Dievas laimino darbus
Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas
savo vyskupijos grupei kunigų suteikė kanauninko titulus. Kalbamės
su vienu jų - kanauninku Antanu Balaišiu, gyvenančiu Pabiržėje.
Gerbiamas kanauninke, prašytume
papasakoti, ką jums reiškia šis garbės titulas.
Man, kaip žmogui, šios žemės gyventojui,
malonu, kad vyskupas mane prisiminė. Tačiau Amžinybės požiūriu
tai nereiškia nieko. Gerai žinau, kad Dievo yra kitokia buhalterija.
Į atmintį įstrigo vienos Tihamer Tohto knygos epizodas. Prie Amžinybės
vartų imperatoriaus paklausė: "Kas esi?" - "Imperatorius",
- pasigirdo atsakymas. Vartai neatsidarė. Neįtiko imperatorius
ir kitais atsakymais. Vartai atsidarė tik tuomet, kai imperatorius
atsakė: "Esu nusidėjėlis, mirtingas kaip ir visi". Taigi
Dievo akyse vardai, laipsniai, titulai yra beverčiai. Šia prasme
nėra skirtumo, ar ant paminklo užrašys "kun." ar "kan."
Visi ateiname iš vaikystės, tėvų
šeimoje formuojasi vertybių sistema, klojami asmenybės pamatai.
Prisiminkite tuos laikus.
Mano gimtinė - Miškonių kaimas Skapiškio
parapijoje. Buvau devintas vaikas šeimoje. Po manęs dar gimė brolis
Jonas. Du vaikai mirė, užaugome aštuoni. Dabar šios žemės takus
mindžioju aš vienas - visi kiti jau pas Dievą. Į pasaulį atėjau
Kalėdų naktį. Grįždami iš bažnyčios žmonės, sužinoję šią naujieną,
užsuko pasveikinti mamos. Jie sakė: "Kad Dievas duotų, kad
būtų kunigas". Žmonėms išėjus, mane ant rankų paėmė senelis,
tėvo tėvas, ir taip pat pakartojo kaimynų linkėjimus.
Mano tėvelis jaunystėje sunkiai dirbo: buvo daug žemės, ją visą
užsėdavo linais. Ši kultūra davė gerą pelną, sėmenis ir pluoštą
veždavo į Rygą, brangiai parduodavo. Tačiau darbo buvo labai daug.
Atsibodo jam ta kasdienybės monotonija, norėjosi būti savarankiškam
ir sugalvojo išvažiuoti į Ameriką, žinoma, slaptai nuo tėvų, nes
žinojo, kad geruoju vis tiek neišleis. Pabėgo iš namų, pasiekė
Panemunėlio stotį. O stotyje pasirodė tėvas - namie pasigedęs
sūnaus, atsivijo pasikinkęs arklį, norėdamas susigrąžinti. Bet
tėvelis stotyje pasislėpė, laimingai pasiekė Ameriką, ten labai
sunkiai dirbo šachtose. Tuoj pat parašė laišką į namus: "Tėveli,
dovanok, atsiųsiu pirmuosius uždirbtus pinigus". Padarė taip,
kaip žadėjo. Po trejų metų nutarė grįžti į Lietuvą. Išlipo Skapiškio
geležinkelio stotyje. Buvo sekmadienis. Užsuko į bažnyčią. Kunigas
skaitė Evangeliją apie sūnų palaidūną. Per Pirmąjį pasaulinį karą
senoji sodyba sudegė. Gyvenimą teko pradėti iš naujo.
Mano mamytė buvo J.Tumo-Vaižganto giminaitė, prisiminė jo tėvus.
Ji buvo stiprios sveikatos. Užmigdavau, matydamas ją, sukančią
girnas. Kai atsibusdavau, ji vėl sukdavo girnas. Mama buvo kaimo
pribuvėja, mokėjo gydyti žmones, buvo pažįstama su medikais, prisiklausius
jų patarimų. Jaunystėje ji giedojo bažnyčios chore. Vėliau visą
gyvenimą paaukojo vaikams, sau nepasiliko nieko. Mirė sulaukusi
beveik 80 metų. Abu tėvai turėjo gerus balsus. Mes visi tai pat
paveldėjome šią Dievo dovaną. Būdavo, mamytė kūrena krosnį, tėvelis
gieda. Tie giesmių žodžiai ir melodijos tebėra gyvi mano atmintyje.
Dar keletą žodžių norėčiau pasakyti apie senelį. Kartą jis su
mumis, vaikais, nuėjo į kaimo kapinaites ir pasakė: "Buvau
pilnas puikybės. Noriu, kad mane palaidotų ant tako ir mindžiotų".
Tą patį pasakė ir suaugusiesiems. Senelio valia buvo įvykdyta.
Prieš porą metų kapinaitės buvo praplėstos, aptvertos. Ant kapinių
vartų prikalėme lentelę su senelio vardu, pavarde, gimimo ir mirties
datomis, nes kapo, jo pageidavimu, nėra, palaidojimo vieta netvarkoma.
Tokiai gausiai mūsų šeimai nebuvo lengva pragyventi. Visi vaikai
tarnavome pas ūkininkus. Man tarnauti teko penkerius metus. Penkerių
metų jau buvau piemuo. Tarnavau iki trylikos.
Ar jums teko patirti Juozo Baltušio
aprašytų "parduotų vasarų" nuoskaudas.
Su J.Baltušio nuostatomis negaliu
sutikti. Jam kiekvienas turtingesnis žmogus buvo blogio įsikūnijimas.
Man teko sutikti ir gerų turtingų žmonių.
Iš piemenavimo laikų atmintyje tebegyvena vienas malonus epizodas.
Tuomet ganiau rusų "staroviero" (sentikio - A.K.) bandą.
Laukdavau pravažiuojančio traukinio, mėgau į jį spoksoti. Tai
piemenėliui buvo savotiška pramoga. Viena diena buvo ypatinga.
Pro vagono langą pamačiau neapsakomo grožio moterį. Rankose ji
turėjo didžiulį obuolį. Moteris maloniai šypsojosi ir žiūrėjo
į mane, mažą, apskurusį piemenuką. Įvyko netikėtas dalykas - moteris
pro langą man išmetė obuolį ir pamojavo ranka. Aš jai atsakiau,
taip pat pamojavau. Kai traukinys nudundėjo į man nežinomą šalį,
susiradau ir suvalgiau tą didelį gražų obuolį. Tai buvo pats skaniausias
obuolys, kokį man teko kada nors valgyti. Moteris man parodė meilę
- už ją ilgą laiką, net mokydamasis kunigų seminarijoje, meldžiausi.
Taigi rodykime meilę visiems, net patiems mažiausiems ir apskurusiems.
Piemenavimas man padėjo geriau suprasti žmones. Kai kurie mano
draugai piemenukai tapo "liaudies gynėjais".
Vaikystėje dažnokai tenka nusikalsti.
Kaip jūsų tėvų šeimoje būdavo baudžiami vaikai?
Papasakosiu vieną epizodą. Kartą
mama manęs paklausė, ką mes vakare veikėme. Pasakiau, kad jaunylis
brolis Jonas iš svetimo sodo prisiskynė obuolių. Mamai tai atrodė
baisus nusikaltimas. Jonukui ji liepė gultis kryžiumi, o pati
atsiklaupus meldėsi. Į trobą įėjo tėvas. Nustebęs klausia, kas
čia darosi. Mama papasakojo. Tėvas sako: "Mano sūnus vagis?
Visoje mūsų giminėje tokių nebuvo". Ir pats atsiklaupė melstis.
Įėjo vyriausias mano brolis Kazimieras. Ir tas nustebęs klausia,
kas čia vyksta. Kai sužinojo, sako: "Koks tu man brolis!
Juk tau reikės per išpažintį pasisakyti". Ir Kazimieras atsiklaupė
melstis. Taip ano meto žmonės skaudžiai išgyveno savo vaikų moralinį
nuopolį. Manau, kad ir Lietuva prisikels tuomet, kai išgyvensime
jos vaikų moralinį nuopuolį.
Kaip susiklostė Jono gyvenimas?
Ar jam gulėjimas kryžiumi nepaliko kartėlio?
Jis įstojo į universitetą, studijavo
elektrotechniką. Jį, studentą, okupantai įgrūdo į kalėjimą. Išsilaisvinęs
atvažiavo į Vadoklius, kur tuomet dirbau klebonu. Pas mane gyveno
mama, buvo jau pasiligojusi, sutrauktais rankų pirštais. Kartą
žiūriu: broliukas plauna mamai kojas. Ne bet kaip, atmestinai,
o su laime. Mano akys prisipildė ašarų.
Kanauninko titulas suteikiamas
už nuopelnus. Prašytume papasakoti apie svarbiausius savo darbus,
pateisinančius šį titulą.
Netikėtai gavau iš enciklopedijos
leidėjų anketą. Ten taip pat buvo prašoma beveik to paties. Sutrikau
ir nežinojau, ką rašyti. Juk nieko nepadariau, nei knygų parašiau,
nei muzikos sukūriau. Bet kažką parašyti vis tiek reikia... Tada
prisiminiau paminklus, kurie be mano iniciatyvos nebūtų atsiradę.
Tokių paminklų priskaičiavau 67.
Sovietmečiu teko lankytis Saločiuose
(Pasvalio r.). Bažnyčia - pilna žmonių. O aplink bažnyčią - neįtikėtinas
grožis: gėlės, reti augalai, medžiai, žydintys krūmai. Gamtos
ir sakralumo vienovė žmonėms teikė atgaivą, saugojo nuo sumaterialėjimo.
Bažnyčia ir jos aplinka (sąmoningai nesakau šventorius) buvo tarsi
oazė, traukianti visus. Prieš jums atsikeliant į Saločius, sako,
šito nebuvę.
Jeigu primygtinai klausiate, galime
pradėti nuo pradžių. Kunigo kelią pradėjau Zarasuose. Ten dirbau
vikaru. Mačiau, kaip buvo suimtas klebonas kun. Stanislovas Krištonaitis.
Toliau - Vadokliai, kartu ir Lėnas. Ten jau dirbau klebonu. Kartą
sapnuoju: mėnesiena, vaikštau palei kelią, aiškiai matau kapines.
Ant kapų stovi mirusieji tokio amžiaus, kokius juos palaidojo:
vaikai ir seneliai, vidutinio amžiaus žmonės. Visi linksmi, šypsosi.
Klausiu: "Kodėl jūs tokie linksmi?" Refrenu jie atsako:
"Mes linksmi, kai mus myli gyvieji. Tuomet kilo mintis sutvarkyti
kapines. Tačiau vienam tai buvo neįmanoma. Parapijiečiams papasakojau
savo viziją. Į šį darbą įsijungė visi. Dirbome vieną mėnesį rudenį,
vieną mėnesį pavasarį, ir kapinės atrodė taip, kaip aš įsivaizdavau.
Tuomet dar buvo gyvas vyskupas Kazimieras Paltarokas. Jam talkino
vyskupas Julijonas Steponavičius. Pasikviečia jie mane ir sako:
"Malonu, kad gerai dirbi. Siūlau tau arba Tauragnus, arba
Saločius. Kol kas inkognito. Niekam nieko nesakydamas, nuvažiuok,
apsižiūrėk ir išsirink". Taip ir padariau. Tauragnuose bažnyčios
nebuvo, reikėjo ją statyti tuščioje vietoje. Saločiuose "bažnyčia"
buvo iš dviejų kambarių. Viename melsdavosi žmonės, kitame kunigas
aukodavo šv.Mišias. Kunigą matydavo tik tie, kurie stovėjo priešais.
Kiti girdėjo tik jo balsą. Stalinas jau buvo miręs, prasidėjęs
"chruščiovinis atlydys". Tačiau N.Chruščiovas Aukščiausiojoje
Taryboje pasakė: "Yra respublikų, kurios susigalvojo atstatyti
feodalų pilis ir pastatyti bažnyčias". Vilniaus valdžia sukluso:
sukurpė bylą naujai pastatytos Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės
bažnyčios, tiesa, dar nepašventintos, vikarui kun. B.Burneikiui
ir klebonui L.Povilioniui. Bažnyčią, kurios statybai buvo gautas
oficialus Ministrų Tarybos leidimas, pavertė filharmonija. Pasirinkau
Saločius.
Ėjo 1957-ieji. Pirmąjį pamokslą sakiau pasilipęs ant taburetės.
Kreipiausi į žmones: "Atiduosiu viską, ką turiu: jaunystę,
sveikatą, sugebėjimus". Pajutau, kad žmonės mane suprato.
Ir iš tikrųjų - jie manęs neapvylė, o aš atsiklaupiau prie Švenčiausiojo
ir prašiau: "Dieve, palaimink mano darbus, be Tavęs nieko
nebus". Prie Švenčiausiojo gimė planas, kurio niekas nežinojo.
Verbų sekmadienį sukviečiau 50 vyrų, parašėme trumpą prašymą Ministrų
Tarybai, jį tie vyrai pasirašė. Velykų rytą žmonėms perskaičiau
tekstą.
Statybų pradžiai iš vyskupų gavau penkis tūkstančius rublių. Vyskupų
parama buvo ir moralinis paskatinimas. Iš Ramygalos pasikviečiau
statybininkus. Jie sutiko su mano sąlygomis: niekur nevaikščioti,
su niekuo nesikalbėti, visais reikalais tartis tik su manimi.
Ant takelio stovėjo sargybiniai: kai tik pasirodydavo koks žmogus,
statybininkams buvo duotas ženklas sustoti - nutildavo plaktukai,
būdavo tylu. Per du mėnesius vyrai pastatė dvylika kolonų. Tik
viena jų buvo maldos kambaryje, kitų nesimatė. Pagaliau atėjo
lemiamas momentas, kurio žodžiais nusakyti neįmanoma, reikia pačiam
šitai išgyventi. Atpalaidavo paskutines plytas, pastatas suvirpėjo
ir atsigulė ant kolonų. Svajonė išsipildė. Sukvietėm daug žmonių,
išgriovėm senas sienas. Per dvi dienas dar spėjom pastatyti sandėliuką.
Taip pavadinome varpinę. Stogo uždėti nesuspėjome.
Pirmadienį į Saločius suvažiavo Pasvalio "komunai".
Antradienį mane pakvietė į partinį biurą. Ten sėdėjo 15 žmonių.
Man sako: "Ką, vaikas esi? Negi nežinai, kad be leidimo kolūkietis
net pirtelės pastatyti negali. O tu ką pastatei? O jeigu sugrius
ir užmuš žmones?" Prisipažinau esąs kaltas, tarsi būčiau
atėjęs į stačiatikių pamaldas, kur visi kartoja "griešnyj".
Dėl konstrukcijų tvirtumo neabejojau, šį darbą mokėjau nuo jaunų
dienų. Todėl drąsiai sakiau: "Pridėjome daug armatūros. Gali
tankai važinėti - tikrai nesugrius". Atrodė logiška, kad
pastatyta bažnyčia turi būti veikianti. Aiškinau: "Įsivaizduokite:
miršta kieno nors motina - bažnyčia užrakinta, sekmadienį žmonės
ateina pasimelsti - bažnyčia užrakinta. Taigi jie netylės, važiuos
į Maskvą skųstis, kils nereikalingos dulkės".
Pasakiau, kad noriu be liudininkų pasikalbėti su vykdomojo komiteto
pirmininku. Kai visi išsiskirstė, jam tyliai sakau: "Pastatėme
sandėliuką, leiskite uždėti stogą". Jis man taip pat tyliai:
"Uždėk". Tą "kepurę" padarėm ant žemės, paskui
užkėlėm. Vėl iš rajono komisija: "Ką darai? Duodam dvi savaites
laiko leidimui gauti. Jeigu negausi, sandėliuką nuversiu ir skirsiu
baudą". Padėjo architektas Nistelis. Jis per naktį padarė
planą, suderino su reikalingomis instancijomis. Teko keisti tik
vieną detalę. Viršuje ant stogo buvo kryželis. Teko jį pakeisti
vėtykle. Ir dabar tas ženklas ant varpinės tebestovi.
Saločiuose išdirbau 30 metų. Dar aptarnaudavau Smilgius. Smilgių
bažnyčią remontuojant, milicija į Biržus išvežė darbininkus. Be
apie tai - ilga kalba.
Ką pavyko padaryti Pabiržėje?
Iš matomų dalykų baigiau statyti
kleboniją, pastačiau ūkinį pastatą, įsteigėme katalikišką darželį
ir katalikišką pradinę mokyklėlę, taip pat pradėjome kurti biblioteką,
virš bažnyčios įrengėme muziejėlį, statėme paminklus.
Ar buvo jūsų gyvenime tai, dėl
ko kremtatės iki šiol, ko nebegalima atitaisyti?
Nuodėmių yra, einu išpažinties. Bet
to, dėl ko būtų gėda, nėra.
Ar buvo jūsų gyvenime labai laimingų
dienų?
Taip, buvo. Buvo ir pati laimingiausioji
diena. Dirbant Saločiuose, mane pakvietė į KGB rūmus Vilniuje.
Nebuvo abejonės, jog bandys verbuoti. Su savimi turėjau rožinį,
nutariau neeikvoti energijos, mažai kalbėti. Pareigūnai buvo mandagūs.
Kai tik pastebėjau, kur jie suka, sakau: "Baikim žaidimą.
Nejaugi norit, kad būčiau šnipas?" Jie tuoj: "Ne, ne,
ne". Atsakiau: "Tai reikalas baigtas. Daugiau nebėra
apie ką kalbėtis". O jie: "Ar mums negalima pas jus
atvykti į svečius?" - "Žinoma, galima. Tik šia tema
daugiau nebesikalbėsime", - atsakiau. Išėjęs prisiminiau
psalmės žodžius: "Palaimintas žmogus, kuris galėjo nusidėti,
bet nenusidėjo". Ta diena ir buvo pati laimingiausia. Tos
dienos džiaugsmas lydi mane ir iki šiol. Būta tardymų. Tirtendavau,
bet nesutrikdavau. Nesmerkiu tų, kuriuos pavyko palaužti. Daug
kas pasipasakojo, kaip viskas vyko, kas buvo vėliau.
Esate Vyskupo M.Valančiaus blaivystės
sąjūdžio aktyvus narys. Matome jus beveik visuose šio sąjūdžio
forumuose, vykstančiuose Vilniuje ir kitur. Ką jums reiškia ši
organizacija?
Nuo seno žinoma, kad žodis moko,
pavyzdys patraukia. Savo elgesiu privalome rodyti pavyzdį parapijiečiams
- tik tada jie patikės tuo, ką sako kunigas.
Dėkojame už pokalbį.
Kalbėjosi dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
Pabiržė, Biržų rajonas
© 2001 "XXI amžius"