Atskirti nuo pasaulio
Svečiuose pas Olandijos ūkininkus
Užkratas
Nedideliame Muselkanalo (Musellkanaal)
miestelyje Šiaurės Olandijoje, turinčiame apie septynis tūkstančius
gyventojų, ūkininkauti belikę tik trys ar keturi ūkininkai, gretimuose
miesteliuose dar mažiau. Anksčiau ūkininkų buvę daugiau. Ūkį
Gysbertas Boerhavė paveldėjo iš savo tėvo. Prie šių žemių dar
prijungė žmonos Jani (Janny) tėvo jai paliktus laukus. Dabar šeima
turi 74 ha dirbamos žemės. 68 metų ūkininkas šiais metais žada
eiti į pensiją, savo ūkyje jis nebebus bosas: jo sūnus Henkas,
kuris yra baigęs žemės ūkio mokyklą, perims vadovavimą, o tėvas
jam tik talkins, kol turės jėgų.
Protingai tvarkomas G.Boerhavės ūkis laikomas vienu geresnių.
Tačiau sėkmingą ūkininkavimą praėjusį pavasarį sutrikdė galvijų
snukio ir kanopų ligos grėsmė. Pirmiausia atėjo žinia, jog užsikrėtė
gyvuliai trijuose - keturiuose ūkiuose Vidurio Olandijoje. Užkratas
atkeliavo su mėsa, gauta iš Prancūzijos, o į šią šalį, kaip netrukus
paaiškėjo, ji nežinia kokiu būdu pateko iš Anglijos. Anksčiau
galvijai mūsų šalyje nuo snukio ir kanopų ligos būdavo skiepijami,
todėl neturėjome jokių bėdų, pasakoja G.Boerhavė. Taip būdavo
daroma 40 metų. O štai dabar jau daugiau kaip dešimtmetį gyvulių
skiepyti Olandijoje nebeleidžiama, nors tai daryti nėra brangu.
Tokie Europos Sąjungos reikalavimai. Infekcijos židinys Didžioji
Britanija niekada savo galvijų neskiepijo.
Logiško paaiškinimo, kodėl negalima skiepyti galvijų, ūkininkai
neranda. Jie mano, jog toks Europos Sąjungos reikalavimas politikos
dalykas. Anglija savo galvijų mėsą parduoda JAV. O amerikiečiai
reikalauja, jog mėsa būtų neskiepytų gyvulių. Tokius pačius reikalavimus
importuojamai mėsai kelia ir japonai. Jungtinės Valstijos iki
šiol savo gyvulių neskiepija, jokių ligos židinių šioje šalyje
nerasta, todėl ir kitoms šalims importuotojoms jos kelia tokius
reikalavimus.
Karantiną išgyveno sunkiai
Šių metų pavasarį dėl galvijų snukio
ir kanopų ligos Olandijoje buvo paskelbtas karantinas. Boerhavės,
turintys 22 melžiamas karves ir keletą telyčių, šį periodą išgyveno
sunkiai. 2001 m. kovo 21 d. mūsų ūkis buvo atskirtas nuo pasaulio:
aptvertas tvora, o ant jos ir prie visų durų bei vartų pakabintos
lentelės su valdžios įsaku, jog kiekvienas, įžengęs pro duris
į namą ar ūkį, bus griežtai nubaustas. Nei draugai, nei giminės
ar kaimynai nuo tos dienos ateiti nebegalėjo, pasakoja Boerhavės.
Nuostolius ėmėme skaičiuoti tūkstančiais, nes pienas, kurį reguliariai
iš mūsų paimdavo, likdavo neparduotas. Savo karvių ir veršiukų
taip pat nebegalėjome daugiau parduoti, nes tai daryti buvo draudžiama.
Ūkininkams nebeleisdavo vaikščioti į svečius, į gimtadienius,
kur galėtų matytis su kitais žmonėmis. Tik sekmadieniais galėdavome
nueiti į bažnyčią, tačiau grįžę prieangyje turėdavome persirengti
drabužius ir juos nedelsdami išskalbti. Į namą turėdavome įeiti
pro priekines duris, kurių paprastai nevarstydavome iš viso. Per
keletą savaičių pro šias duris ėjau daugiau kartų nei per 35 metus,
kol gyvenau šiuose namuose. Kur įeinama į namus iš tvartų pusės,
stovėjo dubuo su dezinfekuojančiu skysčiu guminei avalynei, per
kurį būtinai turėdavome perbristi. Tik vieną kartą per savaitę
galėdavau vykti nusipirkti maisto ir visko, ko namuose ar ūkyje
trūksta. Visą kitą laiką tekdavo likti namuose. Netgi nebegalėdavo
pasirodyti moteris, kuri ateidavo trečiadieniais padėti apsiruošti.
Kamuojama reumatizmo, viską turėdavau daryti pati, pasakoja
Jani. Pasidariau irzli, prasidėjo nemiga, su įtampa nuolat laukėme
blogų naujienų iš ūkio, nes užkratas galvijus paprasčiausiai galėjo
pasiekti oru. Boerhavės prisimena, jog tuo metu, iškilus ligos
pavojui, parašė ne vieną laišką savo draugei Anglijoje, taip pat
ūkininkei. Tačiau ji nėsyk neatsakė jiems laišku. Gavusi laišką,
moteris paskambindavo savo draugams Olandijoje ir papasakodavo,
kokia padėtis jos ūkyje. Ji saugojosi per paštą perduoti užkratą
į jų ūkį.
Mirties bausmė
Apsikrėtus avims, pasak šių žmonių,
sunku iškart pastebėti ligos požymius. Serganti avis gali vaikščioti
kelis mėnesius, kol išryškės simptomai. Štai kodėl tūkstantines
avių bandas turintys Didžiosios Britanijos ūkininkai ligą pastebi
tik tada, kai ji jau įsisenėjusi. Kitaip yra karvėms šioms susirgus,
snukio ir kanopų ligos požymiai išryškėja iškart.
Pasklidus žiniai, jog Olandijos ūkiuose yra apsikrėtusių gyvulių,
speciali tarnyba Gyvulių sveikatos centras nuolat ūkininkus
informuodavo, ką reikia daryti. (Šiai tarnybai Olandijos ūkininkai
kasmet už patarimus turi sumokėti apie 600 guldenų.) Griežtus
įsakymus išleido valdžia, nuolat apie situaciją ūkininkai būdavo
informuojami per televiziją, radiją ir spaudą. Visa banda turėjo
būti laikoma lauke, užtvare. Laikyti gyvulius tvartuose buvo griežtai
draudžiama. Viskas atrodė kaip Kristaus laikais: avys vedė ėriukus
tiesiog lauke, šypsosi Gysbertas. Kai kurie ūkininkai nupirko
dideles palapines savo gyvulėliams, nes orai ankstyvą pavasarį
dar buvo šalti, ir pastatė jas savo laukuose.
Ne visi norėjo paklusti valdžios įsakymams, kaip visada ir visur
atsirado tvarkos laužytojų. Vienas ūkininkas besiėriuojančią avelę
nusinešė į tvartą, kur būtų šilčiau ėriukui. Apie tai sužinojusi
netruko pasirodyti policija: ji areštavo avį ir nedelsdama nubaudė
mirties bausme, o vargšas ūkininkas dar turėjo sumokėti baudą.
Užsikrėtusius ir nebegyvus gyvulius sudegindavo specialioje vietoje,
skirtoje ne tik infekcijos aukoms, bet ir šiaip nudvėsusiems ar
kur pakelėse rastiems suvažinėtiems naminiams gyvūnėliams. Mirties
bausmė laukdavo ne tik sergančio gyvulio: dviejų kilometrų spinduliu
aplinkui kiekvieną užsikrėtusį ūkį visi gyvuliai būdavo paskerdžiami.
Olandijoje infekcija palietė 26 ūkius. Iš viso per pastarąjį pavasarį
Olandijoje buvo paskersta apie 300 tūkstančių susirgusių šia liga
galvijų: karvių, avių, ožkų, kiaulių.
Pagaliau vėl laisvi
Tik liepos mėnesį ūkis buvo vėl atidarytas:
ligos grėsmė praėjo, gyvenimas po truputį sugrįžo į senas vėžes.
Buvo smagu, kad gali ateiti svečiai, giminės. Pagaliau pasirodė
ir Jani pagalbininkė, namų tvarkytoja. Tačiau galvijų kaina labai
krito. 2001 metų vasarį, prieš prasidedant infekcijai, ūkininkas
už parduotą galviją gaudavo 1000-1200 guldenų, bet liepos, rugpjūčio
mėnesiais kaina nusmuko iki 575 guldenų, o iš tikrųjų ūkininkas
tegaudavo 305 guldenus, nes likę pinigai keliaudavo į fondą, skirtą
nukentėjusiems nuo snukio ir kanopų ligos Olandijoje remti.
Pagrindinis Boerhavių ūkio parduodamas produktas pienas. Todėl
jie labai atidžiai atsirenka karves. Žemės ūkis Olandijoje - kompiuterizuotas.
G.Boerhavė tuo džiaugiasi, nes taip pasiekiamas aukštesnis organizuotumo
lygis. Apie kiekvieną atsivestą ūkyje gyvulį reikia nusiųsti duomenis
į centrinį kompiuterį: kas gimė, koks, pvz., apsiveršiavusios
karvės vardas, spalva arba gymis, veršiukas ar telyčaitė. (Veršius
paprastai parduoda, o telyčaites pasilieka, bet tik geriausias.
Senų ir duodančių nekokybišką pieną nelaiko.) Yra grafa specialiems
duomenims: tarkim, gimė per didelis (ūkininkas gali rasti duomenų,
jog galbūt kurio nors buliaus palikuonys būna stambesni, todėl
jis žinos, kad karvei bus sunkiau veršiuotis), gal dvyniai. Pasitaiko
apsigimimų, pavyzdžiui, veršiukas gimė be uodegos. Taip pat reikia
informuoti, jei ūkyje koks nors gyvulys nudvėsė.
Turguje nestovi
Rugsėjį ūkininkai galutinai jautėsi
išsivadavę nuo buvusių problemų: atėjo metas nuimti morkų derlių.
Pagal Europos Sąjungos reikalavimus, jei nesudarei pirkimo sutarties
su kuria nors maisto pramonės įmone, neturi teisės auginti tos
ar kitos kultūros. Be to, augini tiek, kiek reikia, ir ne daugiau.
Turguje su krepšeliu morkų ar bulvių Olandijos ūkininkas nestovi.
Tokį žemdirbį jis laikytų paprasčiausiai kvailu. Tokio dydžio
ferma, kaip Boerhavių, gali duoti į rinką 150 tūkstančių litrų
pieno per metus (kiekvienos fermos duomenys skiriasi). 10-12 centų
mokama už kilogramą bulvių, skirtų krakmolui. Beje, auginantys
bulves ūkininkai gauna kompensaciją iš Europos Sąjungos.
Olandijoje supirkėjai ūkininko irgi neskriaudžia ir neapgaudinėja.
Gaunama pinigų suma už parduotą produktą yra didesnė ar mažesnė,
priklausomai nuo derliaus. Bulves iš Boerhavių perka vos už poros
kilometrų esantis bulvių miltus (krakmolą) gaminantis fabrikas.
Krakmolą Olandijos pramonė naudoja patiems įvairiausiems gaminiams:
jis įeina į drabužiams skirtų medžiagų, sagų sudėtį, naudojamas
kaip pigesnis saldiklis negu cukrus gaminant įvairiausius saldumynus
ir dar daug kur.
Boerhavės turi savo bulvių sodinimo ir kasimo mašiną. Ją nusipirko
padėvėtą, mokėjo mažiau nei pusę kainos. Drauge ūkininkaujantis
Gysberto sūnus Henkas kombainą suremontavo. Tačiau morkų derliui
nuimti mašinos neturi. Morkų sėja ir derliaus nuėmimu užsiima
vienas Muselkanalo gyventojas. Jis atvyksta į lauką su technika,
nukasa morkas, samdo kitos firmos automobilį ir išveža morkas
į savo sandėlį, kur stovi jo mašinos morkoms plauti ir rūšiuoti.
Nuo tos akimirkos, kai morkos išvežamos pakrautos į sunkvežimius,
jos jau - beveik parduotos: nuplautas ir išrūšiuotas morkas pasvers,
ir tas pats mašinų šeimininkas bus morkų pirkėjas, kuris, pasvėrus
derlių, sumokės ūkininkui pinigus.
Šiuo atveju ne pats ūkininkas sudaro sutartį su fabriku, bet tarpininkas.
Netrukus jis išveš morkas į maisto pramonės įmonę ir šiek tiek
užsidirbs. Morkas Olandijos ūkininkas augina ne tokias kaip Lietuvoje,
bet mažytes, apvalias. Jos saldesnės ir daug skanesnės, be to,
brangesnės. Fabrike jas dės į stiklainius, konservuos ir veš į
parduotuves. Tokias morkytes ypač vertina vokiečiai, todėl už
15 km nuo sienos gyvenantys ūkininkai, nuvykę į kokį Vokietijos
pasienio miestelį, mato savo morkas jiems besišypsančias iš
stiklainių kaimyninės šalies parduotuvėse.
Paskolas gauna ir dideli, ir mažesni
ūkiai
Ūkininkas patenkintas, nes morkų
prikasė šiek tiek daugiau nei tikėjosi: 39 tonas vietoje planuotų
38. Už jas gaus dalį pinigų dabar ir dalį prieš šv.Kalėdas. Bet
prieš šv.Kalėdas ir bankas atsiųs sąskaitas. G.Boerhavė savo ūkiui
vystyti gavo šešių procentų paskolą. Jei ūkis geras procentas
mažesnis, jei blogas didesnis, nes bankas daugiau rizikuoja
skolindamas. Pasak olando, bankai skolina ir dideliems, ir mažiems
ūkiams. Be to, paskolomis suinteresuota Olandijos valdžia, nes
paskolų dėka ūkiai vystosi, gyvesnė bendra apykaita, žmonės daugiau
perka, daugiau gamina, vystosi ekonomika.
Ūkininkai gauna įvairiopą paramą. Faksu ateina informacija iš
vienos firmos, kuri nuolat tikrina užkrėstumą įvairiais kenkėjais.
Pažymėdami indeksu 1, 2, 3, jie praneša apie padėtį, pvz., bulvių
laukuose, ir, jei yra būtinybė, parenka chemikalus kovai su kenkėjais.
Be to, veikia įvairios ūkininkų asociacijos, pavyzdžiui, morkų
augintojų, kur žemdirbiai susirenka aptarti reikalų, pasimokyti.
Boerhavių pora dar sovietmečiu turėjo progą apsilankyti Lenkijoje,
matė, kaip čia ūkininkaujama. Buvo keista, kad čia yra gerų žemės
ūkio mokyklų, akademijų, o žinios, kurios turėtų būti nuolat perduodamos
ūkininkams, jų nepasiekia: tie kaimiečiai, tiesą sakant, man tiesiog
atrodė kvaili. Olandijoje tokio pobūdžio mokyklos pirmiausiai
yra skirtos ūkininkams, - teigė G.Boerhavė. Ne tik ūkininkams,
bet ir jų žmonoms rengiami seminarai, kuriuose jos gali išmokti,
kaip išnaudoti ūkio teikiamas galimybes ir taupiai gyventi.
Jani nemažai metų dirbo mokykloje darbų mokytoja, todėl nuolat
domisi, kaip nebrangiai ir skaniai pagaminti pietus, juolab kad
per darbymetį kartais ūkyje talkina apie 20 padėjėjų.
Ūkininko žmona turi mokėti viską, sako Jani. Dabar mano vyras
ūkininkauja su sūnumi Henku. Anksčiau jis dirbo drauge su savo
jaunesniuoju broliu. Šiam susirgus, aš sėdau į traktorių, nes
ūkyje buvo be galo daug darbo. Tuo pačiu metu reikėjo bėgti į
mokyklą, vesti pamokas, mūsų vaikai du sūnūs buvo dar nedideli,
todėl man tai buvo sunkus metas.
Visko po truputį
Mano nuomone, geriau auginti visko
po truputį, įvairių kultūrų, - teigė G.Boerhavė. - Mes grįžtame
prie šitokio ūkio. Nes jei apsiriboji viena kuria kultūra, o metai
pasitaiko blogi, tada lieki be išeities. Mano tėvas augino bulves
bulvių pramonei, cukrinius runkelius, rugius (jie pas mus skiriami
karvių pašarui), dvi - tris karves, ir to užteko. Negana to, samdydavo
kokius tris padėjėjus. Ir štai iš tokio ūkelio išgyvendavo keturios
šeimos! Dabar tik dvi: mes su Jani ir sūnus su savo žmona. Jei
ūkininkas nori nusisamdyti pagalbininką, pagal kontraktą jis turi
jam mokėti 50 guldenų už darbo valandą. Tai yra labai brangu.
Žmogus gauna 40 procentų, 10 procentų atitenka darbininką suradusiai
firmai ir 50 procentų turi sumokėti valstybei.
Panašu, jog Olandijos valdžia moka geriau nugręžti žmones nei
Lietuvos. Štai, pirkdamas bulvių kasimo kombainą, ūkininkas dar
19 procentų visos kainos turėjo sumokėti valdžiai. Keliai nuostabūs,
kiekvienas kaimo šunkelis asfaltuotas, traktoriams atskiri
keliai, automobilių keliais jiems važinėti draudžiama. Bet už
visa tai reikia mokėti: perki automobilį ir moki kelių mokestį,
kuo sunkesnė mašina, tuo daugiau moki. Turi dvi mašinas, kaip
Boerhavės, moki dvigubai. Tačiau traktorių keliai ūkininkams
veltui.
Kita vertus, kartais valdžia labai padeda. Anglijos vyriausybė
pažadėjo nukentėjusiems ūkininkams (Boerhavių draugė Didžiojoje
Britanijoje neteko dviejų tūkstančių avių bandos) geras kompensacijas,
dabar jie galės užsiveisti naujas bandas. Olandijos valdžia taip
pat pažadėjo atlyginti nukentėjusiems ūkininkams. Tačiau netrukus
paaiškėjo, jog savo pažado ji nenori vykdyti. Maždaug pusei nukentėjusiųjų
buvo išmokėtos kompensacijos, kiti nieko negavo. Valdžia šiuos
ūkininkus apkaltino, kad netvarkingai siuntė duomenis į centrinį
kompiuterį apie tai, kas dedasi jų ūkiuose. Ūkininkai mano, kad
bausmė už šias pražangas - per griežta, nes jie ir taip labai
nukentėjo. Todėl ūkininkų susivienijimas eis į teismą ir reikalaus,
kad kompensacijos būtų išmokėtos visiems nukentėjusiesiems.
Poilsis
Praleidau ūkyje visą savaitę, bet
nemačiau, kad ūkininkai ar jų žmonos laukuose plėšytųsi, kaip
pas mus įprasta, nors buvo derliaus ėmimo metas. Viską darė abu
vyrai tėvas su sūnumi, be abejo, ne rankomis, bet mašinomis.
Kaip ir mieste, ūkyje laiku būna kavos pertrauka prieš pietus:
ūkininkas visados grįždavo į namus išgerti kavos, sukrimsti sausainiuką
arba, jei darbo daugiau, pasiimdavo termosą į laukus. Laiku būdavo
pietūs, apie trečią valandą po pietų arbatėlė. Ir darbas niekada
netruko ilgiau kaip iki 18 valandos vakaro.
Ūkininkas yra aktyvus (reformatų) parapijos narys. Po vakarienės
jis persirengia švariu kostiumu ir skuba į parapijos susirinkimą.
Tikiuosi, jog pastorius neužgaiš ilgiau kaip iki dešimtos valandos
vakaro, nes mėgsta pakalbėti, bet mes, ūkininkai, jau jaučiamės
pavargę po darbo dienos ir norėtume eiti ilsėtis", sako
Gysbertas atsisveikindamas. Laisvu laiku jis lanko sergančius
bendruomenės narius, kaip bendruomenės vyresnysis dalyvauja kiekvienose
laidotuvėse. Jo žmona Jani Muselkano moterų organizacijos pirmininkė,
organizuoja įvairiausius susitikimus.
Mūsų šalyje labai madinga dainuoti chore, sako olandai, žmonės
lanko vieną, o kartais net kelis chorus, tai netgi madingiau nei
futbolas, kuris mūsų šalyje irgi nepaprastai populiarus. Gysbertas
visiškai patvirtina šiuos žodžius: jis dainuoja bažnyčios chore
ir tebežaidžia futbolą tame pačiame klube, kuriame žaidė jaunas
būdamas, tik veteranų komandoje. Į klausimą, kam dar reikalingas
sportas ir taip fizinį darbą dirbančiam žmogui, ūkininkas šypsodamasis
atsako, jog kai jis dirba, juda vieni raumenys, o kai žaidžia
futbolą išsijudina kiti. Be to, tai sveika ir psichologiškai,
nes negerai nuolat būti tik su ūkininkais ir kalbėtis vien apie
rūpesčius. Į futbolo komandą ateina skirtingų profesijų vyrų,
todėl ir kalbos būna įvairios. Neseniai regiono laikraštis pagerbė
šio klubo futbolo veteranus, ir Gysbertas Boerhavė buvo nufotografuotas,
jo nuotrauka bei nedidelis interviu paskelbtas šiame laikraštyje.
Girtavimas Olandijoje atrodo neįsivaizduojamas, tačiau vakarais,
po visų darbų, ūkininkas mielai prie televizoriaus pasilepina
taure geros kokybės prancūziško sauso vyno bei Jani keptu obuolių
pyragu. Gysbertas teikia pirmenybę baltam, o jo žmona raudonam
vynui.
Vitalija NORVILIENĖ
Olandija-Lietuva
© 2001 "XXI amžius"