XXI amžius

Ar šiais laikais Dievui yra sunkiau išgelbėti žmoniją?

Jungtinėse Amerikos Valstijose pastoracinį darbą dirbantis kun. prof. dr. Kęstutis TRIMAKAS šiais metais Lietuvoje lankėsi du kartus, iš viso - keturis mėnesius. Tuoj po Velykų jis dalyvavo dviejose mokslinėse konferencijose: Vilniuje - akademinės sielovados reikalais, Kaune - mariologijos temomis. Per rudens semestrą jis dėstė Katalikų teologijos fakultete, Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Vilkaviškio Palaimintojo Jurgio Matulaičio kunigų seminarijoje, Šv. Antano religinių studijų institute Kretingoje, savo paskaitomis "Krikščioniškasis dvasingumas ir šiuolaikinė kultūra" talkino per kursus Vilniaus universiteto ir kitų aukštųjų mokyklų studentams, vedė susikaupimo dieną Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje. Šiais metais leidykla "Naujasis amžius" išspausdino dvi jo knygas "Marija: Dėkoju jums, kad atsiliepėte" ir "Marija: Aš kviečiu jus". Profesorius ruošia knygos "Jaunimas: Patirtis ir įžvalgos" antrąją dalį "Santykiai su kitais". Kauno Arkikatedros Bazilikos lankytojams šios arkivyskupijos Jaunimo centro pripildytoje salėje jis kalbėjo apie šių laikų tikėjimo krizę. Šia tema jį kalbino religijos magistrė Elona GUBAVIČIŪTĖ.

Teko sužinoti apie Jūsų viešai gvildentą klausimą: "Ar šiais laikais Dievui yra sunkiau išgelbėti žmoniją?" Kaip Jums tas klausimas kilo? Kas paskatino ta tema susidomėti?

Turbūt daugeliui žmonių kyla klausimas, kokias galimybes turi žmogus ar žmonija. Prie to klausimo prisideda ir kitas: ar yra toms galimybėms kokių nors kliūčių? O įsitikinusiam Dievo buvimu prisideda dar vienas: kaip Jis padeda žmogui nugalėti svarbiausią kliūtį - nuodėmę, kad įgyvendintų didžiausią galimybę - Dievo draugystę? Tai išganymo klausimas. Jau daugel metų tas klausimas man rūpėjo ypač matant ne tokį jau didelį aplinkinių žmonių susirūpinimą. Tas klausimas tapo aktualus besidarbuojant Lietuvoje. Penkiasdešimt metų ateistinės sistemos padariniai tautai liko ryškūs ir lengvai neišdildomi.

Tačiau savo klausimą Jūs taip suformulavote, kad, atrodo, didžiausią dėmesį kreipiate į Dievą, į Jo vaidmenį. Ar tai tik retorinis klausimas, ar bandymas mus sudominti ir pažadinti mūsų susirūpinimą?

Ne, jokiu būdu tai ne retorinis klausimas. Greičiau tai pastanga dalytis savo nerimu su tais, kurie yra irgi įsitikinę Dievo buvimu. Mes galime vieni kitus suprasti; dar daugiau - bent truputėlį - suprasti Dievą, Jo svarbą. Tuo tikslu tame klausime Jis yra minimas kaip pagrindinis veikėjas: Jis išgano mus. Panašiai Jo svarba yra minima žmonijai skirtame Šventajame Rašte, kur nurodoma, kaip dieviškai - pritardamas ar nepritardamas - Jis vertina savo kūrinius: visa sukūręs, Jis "matė, kad buvo labai gera" (Pr 1,31), bet vėliau, žmonėms darant bloga, "Jam gėlė širdį" (Pr 6,6). Dievo įkvėptame Rašte Jis vaizduojamas toks, koks yra: nupuolusiais žmonėmis besirūpinantis, Jis pasiunčia savo vienatinį Sūnų, kad taptų žmogumi ir savo gyvybės auka žmones gelbėtų iš blogio. Jis visa padarė. Tačiau žmonės yra laisvi: jie gali rinktis juos gelbėjančio Dievo pagalbą, bet gali ir statyti Jam kliūtis ir Jo pagalbą atmesti. Taip žmonėms vis labiau priešinantis, Dievui yra sunkiau juos išgelbėti. Tad to kaip tik ir klausiu: ar šiais laikais žmonės labiau priešinasi Dievui ir dėl to jų priešinimosi Jam yra sunkiau jiems padėti, juos išgelbėti?

Stebint šių laikų žmones, kokie reiškiniai parodo jų priešinimąsi Dievui? Ar tas priešinimasis sudaro kliūtis, kurias būtų galima laikyti didesnėmis, negu kitais laikais?

Norint susidaryti visapusiškesnį vaizdą, verta pažvelgti: pirma, kaip susiformavo šių laikų žmonių laikysenos; antra, kokios tos laikysenos yra dabar. Derinantis prie šio interviu riboto pobūdžio, abi apžvalgos bus labai trumpos.
Istorinę apžvalgą pradėkime nuo krikščionybės pradžios. Jėzų nukryžiavus, atrodė, kad viskas baigta. Tačiau apaštalams įsitikinus Jo prisikėlimu iš numirusiųjų, jų uolumo dėka tikėjimas Juo žmonėse paplito ir suklestėjo. Deja, XI šimtmetyje Bažnyčia skilo į Rytų ir Vakarų, o XVI amžiuje Reformacija atnešė dar didesnę fragmentaciją. Suabejota Bažnyčios autoritetu; vėliau - Kristaus dieviškumu, o dar vėliau - Dievo buvimu. Tikėjimas blėso. Tradiciniai krikščioniški kraštai nukrikščionėjo. Dievo vieton žmonės ėmė pasitikėti savimi, mokslu, technika, neribota pažanga.
Šių laikų žmonių laikysena apibūdinama sekuliarizmu ir materializmu. Visas dėmesys - vien į šios žemės siūlomas gėrybes. Žengiamas pirmasis globalizacijos žingsnis, bet ir čia žvelgiama tik į šią planetą, o ne į Antgamtę; vienijimasi ne dvasiniu, bet tik materialiniu pagrindu. Už materializmo slypi žmogaus sielos ir paties Dievo paneigimas - ateizmas. Neigiant Dievą, neigiama atsakomybė Jam. Neigiamas moralinis blogis. Žmonės "nesijaučia" nusidėję. Jiems "nereikia" nei išganymo, nei paties Dievo. Tai toks šių laikų žmonėms būdingas pasipriešinimas Dievui (II Vatikano Susirinkimo dokumentai atpažįsta ateizmą kaip šių laikų žmonių būdingą savybę; žr. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje "Gaudium et spes". P.19-21).

Ką dar galėtumėte pasakyti apie šiuos laikus?

Šie laikai yra krizės metas: šiuo laikotarpiu Paulius VI akcentuoja tikėjimo krizę, II Vatikano Susirinkimo tėvai - augimo krizę, o Jonas Paulius II enciklikoje "Dives in misericordia" - metą, kai pasaulis yra "nepataisomai susipainiojęs prieštaravimuose", krizę. Šios krizės apibūdinimai reiškia ir nuosmukį (tikėjimo ir dvasios), ir tam tikrą priešpuolį ar bent pasipriešinimą (prieštaravimus augimo krizėje). Dvasios ir tikėjimo nuosmukis Dievui labai sunkina žmonių išganymo darbą, tačiau šioje krizėje pasireiškia ir pasipriešinimas tam nuosmukiui. Esant tokiai krizei, vyksta kova.

Kodėl anksčiau buvę krikščioniški kraštai, kaip Prancūzija, Anglija, Vokietija, Italija, taip labai nukrikščionėjo?

Tai ne dėl to, kad Kristaus ideale, pavyzdyje, moksle būtų buvę per mažai motyvuojančios galios. Priešingai, tos galios yra taip apstu. Jo asmenybė - dieviškai dinamiška. Jis nuostabiai paveikė net paprastus, bet Jo įtakai atvirus asmenis: iš žvejų Jis padarė apaštalus; iš prostitutės - drąsią, atgailaujančią mylėtoją. Užteko kelių akimirkų, ir šalia Jo nukryžiuotas plėšikas, pripažinęs savo kaltę, priešiškos minios akivaizdoje tapo Jo nekaltumo liudytoju, nors sunkiai pakėlė savo skausmą. Per du tūkstančius metų veikė ta pati Jo asmenybės galia visus tuos, kurie buvo atviri Jo galiai. Kalkutos Motina Teresė, Maksimilijonas Kolbė, Edita Štein, Juozas Zdebskis, Adelė Dirsytė ir šimtai kitų kilniu gyvenimu, meilės darbais kitiems ir mirtimi už kitus liudija, kad ir šiais laikais Jėzaus Kristaus įtaka yra lygiai tiek pajėgi, kaip ir prieš du tūkstančius metų, padaryti kilnius visus Jo galiai atsiduodančius žmones.
Tad, ieškant atsakymo, kodėl krikščioniški kraštai masiškai nukrikščionėjo, iškyla tik viena priežastis: labai daug krikščionių neatsidavė Jėzaus Kristaus įtakai. Užuot persiėmę Jo pavyzdžiu, mokslu, motyvais ir idealu, jie pasidavė priešingai įtakai - jų egoizmą patenkinančiam materializmui ir supasaulėjimui.

Kaip reikėtų pasipriešinti nukrikščionėjimui?

Reikia tapti krikščioniu pagal Dievo širdį. Vadinasi, reikia įvykdyti Jo maloningąją valią: bendrai ji apreikšta didžiajame Dievo meilės Įstatyme, o individualiai ji apreiškiama įkvėpimais, išgyvenimais, aplinkybėmis kaip asmeninis pašaukimas.
Dievo Apreiškimu aiškėja, kad mes esame Jo kuriami dviem etapais: pirma, sukūrimu, antra, po pirmapradės nuodėmės - išganymu ir pašventinimu, Kristaus aukos nupelnyta galia, įvykdant asmeninį pašaukimą.
Prasmingai aiškina žymusis teologas Hansas Ursas von Balthasaras "Teodramos" veikale: Dievas Tėvas yra visatos kūrybos ir išganymo dramos Režisierius. Žmogumi tapęs Jo Sūnus yra pagrindinis Veikėjas, vykdąs Tėvo Jam paskirtą žmonijos išganymo darbą. Tai jo didžioji misija. Pagal Tėvo planą kiekvienam žmogui yra skirtas vaidmuo. Pagal H.U.von Balthasarą, Dievo sukurtas žmogus yra individas. Jis tampa asmeniu (teologine prasme) tik tada, kai įvykdo jam ar jai skirtą dalį (savo pašaukimą) toje Išganytojo misijoje, kaip uolus (-i), Jam ištikimas (-a), Jo sekėjas (-a), tėvas, motina, mokytojas(-a), rašytojas (-a), gydytojas (-a), politikas (-ė) ar visuomenininkas (-ė), kunigas ar vienuolė. Nuostabus gėris sklinda iš gyvo Dievo įrankio ir kokia nuostolinga žala, jei Dievo įrankio vietoje žmogus taptų blogio įrankiu.
Balthasaro teologinis aiškinimas atitinka psichologines įžvalgas, kurias užtikau dvasingumo ir tikėjimo vystymosi psichologijoje, gvildenančioje į žmogaus prigimtį įdiegtus Kūrėjo dėsnius: jo asmenybė nuostabiai bręsta kiekvienu laikotarpiu kaip tik tuo, kad vis labiau atskleisdamas iš Aukščiau jam nurodomą tikslą, kartu jis tai ir įgyvendina (žr. mano religijos psichologijos serijos knygas, ypač "Asmenybės raida gyvenime" ir "Tikint bręsti").

Ką laikytumėte didžiausia išganymo kliūtimi šiais laikais?

Man atrodo, kad pačią didžiausią šių laikų kliūtį aiškiausiai patiria popiežius Jonas Paulius II enciklikoje "Dominum et Vivificantem": plačiai šiais laikais paplitęs materializmas radikaliai išmeta ir išbraukia Dievo, kaip Dvasios, buvimą ir veiklą pasaulyje. Materializmas kartu yra ateizmas. O "prarandant" Dievą, "prarandama" ir nuodėmės sąvoka. Visu tuo užkertamas kelias į išganymą.
Šie laikai - Dievo ignoravimo laikai. Juk jau XIX šimtmetyje Fridrichas Nyčė paskelbė, jog "Dievas mirė".

Tai gerajam Dievui tikrai yra sunku ką ir bepadaryti. Tačiau ar yra kokių nors ženklų ar reiškinių, rodančių šių laikų žmonėms, jog Dievas egzistuoja bei sielojasi dėl jų išganymo?

Stiprų įsitikinimą Dievo buvimu, veikla ir net kalba yra pareiškęs popiežius Jonas Paulius II ne kokiame nors oficialiame dokumente, bet asmeniniame, viešame ir nuoširdžiame pokalbyje, kurio tekstas buvo išspausdintas knygoje "Per vilties slenkstį". Jis teigė, kad kaip visoje istorijoje, taip ir šiais laikais Dievas veikia; girdisi ir Jo balsas, bet jis visokiais būdais žmonių slopinamas, kad nebūtų girdimas. Tačiau Popiežius nuoširdžiai aiškina, kaip jis suprato Dievo balsą - būtent tada, kai, kėsinantis į jį, jo gyvybė buvo išgelbėta 1981 m. gegužės 13 d., t.y. Švč.M.Marijos Fatimoje apsireiškimo sukakties dieną. Taip jis atpažino Dievo balsą Jos pranašinguose žodžiuose: "Mano Širdis triumfuos. Rusija atsivers..."
Tame pačiame pokalbyje Jonas Paulius II teigė esąs įsitikinęs, jog šiais laikais Dievo ir Kristaus noru pergalė ateis per Švč. M.Mariją. Jos apsireiškimų vietoje, Meksikos Gvadelupėje, 1990 metais Ją pavadino didžiąja žmonijos evangelizuotoja - ne vien pavyzdžiu, bet ir Dievo leidžiamais apsireiškimais. Šiuo kritišku laikotarpiu jais Ji yra apjuosusi visą pasaulį. Siųsdamas Ją, Dievas žadina mus. Taip suprato Popiežius. Jo pavyzdžiu turime atsiliepti ir mes. Dievo balsas per Mariją ryškėja: raginęs mus atsiversti (Lurdas, Fatima), dabar nurodo kiekvieno Jam ištikimo asmeninį pašaukimą gyvenimu liudyti Jo buvimą ir meilę (Medžiugorjė; žr. jos nurodymų rinkinius "Marija: Aš kviečiu jus" ir "Marija: Dėkoju jums, kad atsiliepėte").
Kaip išrinktąją tautą Senajame Testamente, taip moko mus ir dabar - tiek dideliais, kartais sukrečiančiais įvykiais, paveikiančiais kurią nors tautą ar visą žmoniją, tiek kiekvieną asmenį - atsitikimais ir įkvėpimais. Dievas nenustojo būti nuostabiai mus tebekuriančiu Pedagogu. Taip tenka suprasti ir šiais metais rugsėjo 11-ąją JAV įvykusius teroristų veiksmus: žinoma, tokios žudynės yra prieš Jo valią, bet šis sukrėtimas materialinėmis gėrybėmis besinaudojančią bei žemišku saugumu pasitikinčią tautą žadina gręžtis į Dievą ir dvasines vertybes.

Buvote užsiminęs apie kovą tarp gėrio ir blogio. Gal galėtumėte pateikti konkrečių pavyzdžių?

Pavyzdžių yra daug. Man į atmintį įstrigo šie du: pirmasis - Jungtinėse Amerikos Valstijose, antrasis - Lietuvoje.
Pasišvaistęs ginklu Columbine (Kolumbaino) vidurinėje mokykloje, moksleivis nušovė keliolika mokinių ir mokytojų, o atsigręžęs į vieną moksleivę, vardu Connie (Kony), jos paklausė: "Ar tiki Dievą?" Ši atsakė: "Taip". Tada jis paleido šūvį ir į ją. Čia buvo tikėjimo ir netikėjimo susidūrimas, Dievo išpažinėjos drąsa ir bedievio žmogžudiška savivalė.
O Kauno pakraštyje, Muravoje, 1943 metais, naktį, sovietų banditas su sėbrais įsiveržė į ramių gyventojų namus. Ne tik lėbavo, bet ir ginklu vertė devyniolikmetę Eleną Spirgevičiūtę tenkinti jo gašlumo kėslus. Ši atsakė: "Ne". Tai jis paleido šūvį tiesiai jai į veidą. Ir čia susidūrė ateizmu pagrįstas egoizmas ir tikėjimu pagrįstas nekaltumas. Ir koks skirtumas tarp tikinčiosios heroizmo ir bedievio niekšystės!
Taip, tiek daug Dievui ištikimųjų šiais laikais yra tapę Jį neigiančiųjų aukomis. Taip į paviršių iškyla sielose vykstanti kova tarp gėrio ir blogio. Dievas savo ištikimiesiems visada suteikia pergalę - dvasios pergalę, net ir netenkant kūno gyvybės. Taip Jis juos įtraukia į kitų žmonių išganymo darbą.

O ką manote apie tikėjimą šiandieninėje Lietuvoje?

Iš už Atlanto stebėjęs didvyriškas tikinčiųjų pasipriešinimo pastangas, surašytas "Lietuvių Katalikų Bažnyčios kronikoje" ir kituose pogrindžio leidiniuose religijos persekiojimo metu sovietų okupuotoje Lietuvoje, buvau įsitikinęs, kad, atgavus nepriklausomybę, tuoj bus dvasinis tautos atgimimas; tikėjausi,kad kaip krikščionybės pradžioje kankinių kraujas tapo jos klestėjimo sėkla,taip ir tremtinių bei ištikimų tikinčiųjų aukos Lietuvai tuoj atneš dvasinį atgimimą. Deja, viltys neišsipildė. Didžioji tautos dalis, anuomet pavaldžiai prisitaikiusi prie sovietinės sistemos, kraštui tapus laisvam, tesirūpina savo žemiškąja gerove. Ir šiandien tegirdimi pasiteisinimai ("neturiu laiko", "nieko iš to negaunu") rodo bažnyčios nelankančiųjų dvasinį snaudulį ir - dar blogiau - jų geradario Kūrėjo ignoravimą. Dievui širdies duris užtrenkusiųjų yra daug. Visa laimė, kad Lietuvoje yra ir Jį nuoširdžiai pripažįstančių žmonių. Esu įsitikinęs, kad jie gali suprasti ir atjausti Dievą - tokį, kuris Šventojo Rašto įkvėpto autoriaus žmonių krizės metu apibūdinamas kaip Tas, kuriam dėl paklydusiųjų "gelia širdį". Taip yra ir šiandien: Jam gelia širdį dėl nuo Jo nutolusių žmonių ir mūsų tautoje, ir žmonijoje. Ir kaip tik dėl to jie gali atsiliepti į Jo balsą ir Jo norą savo pastangomis dar uoliau liudyti Jo buvimą ir išganantį veikimą mūsų tautoje šiandien.