Menininkai perspėja: Dievas vartojamas

Dešimt kankinančių klausimų

Ar menininkas yra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus? O menas - šventas aktas? Kaip šie klausimai skamba Bažnyčios kontekste? Viena moteris yra pasakiusi: "Prie Čiurlionio paveikslų galima melstis". Ar tikrai? Kas gi apreiškiama menininkams, palinkusiems prie savo eilių, natų, kalbančių apie Dievą nuo scenos svetimomis lūpomis, žvelgiančių į pasaulį pro kino kameros "akį"? Gal čia kokia slapta konkurencija tarp dvasininkų ir naujesnės kastos "kunigų" - menininkų? Tai sužinosime perskaitę naują leidyklos "Katalikų pasaulis" knygą "Einu".
Dvylika gerai žinomų Lietuvos menininkų - poetas T.Venclova, kino menininkas J.Mekas, aktorius V.Masalskis, kompozitorius A.Martinaitis, rašytoja J.Ivanauskaitė, aktorius P.Budrys, tapytoja R.Katiliūtė, kino režisierius A.Stonys, dailininkė S.Giedrimienė, skulptorius V.Vildžiūnas, juvelyrė L.Grikšaitė-Kėrienė atsako į dešimt žurnalistės Žydrės Bakutytės parengtų klausimų apie Dievą, maldą, stebuklą, kryžių, pašaukimą, šventes, Bibliją, šventumą.
2001 metais, prieš šv.Kalėdas, leidykla "Katalikų pasaulis" išleido analogišką knygą "Tikiu" drauge su kalendoriumi, kurį puošė fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus sukurti dvylikos žinomų Lietuvos dvasininkų fotoportretai. Šis leidinys katalikiškame Šv.Kazimiero knygyne pernai buvo perkamiausias. Pernykščiame leidinyje Ž.Bakutytė tikėjimo paslaptis bandė išgauti iš Dievo tarnų, o šiemet tarp klausinėjamųjų nėra nė vieno dvasininko.
Gruodžio 18 dieną į knygos "Einu" pristatymo Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje vakarą atvyko aktoriai Valentinas Masalskis, Povilas Budrys, kino režisierius Audrius Stonys, žurnalistė Žydrė Bakutytė ir rašytoja Rita Vinciūnienė. Vakarą atidaręs Kauno styginių kvartetas - Ingrida Rupaitė, Dalia Terminaitė, Irena Bilotaitė bei Saulius Bartulis atliko naują kompozitoriaus Algirdo Martinaičio muzikinį kūrinį "Europos pagrobimas iš Lietuvos" (deja, pats autorius neatvyko).
Šventinis vakaras įvyko Rimantės Tamoliūnienės - nenuilstančios renginių apie krikščionišką dvasingumą - organizatorės dėka. Ji ir buvo šio vakaro vedėja.

Nesislapstė už ironijos

Atsakymų, pasak Ž.Bakutytės, knygoje būta įvairių - nuo atviro prisipažinimo "esu ateistas" iki davatkiškumo. Įdomu tai, kad knygos sumanytojai dalyvauti šiame projekte buvo pakvietę žymiai daugiau žinomų Lietuvos meno žmonių. Tačiau paaiškėjo, jog daugeliui nėra taip paprasta kalbėti apie Dievą ir tai, ką jie tiki, todėl ne mažiau kaip pusė jų atsisakė šio pasiūlymo. "Klausimai labai intymūs, asmeniški, todėl reikėjo ryžto į juos atsakyti, - sakė režisierius A.Stonys, - būtų tekę pernelyg išviešinti savo slaptąsias sielos kerteles. Vertingiausia, jog atsirado tokių, kurie ištarė "taip", ir dalyvavo rengiant knygą, nesislapstydami už ironijos, sarkazmo ar literatūros. Bet atsakinėti buvo skausminga, nedrąsu."
Su dar kokiomis problemomis susidūrė menininkai, ryžęsi šiai apklausai? Aktorius P.Budrys prisipažino: "Mes, aktoriai, nepratę kalbėti savo tekstais, ir tai buvo labiausiai neįprasta. Mes tarsi slepiamės už savo personažų ir, kalbėdami jų lūpomis, išsakome savo jausmus bei nuomonę". Lengviau buvo plunksnos žmonėms, pavyzdžiui, J.Ivanauskaitei ar T.Venclovai, nes jiems įprasta nuolat užrašinėti savo mintis. Tuo tarpu kitų menų - teatro, kino, dailės - atstovai pratę kalbėti tyla, vaizdu, judesiais, muzika. Žodžiai jiems atrodo pernelyg tiesmukiški, gąsdinantys, juolab žodžiai apie šventumą, Dievą. Jiems patinka įvesti kokį kodą, nutylėjimą: protingi - supras, o kvailiams - ir nebūtina.

Sterilizacija ir vartojimas

Rašytojos R.Vinciūnienės manymu, geriau atsakė tie, kurie, nežinodami klausimų iš anksto, improvizavo, todėl jie atsakė įdomiau, jų pasakymai - vaizdingesni, juose daugiau netikėtumo. Iš nepasiruošusio aktoriaus V.Masalskio, jo paties žodžiais tariant, Ž.Bakutytė "išlupo" atsakymus. Vakaro svečiams aktorius prisipažino, jog jam "klausimai - normalūs", mąstyti ar kalbėti apie Dievą jam - jokia problema. O tai, jog atsakinėti reikia nuoširdžiai, - menininkui natūralu, nes bet koks menas - kino plastika, garsas, spalvos, žodžiai - tai mokymasis bendrauti su kitais žmonėmis, tik menas - aukščiausio laipsnio, atviras, nuoširdus bendravimas. Knyga, tokia kaip ši - su tekstu ir nuotraukomis, V.Masalskio teigimu, irgi yra bendravimo forma. "Jei ką darai nenuoširdžiai, įmantriai - tai ne menas, bet savęs pateikimas", - sakė šis scenos meistras.
V.Masalskio nuomone, kadangi visi menininkams pateikti klausimai buvo gana panašūs, tai ir atsakymai nedaug skyrėsi vienas nuo kito, maždaug buvo aišku, jog visi tiki, kad Dievas yra, jog jiems Jo reikia. "O nuodėmė mūsų gyvenime? Kodėl apie ją tylime? Ar ne nuodėmė mums pasako apie Dievo būtį daugiau nei visi kiti dalykai? Ar nebandom mes sterilizuoti Dievo ir visko, kas su juo susiję?" - netikėtu kampu pasuko diskusiją aktorius.
Tokiam teiginiui atitarė P.Budrys: "Įpusėjęs knygą, netikėtai pajutau, jog knyga ir joje pateikti atsakymai mane ima nervinti. Mes tartum vartojame Dievą! Tiesa, Jis pats tarsi tai leido. Bet neminėkime Dievo vardo be reikalo". V.Masalskis mano, jog negerai žmogui siekti gatavų atsakymų: "Man geriau, kad kuo daugiau klausimų ir mažiau atsakymų, nes jei randu atsakymus į visus iškilusius klausimus - darausi ateistu".

Vitalija NORVILIENĖ

Kaunas

© 2001 "XXI amžius"

 

Žydrė Bakutytė kalbino dvylika Lietuvos menininkų

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka