XXI amžius

Lietuvių susibūrimo vieta - bažnyčia

Tęsiant kultūrinių vakarų ciklą Taikomosios dailės muziejuje, kur tebeveikia paroda "Krikščionybė Lietuvos mene", gruodžio 5-ąją buvo paminėta šimto metų sukaktis, kai Vilniaus Šv.Mikalojaus bažnyčioje leista aukoti šv.Mišias lietuvių kalba. Kalbėjo vyskupas Juozas Tunaitis, prof. Vanda Zaborskaitė, bažnyčios archyvaras Viktoras Petkus ir klebonas kun. Edmundas Paulionis. Giedojo Vilniaus Arkikatedros senųjų giesmių ansamblis. Kai kurios giesmės, sukurtos vyskupo Antano Baranausko, skambėjo prieš šimtą metų Šv.Mikalojaus bažnyčioje per pirmąsias lietuviškas pamaldas.
XIX a.pabaigoje carinė politika šiek tiek švelnėjo. Anot Rapolo Krasausko, "vieningas ir ištvermingas katalikų priešinimasis privertė rusų valdžią nusileisti. 1878 metais ji sustabdė beprasmišką kovą prieš kryžius, 1897 metais atšaukė įsakymą, kuriuo katalikai mokiniai buvo verčiami eiti į cerkves caro švenčių dienomis, tais pat metais atšaukė draudimą statyti bažnyčias".
Tuo pat metu vis didesnį pagreitį įgavo lietuvių nacionalinis judėjimas. Vilniuje telkėsi lietuvių šviesuomenė. Iškilo reikalas turėti bažnyčią, kurioje vyktų pamaldos lietuvių kalba. Susidarė drąsių, energingų žmonių būrelis - broliai Antanas ir Jonas Vileišiai, Donatas Malinauskas, nepailstanti Emilija Vileišienė. Jie ėjo pas vyskupą, gubernatorių, generalgubernatorių ne kartą ir ne du. Vadovaudamiesi Šventojo Rašto padrąsinimu "Belskite ir bus atidaryta" ėjo tol, kol buvo duotas leidimas Vilniaus Šv.Mikalojaus bažnyčioje šv.Mišias aukoti lietuvių kalba. Parapija buvo įkurta tik po dvidešimties metų.
Dalia Krūminienė ir Dalia Ramonienė rašo: "Šv.Mikalojaus bažnyčia - seniausias Lietuvoje išlikęs gotikinis kulto pastatas su šventoriaus tvora. Kretingos gatvė lanku juosia netaisyklingo plano šventorių, aptvertą mūro tvora. Bažnyčia stovi šventoriaus viduryje, nedideli jos tūriai mažai išsiskiria iš aplinkos... Seniausios dalies (navų ir presbiterijos) sienų mūras kiautinis: viduje - lauko akmenys, paviršiuje - rusvos plytos. Plytos dėtos gotikiniu būdu, daug kur - netaisyklingai. Sienos ne visai tiesios, kampai ne visai statūs, apsidos planas netaisyklingas. Kampus įstrižai remia kresni kontraforsai... Bažnyčia istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą minima 1387 metais. Jau tada ji buvo mūrinė ir senokai pastatyta". Bažnyčioje yra iš bronzos nulietas Vytauto biustas. Marmurinio postamento įrašai liudija, jog šis paminklas sukurtas Vilniaus krašto lietuvių iniciatyva 1930-aisiais, minint Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktį. Paminklo autorius - skulptorius Rapolas Jakimavičius.
Pirmosios lietuviškos pamaldos buvo didelė šventė. Bažnytėlėje netilpo žmonės. Greitai susibūrė choras. Vileišių dovanotais pinigais bažnyčia buvo gražinama ir puošiama. Ji tapo lietuvybės centru. Po pamaldų žmonės būreliais stoviniuodavo šventoriuje, šnekučiuodavosi. Visi buvo patenkinti lietuviu kunigu Juozapu Kukta, būsimuoju Kaišiadorių vyskupu. Netrukus buvo įkurta prieglauda našlaičiams vaikams.
Vilniuje ir toliau telkėsi inteligentai. Buvo įkurta Lietuvių mokslo draugija su dr.Jonu Basanavičiumi priekyje, atidaryta pirmoji lietuvių dailininkų kūrybos paroda, kurioje eksponuoti M.K.Čiurlionio paveikslai, pastatyta pirmoji lietuviška Miko Petrausko opera "Birutė". Šiame mieste prasidėjo operos solisto Kipro Petrausko karjera. Čia dienos šviesą po spaudos atgavimo išvydo pirmieji lietuviški laikraščiai. Įsikūrė saviveiklinis teatras.
Viską sujaukė lenkų okupacija. Situacija greitai pasikeitė. Nors Vilnių visi tebevadino amžinąja Lietuvos sostine, bet realybė buvo kitokia: inteligentai kėlėsi į Kauną, laikinąją sostinę, kur veikė universitetas, kur buvo lietuviškos įstaigos. Tačiau kai kas pasiliko Vilniuje. Tai mažumai tarsi penkiems rankos pirštams teko spaustis į kietą kumštį, kad atsispirtų okupantų vykdomai atšiauriai politikai, kad galėtų toliau puoselėti lietuvių kultūrą, - gyvuojančią apsupties sąlygomis.
Vilniuje tebeveikė Lietuvių mokslo draugija, Vytauto Didžiojo gimnazija, kuri glaudėsi nepritaikytose mokymo įstaigai patalpose, neturėjo aktų salės. Renginiai vykdavo Šv.Mikalojaus bažnyčios salėje. 1924 metais Šv.Mikalojaus bažnyčios klebonu buvo paskirtas kun. Kristupas Čibiras, šviesi, tolerantiška asmenybė, su kiekvienu mokėjusi rasti kalbą; tuo pačiu šis intelektualas buvo visiškai atsidavęs kunigo pareigoms. Jis taip pat dirbo Vytauto Didžiojo gimnazijos kapelionu. Dar yra gyvų žmonių, kurie prisimena savo kapelioną. Prof.V.Zaborskaitė perpasakojo habil. dr.Meilės Lukšienės prisiminimą: kun. K.Čibiro pamoka apie Kristaus pamokslą nuo kalno liko nepamirštama iki šiol. Beje, kapelionas buvęs tolerantiškas indiferentiškai nusiteikusių šeimų vaikams.
Gimnazijai vadovavo Marcelinas Šikšnys, matematikas ir rašytojas, talentingas pedagogas, visada radęs bendrą kalbą su gimnazijos kapelionu kun. K.Čibiru.
Vilniaus sugrąžinimu Lietuvai teko džiaugtis neilgai. Ir vėl okupacijos, karas, žmonių persekiojimai, trėmimai, įkalinimai, žudymai... 1943-ųjų pavasarį nuo sovietinių bombų žuvo kun. K.Čibiras, dirbęs prie savo rašomojo stalo.
Prof. V.Zaborskaitė prisiminė: "Iki 1948 metų mokiniams dar nedraudė eiti į bažnyčią. Vargonininkas Julijonas Sinius, liaudiškos muzikos mėgėjas, išmokė vaikus giedoti. Aidint varpams nuostabiai skambėdavo "Viešpaties angelas".
Bažnyčios klestėjimo laikotarpis atėjo čia klebonaujant kun. Česlovui Krivaičiui (dabar monsinjoras). Vyskupas J.Tunaitis, dvidešimt metų šioje bažnyčioje dirbęs klebonu, sakė: "Įdomios, savitos visą didįjį altorių dengiančios Kalėdų ir Velykų dekoracijos, gražiai sutvarkytas šventorius, tuomet dar jauno skulptoriaus Antano Kmieliausko (dabar profesorius, Nacionalinės premijos laureatas) pavykusi skulptūra "Šv.Kristoforas"... Tuomet pradėjo iš lagerių grįžti politiniai kaliniai. Tarp jų buvo nemažai kunigų. Klebonas kun.Č.Krivaitis kiekvienam buvo pasirengęs padėti: paguosdavo, rūpindavosi, ieškodavo darbo. Daug elito ateidavo į šią bažnyčią".
Pridursime: ne tik elito, studentų, bet ir seklių, šnipų. Labiausiai buvo sekami studentai filologai: už bažnyčios lankymą jie buvo šalinami iš universiteto. Tebus leista pacituoti vieną pastraipą iš mano prisiminimų knygos "Tiesiu keliu", pasirodžiusios šiemet: "Komjaunimo aktyvistai nutarė mane, esančią bažnyčioje, sugriebti už rankos, gauti nepaneigiamą įkaltį. Kartą kurso draugė Marytė K. man sako: "Ateik Piemenėlių Mišioms į Mikalojaus bažnyčią, lipk tiesiai aukštyn prie vargonų - niekas ten tavęs nepamatys. Tik pasisaugok, kad įeinančios nepastebėtų". Taip ir padariau. Mišios buvo iškilmingos, maldininkų prisirinko pilna bažnytėlė. Joms pasibaigus, pradėjus skirstytis žmonėms, prie šoninių kairės pusės durų pastebėjau du tipus. Vienas jų buvo istoriją studijavęs A.N., komjaunimo aktyvistas, garsėjęs ateistinėmis nuostatomis. Jis retsykiais, atsisukęs atgal, dirsčiodavo į vargonus. Galimas daiktas, akimirką pastebėjo mano veidą. Visi žmonės išėjo iš bažnyčios. Likome trise: tie du tipai, vis žvilgčiojantys aukštyn, ir aš. Nusprendžiau, kas bebūtų, žemyn nelipti, kol jie bus bažnyčioje. Nesitikėjau, kad jie išdrįstų kopti prie vargonų. Staiga pasirodė sargas su ryšuliu raktų, juos piktai išprašė iš bažnyčios. Nulipau ir aš".
Jau dešimt metų Šv.Mikalojaus bažnyčios klebonu dirba kun. E.Paulionis. Jo žodžiais tariant, bažnytėlę rado pavargusią nuo laiko, karų, gaisrų. Reikėjo sustabdyti avarinę būklę. Prasidėjo remontai... Po storu sienų tinko sluoksniu atsivėrė XV-XVI amžių gražus dekoras. Jo atidengta apie 60 proc.
Dabar Vilniuje yra daug bažnyčių, galima pasirinkti, kur eiti. Kaip sakė Šv.Mikalojaus tikinčiųjų bendruomenės atstovė, čia visada šilta ir gera, galima pajusti klebono ir vienas kito artumą ir nuoširdumą.

Aldona KAČERAUSKIENĖ

Vilnius