XXI amžius

Nesusipratimai prie didvyrio kapo

1972-aisiais Kauno muzikinio teatro sodelyje susideginusio Romo Kalantos auka tapo Lietuvos laisvės simboliu. Tai buvo visą tautą sužadinęs protesto aktas, nukreiptas prieš sovietinį terorą ir neleidęs ramiai gyti okupacijos bei genocido opai. Kitų metų gegužę minėsime trisdešimtmetį įvykio, po ilgo laiko vėl visam pasauliui priminusio, kad mūsų mažos tautos kova ir maišto dvasia dar gyva. Šis liepsnojantis kūnas apšvietė gyvenimo kelią daugeliui Lietuvos jaunuolių. Ta šviesa ne mažiau reikalinga ir svarbi šiandien.
Prisimindamas R.Kalantos auką, rašytojas Arvydas Juozaitis sukūrė libretą roko operai "Veidas ugnyje" apie susideginusį devyniolikmetį. Būsimajam renginiui muziką parašė Kęstutis Antanėlis, jau anksčiau plačiai pagarsėjusios ir net JAV pastatytos bei aršią konkurenciją dvejus metus atlaikiusios roko operos "Meilė ir mirtis Veronoje" autorius. Su roko muzikos atlikėjais bei žinomais džiazo muzikos meistrais - pianistu Kęstučiu Lušu ir saksofonininku Petru Vyšniausku gros Valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Gintaro Rinkevičiaus, pakviestas Kauno valstybinis choras, vadovaujamas Petro Bingelio. R.Kalantos vaidmenį atliks Povilas Meškėla, o jo draugės, simbolinio personažo - Angelės - Rosita Čivilytė. Roko operą režisuoja žymus Lietuvos režisierius Raimondas Banionis, scenografas - Sergejus Bocullo. Spektaklio premjera turėtų įvykti Kaune po atviru dangumi. Po premjeros jis ketinamas rodyti Vilniuje, Klaipėdoje, Alytuje, Šiauliuose ir kituose Lietuvos miestuose, o po koncertinio turo turėtų persikelti į Jaunimo teatrą, kurio aktoriai atliks kitus spektaklio herojų vaidmenis.
Pristatydami projektą, jo autoriai ir kūrėjai - K.Antanėlis, R.Banionis, A.Juozaitis, P.Meškėla - gruodžio 13-ąją lankėsi Kaune. Jie susitiko ne tik su miesto vadovais - meru Eriku Tamašausku, vicemerais Arvydu Garbaravičiumi, Gediminu Budniku, kultūros skyriaus vedėju Raimundu Yla, Kauno apskrities viršininku Valentinu Kalinausku, bet ir su miesto visuomene, žurnalistais. Šiuose susitikimuose dalyvavo ir R.Kalantos aukos vietos įamžinimo komiteto atstovas Gintautas Bukauskas. Roko operos kūrėjai pabuvojo R.Kalantos susideginimo vietoje - Kauno muzikinio teatro sodelyje, susitiko su paminklo "Aukos laukas" kūrėjais - skulptoriumi Robertu Antiniu ir architektu Sauliumi Juškiu.
Paminklą R.Kalantai skulptorius R.Antinis kuria ne kaip paprastą "užsakyminį darbą", o suvokia jį kaip moralinę skolą, savo paties dvasinius išgyvenimus, nuoskaudas ir patyčias, patirtas tuo metu KGB, kur buvo tardomas kaip aktyvus visą Kauną apėmusių protesto demonstracijų dalyvis.
Į Kauną atvykę svečiai pirmiausia prašė miesto ir apskrities vadovų įtraukti jų projektą į bendrą atmintinų renginių, skirtų R.Kalantos aukos trisdešimtmečiui pažymėti, planą. Buvo norima suderinti su Kauno vadovais ir premjerinio renginio pristatymo vietą, nes, kaip rašo A.Juozaitis, "veiksmo ašis - tunelis. Tai ir vienintelis Lietuvoje geležinkelio tunelis, ir gyvenimo, laisvės anga prievartinėje visuomenėje. Tunelis - ir neaiškus jaunimo kelias gelžbetoniniame pasaulyje". Iš pasiūlytų Dainų slėnio, Dariaus ir Girėno stadiono, Nemuno salos buvo renkama operos atlikimo vieta.
Žinoma, toks svarbus, atsakingas ir didelis renginys brangiai kainuoja. Kauno miesto meras E.Tamašauskas sutiko paremti operos "Veidas ugnyje" projektą, tačiau, esant tokiam kukliam miesto biudžetui, konkrečios sumos nurodyti negalėjo, juolab kad miesto taryba dar nesvarstė ateinančių metų biudžeto.
Vis dėlto tenka liūdnai pastebėti kai kuriuose mūsų visuomenės sluoksniuose vis stipriau įsigalinčią tradiciją net švenčiausius Lietuvai dalykus sumaišyti su gatvės purvu. Kaip jau tampa įprasta, žiniasklaida projekto autorius pasitiko "ypač svetingai". Dienraščių puslapiai puikavosi antraštėmis: "Premjero patarėjo ataka Kaune", "Nesušildė dviejų miestų santykių", "Nacionalinės idėjos - iš provincijos kišenės" ir t.t. Nuotraukose visur matyti kukliai su lagaminėliu parimęs K.Antanėlis ir ranką ištiesęs A.Juozaitis. Visur akcentuojama, kad A.Juozaitis - Premjero patarėjas kultūros klausimais, o "Laikinoji sostinė" pabrėžė, kad "tikrasis vilniečių atvykimo tikslas - gauti iš Kauno apskrities ir miesto savivaldybės pinigų šiam projektui". Kultūros skyriaus vedėjas R.Yla Kauno merui pateikė retorinį klausimą: "Ar neatsitiks taip, kad paminklą R.Kalantai pastatysime Kaune, o jo atidarymas įvyks Vilniuje?" A.Juozaičiui į šį išpuolį teko atsakyti, kad "mes esame ne vilniečiai ir ne kauniečiai, mes esame lietuviai". Po delegacijos vizito Kaune valdininkai labai rimtai svarstė, ar A.Juozaitis, būdamas ne tik rašytojas, bet ir Premjero patarėjas, reklamuodamas projektą, kurio vienas autorių yra jis pats, nepažeidė Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo įstatymo. Vilniuje kultūros valdininkai jau seniai kalba, kad "kalantiniai" įvykiai yra "labai lokalūs" ir "visokiausius paminėjimus teruošia vietiniai". Žodžiu, pasak žymiojo mimo Modrio Tenisono, "kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį".
Nei Lietuvos Vyriausybė, nei Prezidentūra, nei Seimas, nei Kultūros ministerija, nei kauniečių rinkti Seimo nariai turbūt nė nesusimąsto, kad per pastarąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį mes nesugebėjome pastatyti net paminklo R.Kalantai, kad, minint šio jaunuolio tragiškos žūties 30-ąsias metines, nėra suburtas net komitetas paminėjimo renginiams organizuoti. Šiandien, deja, susidaro įspūdis, kad kairė nežino, ką daro dešinė. Taip, Kaunas jau rengiasi paminėti R.Kalantos auką. Reikia pastebėti, kad, nors ir pakrikai, darbas jau vyksta. Štai Vytauto Didžiojo universitetas rengiasi mokslinei konferencijai, "Baltų lankų" leidykla ketina parengti iliustruotą leidinį, grupė architektų yra sumaniusi atidaryti to meto fotografijų parodą, įdomūs ir saviti yra "Auros" šokio teatro bei smuikininkės Ilonos Klusaitės projektai ir t.t. Ar įvyks kokie nors renginiai Vilniuje, kituose Lietuvos miestuose - kas pasakys? Lietuvos žiniasklaida kukliai tyli, beveik kasdien skelbdama informaciją apie lovose sudegusius ar nuo dūmų užtroškusius girtuoklius.
Tad kyla teisėtas klausimas: ar Lietuvai vėl yra reikalinga susideginimo auka, analogiška R.Kalantos aukai, kad mes galų gale įprastume gerbti dvasines vertybes, tautą ir iš naujo išmoktume gerai visiems žinomą, bet gerokai primirštą tiesą: tautos stiprybė - vienybėje?

Kazimieras VIKONIS