešimt septynerių metų
partizanas Janis Baltmanis. Partizano Arvydo Biltauro žuvimo aplinkybės
nežinomos.
Išdavystė, lydima KGB smogikų, jau artinosi prie didžiausio partizanų
bunkerio Ilėje.
Kas bunkerį išdavė - neišaiškinta: Pleps ar kiti, į jį panašūs?
Ar sužinosim kada ir ... ar tai svarbu? Vis tiek išdavystė prislėgė
visų mūsų pečius ir sąžinę.
Ilės bunkerio sunaikinimas
Kai tautų draugystė ne ginklu ir
prievarta įpiršta, tik tada ji yra tikra ir amžina. Ilgaamžė draugystė,
netgi daugiau - bičiulystė sieja lietuvius ir latvius. Vienoda
lemtis pasipriešinimo okupacijai kovų metais mus dar labiau suartino.
Džiaugiuosi turėdama galimybę papasakoti apie lietuvių ir latvių
partizanų draugystę, prikelti iš užmaršties tragedijos Latvijos
miškuose prisiminimus.
Istorija neteisia, ji greičiau kaltina. Tad tegul kruvinų laisvės
kovų istorija kaltina okupantus už neregėtą vandalizmą.
Ilės bunkerio partizanai - didelis lietuvių ir latvių būrys "Krauja",
veikęs Dobelio rajone, už mūsų laisvę sumokėjo savo jaunais gyvenimais.
Bunkerio sunaikinimą enkavėdistai - smogikai suplanavo taip, kad
nė vienas gyvas neišliktų. Apie bunkerį, įrengtą Ilės ir Zebrenės
kaimų ribose Latvijoje, ir žuvusius ugnyje kovotojus turėtume
dainas, legendas kurti, nors liko tik griuvėsiai ir per stebuklą
nesudegusių keleto gyvųjų amžinas skausmas. Tikėkime, kad dainas
ir legendas sukurs laisvėje užaugusi karta.
1949 m. kovo 17 d. įvykiai Lielaucės miške, netoli Ilės ir Zebrenės
kaimų, plačiai Latvijos visuomenei liko nežinomi. Oficiali to
meto spauda tylėjo, o šių kaimų žmonės apie mirtiną mūšį su NKVD
smogikų kariuomene kalbėjosi tik slapta. Net ir tie, kurie daug
žinojo, bijojo prašnekti. Buvusio bunkerio vietoje jau Atgimimo
metais buvo surasti keli partizanų pasai, kario bilietai, įvairios
pažymos, nuotraukos, užrašų knygelės, žemėlapiai, pinigai, laikrodis.
Tačiau dokumentų ir užrašų savininkai neišaiškinti. Neliko ir
aplink gyvenusių ūkininkų, sodybos buvo išdraskytos, žmonės ištremti.
Mūšyje žuvo daug enkavėdistų - smogikų, tačiau apie rusų kareivius,
kritusius kare su partizanais, saugumiečiai visuomenės neinformavo,
nelikdavo įrašų apie aukas, ypač eilinių kareivėlių žuvimą, net
įslaptintuose saugumo dokumentuose: rusų kareivis nors popieriuose
turėjo likti nemirtingas, nenugalimas. Jų šeimos, aišku, gaudavo
trumpą pranešimą, jog sūnus žuvo didvyrio mirtimi, gindamas "liaudies
interesus"... Deja, smogikų akcijų Latvijoje ir Lietuvoje
didvyriškumu nepavadinsi.
Jei įsižiūrėtume į kruopštų Ilės bunkerio planą, netektų abejoti,
kad tiksliai nubraižyti didžiulio, puikiai įrengto, užminuoto,
pasirengusio gynybai bunkerio schemą buvo galima tik padedant
išdavikui. Kas jis, tas bevardis išdavikas? Amžinas, bet kuriam
okupantui tinkantis, sugebantis persikūnyti parsidavėlis? Kas
jis, atėjūnas ar savas?
Schemoje matome, jog bunkeris buvo 50 metrų, dviejų ilgiausių
išėjimų į abi puses. Jame buvo patogūs gultai, tualetas, slaptavietė,
ventiliacijos angos, viskas, kas būtina ilgesnį laiką gyventi
po žeme dideliam partizanų būriui. Slaptuose enkavėdistų dokumentuose
rašoma, jog "likviduojant Ilės bunkerį "banditai"
buvo sunaikinti ir užversti žemėmis". Teigiama, kad jų žuvo
penkiolika ir rasti tokie ginklai: "82 mm patranka, kulkosvaidžiai,
rankinis kulkosvaidis, vienuolika automatų, devyni šautuvai, penki
pistoletai, o slėptuvėje buvusi amunicija susprogdinta".
Privalėjo nelikti nieko, nė menkiausio pėdsako. Tačiau pėdsakai
liko, ir po pusės šimtmečio okupacijos latviams tapo žinomas laisvės
kovų didvyrio Karlio Kraujos vardas. Pasipriešinimo kovų metais
K.Kraują, dvidešimt šešerių metų Latvijos karininką iš Grobinės,
žinojo ir privengė net enkavėdistai. Suprantama, tam, kas jo bunkerį
išdavė, teko astronominė pinigų suma.
Per apsuptį ir sprogdinimą K.Kraujos bunkeryje nebuvo. Jis atėjo
vėliau su keliais partizanais ir tuokart išliko gyvas. Ką išgyveno,
ką jautė vadas, radęs kraujo klanus, degėsius ir savo tvirtovės
likučius, galime tik numanyti. Likęs gyvas, netekęs savo būrio,
jis kovos neatsisakė: vėliau žuvo mūšyje su rusų kariuomenės daliniais.
Jį pažinoję žmonės sako, jog tai buvęs bebaimis kovotojas, sumanus
vadas, pasišventęs Latvijos laisvės idėjai. Lietuvių, prisimenančių
K.Kraują, gyvų jau nėra.
Ilės bunkerio sunaikinimui enkavėdistai itin kruopščiai ruošėsi.
Išdavikui padedant sudarė detalų bunkerio gynybos įrangos planą,
puolant bunkerio teritoriją net keliais žiedais apsupo gausūs
enkavėdistų - smogikų kariuomenės daliniai. Kas kelios minutės
pagal sutartą komandą į bunkerį lėkė minos, abi išėjimo angos
buvo užpiltos benzinu ir padegtos. Iš degančio bunkerio prasiveržė
tik septyni latviai ir du lietuviai: sužeisti, pridusę, apdegę,
jie toli nenubėgo, buvo suimti. Ne visi atlaikė įkalinimo žiaurumus,
ne visi sugrįžo iš mirties lagerių. Partizanai, kurių tuomet bunkeryje
nebuvo, vėliau susivienijo ir kovojo kartu su "Dauguvos vanagais".
Kada po kančių ir sunkių darbų sugrįžo į tėvynę buvęs K.Kraujos
būrio partizanas Modris Zichmanis, jis nuvyko į susprogdinto bunkerio
vietą. Net po daugelio metų ten dar mėtėsi partizanų daiktai,
apdegusios įrangos dalys, sugadintas buvusios elektros stotelės
akumuliatorius, aliuminio puodai, gertuvės, o duobės pakraščiuose
- žmonių kaulai. Niekas negalėjo pasakyti, kieno jie. Buvo aišku
tik viena - tai kraujo brolių, laisvės gynėjų latvių ir lietuvių
partizanų neužkasti palaikai. Aplinkiniai gyventojai pasakojo,
jog Ilės bunkerio vieta okupacijos metais ne kartą buvo kasinėjama.
Vieno tokio kapstymosi metu vietos komunistų partijos sekretorius
ant nulaužto lazdyno užmovė rastą kaukolę ir pasakė: "Tegul
išbąla priešų kaulai".
"Tokie vandalizmo aktai buvo neretas atvejis", - prisiminęs
praeitį rašė M.Zichmanis.
Buvusiems partizanų junginio "Dauguvos vanagai" kovotojams,
išlikusiems gyviems, jau po nepriklausomybės atkūrimo, Latvijos
ekskomunistų vyriausybė neleido tyrinėti mūšio vietos, uždraudė
palaidoti žuvusių partizanų palaikus karių kapinėse.
Nepaisydami draudimų, latviai surinko partizanų palaikus, sudėjo
į vieną karstą ir pagaliau, po atkaklių reikalavimų gavę leidimą,
palaidojo karių kapinėse. Tiksliai nustatyti, kiek ir kas žuvo
- sunku. Kovotojus priglaudė vienas kapas. "Juk vienodas
ir mūsų tautų likimas. Jei išnyktų viena Baltijos tauta, nieko
geresnio nesulauktų ir kita", - sako M.Zichmanis.
Žuvusiesiems pastatytas paminklas ir surašytos pavardės tų, kuriuos
pavyko išaiškinti. Ilės bunkeryje žuvo latviai: Janis Bulis, slapyvardis
Peteris (gim. 1916 metais), Peteris Kliavinis-Mičmanis (gim. 1928-aisiais),
Erikas Brauzinis-Kapteinis (gim. 1930 metais), Arnoldas Reidė-Vilnis
(gim. 1928-aisiais), Haris Jakobsonas-Misteris (gim. 1924 metais),
Voldemaras Silinis-Mikus (gim. 1925-aisiais), Arnoldas Graudinis-Janka
(gim. 1901 metais), Alfredas Škelė-Džonis (gim. 1923-aisiais),
lietuviai: Benediktas Povilaitis-Benis (gim. 1915 metais), Jonas
Rutkus-Jurginas (22 metų), Alfonsas Kriščiūnas-Šermukšnis (gim.
1925-aisiais), Kazys Kriščiūnas-Smilga (gim. 1930 metais), Jonas
Krikščiūnas-Neiranas (gim. 1912-aisiais), Anicetas Rutkus-Tervinskas
(26 metų), Pranas Gelažius-Klonis, Direktorius (32 metų).
Šio latvių-lietuvių partizanų būrio vadas buvo K.Krauja, jo pavaduotojas
- P.Gelažius-Klonis, Direktorius.
1992 metais oficialiai surengtų kasinėjimų metu surasto Ilės bunkerio
relikvijos buvo atiduotos Latvijos valstybiniam karo muziejui.
Partizanų draugystės ir žūties akimirkas prisimena latvis M.Zichmanis,
kuriam pavyko išbėgti iš degančio bunkerio.
"... Buvome apsupti. Viršum bunkerio sproginėjo minos ir
granatos. Partizanai ryžosi gintis iki mirties. Susprogdino gynybai
parengtas minas, kurių, išdavikui padedant, smogikų grupė nerado
ir neišminavo. Partizanai atkakliai atsišaudė pro išėjimo angas.
Daugelis buvo sužeisti. Mūšis truko tris valandas, atrodė, neturės
pabaigos. Prasiveržti neįmanoma: smogikų kariuomenės daliniai
minosvaidžiais apmėtė bunkerį. Viskas aplinkui degė. Ugnis veržėsi
pro sprogimų plyšius.
Iš bunkerio galo atbėgo Benediktas. Kraujuojantis, sunkiai sužeistas.
Jam skeveldros suskaldė alkūnės kaulus, nevaldoma karojo ranka
(ar tik tai, kas iš jos liko). Vyrai paskubomis sustabdė kraujavimą,
sutvarstė žaizdas. Rankos Benediktas jau nevaldė. Nedejavo, valios
pastangomis sveikąja ranka laikė automatą. Pasakė: "Vyrai,
aš dar galiu kautis kita ranka..."
Ugnies ir sprogimų pragare vieni jau merdėjo, gyveno paskutines
minutes, kažkam prasidėjo isterija...
Daugelis mūsų jau buvo žuvę, gulėjo čia pat, ant žemės, šalia
besikaunančiųjų. Gyvieji duso nuo dūmų. Dar po keliolikos sprogimų
bunkerio lubose prasivėrė platus plyšys. Degė gultai, sienos,
užsiliepsnojo net partizanų apranga. Pro plyšius veržėsi gaivus
oras, dar palaikantis gyvybę, pylėsi skeveldrų lietus. Iš ilgojo
bunkerio galo atbėgo sužeistas lietuvis P.Gelažius-Klonis, būrio
vadas. Pasilenkęs prie Benedikto, pamatė subintuotą ranką, apsikabino.
Jiedu abu buvo stiprūs galingi vyrai, daug kautynių su rusų kariuomene
atlaikę, narsūs partizanai. Gelažiaus apranga buvo persunkta krauju,
silpo ir jo jėgos.
- Oi, Beniuk, aš nusišausiu! - tarytum atsiprašydamas pasakė Pranas.
Jis negalėjo pasiduoti. Nelaisvė jam būtų baisesnė už mirtį.
- Kas galit, bėkit! Gal prasiveršit?..
- Kloni, Kloni! - šaukė pro dūmus Benediktas, tikriausiai norėdamas
jį sulaikyti. Bet... jiems nereikėjo nusišauti.
Vienas po kito griaudėjo sprogimai viršum bunkerio, įgriuvo lubos.
Iš abiejų bunkerio išėjimo angų veržėsi liepsnos: kareiviai pro
išmuštas skyles pripylė benzino ir padegė.
Tęsėsi negailestingai žiaurus mūšis. Pragaras talkino smogikams.
Sužeistieji degė dar gyvi... Okupantams mūsų gyvų nereikėjo, netgi
mūsų darbo jėgos lageriuose: jiems reikėjo tik mūsų mirčių, žmonių
ir tautų sunaikinimo.
Benis žuvo įgriuvus luboms, spėjęs pasakyti: "Vyrai, mirštu
už Lietuvą, vienintelę mūsų motiną". Atsistoti ir bėgti jis
jau negalėjo..."
Žuvo liepsnose ir J.Rutkus-Jurginas. Jaunas dvidešimt dvejų metų
juodaplaukis gražuolis, pasižymėjęs jėga ir ištverme, sąmojumi,
visiems suspėdavęs padėti, pasakyti paguodos ir tvirtybės žodį.
Vyriškos draugystės su lietuviais, paramos vienas kitam sunkiomis
akimirkomis ir šventos kovos su okupantais metų niekada neužmirš
likę gyvi po pragariško Ilės bunkerio sunaikinimo.
Ilės bunkeris buvo ypatingai svarbus "Jutis" ir "Dauguvos
vanagų" susitikimų punktas. Bunkeris buvo kaip tvirtovė,
tvirtai suręstas iš rąstų, paruoštas gynybai, partizanai turėjo
puikią ginkluotę, savo elektros stotį, teritorija buvo užminuota,
viskas numatyta, kad ilgą laiką čia galėtų saugiai įsikurti ar
sustoti poilsio ne vienas būrys. Latviai neabejoja, jog būta išdavystės,
nes enkavėdistai turėjo tikslų vietovės ir bunkerio planą, o jam
sunaikinti sutelkė didžiulius enkavėdistų - smogikų kariuomenės
dalinius.
Bunkerio planas surastas Latvijos slaptų bylų archyve (bylos Nr.29095,
lapas Nr.49).
Ilės partizanų prisiminimai, nepaisant tragiškos žūties, nuteikia
šviesiai vilčiai: latvių ir lietuvių krauju sutvirtinta draugystė,
kovų už laisvę metai, partizanų pasidalinta duona, vienas kitam
sutvarstytos žaizdos ir skaudi jaunų vyrų lemtis tik dar kartą
įrodo, jog mūsų tautų artumo ir bičiulystės niekam niekada nesupriešinti,
neišardyti. Tai kaip priesaika, kaip lietuvių ir latvių partizanų
atsisveikinimas prieš žūtį degančiame Ilės bunkeryje: "Mes
gimėme prie Baltijos laisvi, mes žūstame, kad liktume laisvi".
Kai sužeisti, kraujuojantys, liepsnos apimti "Jutis"
partizanai nebepajėgė kovoti ginklu, kovojo jų laisvės dvasia.
Ar ne jų kovinga dvasia gyveno mumyse ir prasiveržė atgimimo metais,
pašaukusi į Baltijos kelią?
Tuo ir baigčiau Ilės bunkerio sunaikinimo, latvių ir lietuvių
partizanų junginio "Jutis" vieno būrio žūties istoriją,
jei ne labai daug pasakančios pavardės tų, kurie mus žudė.
Ataskaitoje Maskvai apie "įvykdytą karinę-čekistinę operaciją
sunaikinant ginkluotą Karlio Kraujos gaują, kurioje buvo daugiau
nei 20 žmonių", tuometinės Latvijos TSR MGB 2-N skyriaus
viršininko pavaduotojas papulkininkis Savitovas, MGB kariuomenės
5-osios divizijos štabo operatyvinio skyriaus viršininkas papulkininkis
Lapuchovas, Latvijos TSR MGB 2-N skyriaus 4-ojo poskyrio viršininkas
majoras Voroninas, MGB kariuomenės 1/36 smogikų pulko štabo viršininkas
Drozdovas didžiai apgailestauja dėl... "nuostolių".
Mat sprogdinant Ilės bunkerį buvo sunkiai sužeistas MGB 36-ojo
smogikų pulko 1-osios kuopos neeilinių sugebėjimų smogikas Mustafa
Chanlar Ogly Kulijevas, lengvai sužeistas MGB 36-ojo smogikų pulko
1-osios kuopos seržantas komjaunuolis Piotras Konstantinovičius
Princevas, sunkiai sužeistas mirė MGB 32-ojo smogikų pulko 1-osios
kuopos šaulys Ivanas Aleksandrovičius Filipovas, sunkiai sužeistas
mirė to paties smogikų pulko jefreitorius Viktoras Ivanovičius
Glazovas ir ... lengvai sužeistas šio pulko seržantas Michailas
Ivanovičius Karliukovas.
Kiek daug smogikų divizijų, pulkų ir kuopų prireikė vienam partizanų
junginiui ir bunkeriui sunaikinti! Ir... visoms Baltijos tautoms.
Ar verta klausti, ko reikėjo Baltijos tautų žemėse Mustafai Chanlarui,
gal jam saulės turtingoje Azijoje buvo per maža? Ko svetimoje
žemėje ieškojo, kam tarnavo ir vardan ko žuvo princevai, karliukovai
ir filipovai? Mirties? Žinoma, ne. Gal jie savo tėvynę, motinėlę
Rusiją, gynė? Irgi ne. Nei mes juos puolėm, nei jų namus deginom.
Enkavėdistų dokumentuose toli gražu ne visos aukos surašytos,
karinės operacijos vykdytojai tik gailisi menkų "nuostolių"
- per bunkerio šturmą žuvusių smogikų. "Savanoriais"
į grobikišką karą išvaryti ir žuvę vyrai jiems tik šioks toks
"nuostolis".
Iš tiesų, kaip prisimena tų įvykių liudininkai, žuvusius rusų
kariuomenės eilinius po bunkerio susprogdinimo mašinomis vežė.
Tik apie tikruosius okupantų kariuomenės "nuostolius"
iš saugumo dokumentų nesužinosime. Tiek to...
Mums pakanka žinoti, kas mus žudė, kas buvo tie voroninai ir drozdovai,
ko siekė ir ko bijojo tuo metu Lietuvoje "tvarką įvedęs"
saugumo ministras generolas majoras Kapralovas.
Mums pakanka žinoti, kad, nužudę milijonus pavergtų tautų piliečių,
jie savo tėvynėje Rusijoje laisvo gyvenimo nesukūrė.
Mums pakanka neužmiršti, kad pasaulis dar nelaisvas nuo idėjos
turėti vergų.
Už pagalbą renkant medžiagą autorė
dėkoja Obelių istorijos muziejaus įkūrėjui Andriui Dručkui, Rokiškio
krašto muziejaus istorikui Algiui Kazulėnui, latvių istorikams
Janiui Vasilevskiui ir Gunarui Bluzmai - už atsiųstas dokumentų
kopijas ir laiškus.
Janina SEMAŠKAITĖ
© 2001 "XXI amžius"