Suspėjusio į verslo traukinį nežavi karšta Maljorkos saulė
Uždarojoje akcinėje bendrovėje
"Biovela" dirba apie 400 žmonių. Įmonė kasdien gamina
po 20-25 tonas produkcijos arba maždaug 160 pavadinimų virtų,
rūkytų ir parūkytų gaminių. Juos realizuoja per 800 prekybos įmonių.
Verslą pradėjo nuo žuvies perdirbimo
Veterinarijos gydytojo diplomą turintis
Virginijus Kantauskas jautė prieraišumą kaimui. Jo darbas buvo
susijęs su sodžiumi. Iš Šilalės rajono kilusio verslininko gyvenimo
būdas mažai kuo pasikeitė. Žemaitis būstą statėsi ne sostinėje,
bet Pavilnyje.
Būdamas komunikabilus, sugebantis tarp svetimų greit tapti savu,
Virginijus atsitiktinai su savo draugais vilniečiais Dūkštose
aptiko tuščią kolūkio valgyklą. Pastatą įsigijo aukcione. Verslą
pradėjo nuo žuvies perdirbimo, įmonę pavadino "Biovela".
Šalia jos atidarė ir mėsos perdirbimo cechą. Virginijus vieną
savaitę gyveno Dūkštose, kitą savaitę - Kaltinėnuose. Ten gyveno
jo šeima.
Stabiliai dirbančioje įmonėje
- griežta tvarka
V.Kantauskas - "Biovelos"
generalinis direktorius, vienas iš jos savininkų. Sakosi esąs
nepiktas žmogus, tačiau mėgstantis konkretumą. Būdamas atlaidus,
jis nepakenčia girtuoklių ir padlaižūnų.
Įmonėje - geležinė tvarka. Neturėdamas leidimo svetimas žmogus
į jos teritoriją nepateks. Drausmė - tai laidas išlaikyti stabilią
įmonę ir neprarasti rinkos. Žmonės patys prašo, kad būtų reikiama
tvarka. Daugelis jų nori visą gyvenimą turėti pastovų darbą. Maždaug
25 proc. dirbančiųjų atvyksta dirbti iš kitų miestų ar rajonų.
Įmonė Dūkštose turi bendrabutį.
Neseniai "Biovelos" produkcija pradėta prekiauti Latvijoje.
Užkrečiantis asmeninis vadovo
būdas
Stengtis dirbti kaip sau daugelį
"Bioveloje" verčia ir asmeninis generalinio direktoriaus
V.Kantausko pavyzdys. "Gal grubokas mano balsas, bet ne charakteris",
- prisipažino 43 metų vyras. Jis kaip akmens nenešioja nuoskaudos.
Nėra išsiskyręs su žmogumi, nepaspaudęs jam rankos.
Kurdamas verslą, Virginijus galvojo sau leisti paatostogauti nors
porą savaičių. Beveik neatostogavęs, į užsienį vyksta ne ilsėtis,
bet darbo reikalais. Virginijus neturi namų Ispanijoje, jo nežavi
karšta Maljorkos saulė. Svarbiausia jam - gamyba, naujų darbo
vietų kūrimas. Būdavo, jog per metus jų atsirasdavo iki šimto,
todėl reikėjo naujų gamybinių plotų. Iš senosios valgyklos liko
tik stogas.
Grūdino vaikystės nepritekliai
Virginijaus vaikystė buvo sunki.
Šeimoje augo penki vaikai. Juos augino viena mama. Kitoks buvo
jaunųjų Kantauskų požiūris į darbą ir į mokslą. Visi įstengė baigti
aukštuosius mokslus, vieni kitiems padėjo. Šėrė kiaules ir raguočius.
Norėdami gauti pajamų, kitų jų šaltinių neturėjo. Ruošė žiemai
šieną ir runkelius, kad jais nušertų jautį ir, pardavę jį, gautų
700 rublių. Šią sumą turėjo išdalinti taip, kad jos pakaktų visiems
metams.
Tarp keturių seserų Virginijus buvo vidurinysis. Dirbant ūkyje
veterinarijos gydytoju, pas jį bet kuriuo paros metu galėjo tikėtis
pagalbos. Kitaip dabar Virginijus žiūri į sėdinčius gatvėje ir
prašančius centų.
Paremti kitus - krikščionio pareiga
Šviežius mėsos produktus iš Dūkštų
veža į Kaltinėnus. Verslininko gimtinėje veikia parapiniai senelių
globos namai. Statant juos, nemažai buvo įdėta Virginijaus minčių.
Globos namuose gyvena 70 žmonių iš visos šalies. Verslininkas
juos aprūpina mėsos gaminiais.
V.Kantauskas sako: "Kiekvienas krikščionis po savęs kažką
gero turi palikti. Norėdamas, kad tau sektųsi verslas, irgi privalai
kažkam padėti. Seni žmonės, visą amželį dirbę, nėra nusipelnę,
kad gyvenimo saulėlydyje būtų vėtomi ir mėtomi, neturėtų ko pavalgyti
ar kuo apsirengti". Vilniaus rajone turintis verslą V.Kantauskas
remia ir Kaltinėnuose įkurdintus 70 vaikų su stuburo negalia.
Ne kartą jis yra atsiliepęs į pagalbos šauksmą laikraščiuose.
Pavilnyje įsikūręs verslininkas - dviejų dukrų ir sūnaus tėvas.
"Netgi pertekę turtais, vaikai nepajustų tikros laimės, jeigu
jie neturėtų savo galvos ir proto", - sakė V.Kantauskas.
Daugiausia laiko jis stengiasi praleisti su sūnumi, kuriam jau
14 metų. Su aštuntoku kartu eina į medžioklę ar į sporto aikštelę.
Bronius VERTELKA
Dūkštos, Vilniaus rajonas
© 2001 "XXI amžius"