XXI amžius

Padovanojęs mums Laisvę

Šiandien, vasario 6 dieną, Laisvės gynėjui Titui Masiuliui būtų sukakę 40 metų. Susitikome su Tito mama Vitalija Krivickiene, gyvenanča Kaune, Vilijampolės mikrorajone, jaukiame kotedžo tipo name.
Duris atvėrė malonaus veido namų šeimininkė, ramiu, švelniu balsu pakvietusi į svetainę išgerti puodelį kavos. Svetainėje tvyrojo jaukus paprastumas, židinys, didelis pietų stalas, daug vaikiškų žaislų. Ant vienos svetainės sienos pakabinta didelė sūnaus Tito fotografija, šalia - jam skirtas buvusios mokytojos eilėraštis, išskobtas ant medžio tošies.
"Jau vienuolika metų, kai nėra Tito. Mums visiems labai jo trūksta", - sako jo mama V.Krivickienė. Kol mes vartome Tito fotografijų albumą, į svetainę laiptais ima leistis mažutė, papurgalvė mergytė.
Tai trejų metukų TROJA, jauniausios Tito sesers Giedrės dukrelė. 1991 m. sausio 13-ąją Giedrei tebuvo keturiolika. Ji drauge su tėčiu, Titu ir vyresniosios sesers vyru irgi budėjo prie Televizijos bokšto. Tačiau vidurnaktį, kai ten įvykiai ėmė rutuliotis dramatiškai, Titas palydėjo sirguliuojantį patėvį J.Krivicką ir sesutę iki automobilio ir liepė grįžti namo į Kauną. Mama paaiškino, kad TROJA - brangiausių žmonių vardų raidės: Titas, Rima, Onutė, Juozas, Adomas. Tito mama prisimena tą baisią naktį ir skardų telefono skambėjimą apie trečią valandą nakties, kuomet jai buvo pranešta, jog žuvo sūnus.
Motina pasakojo, jog mėgstamiausias sūnaus atsisveikinimas, pakalbėjus telefonu ar kur nors skubiai išbėgant pro duris, būdavo palinkėjimus: "Gyvenk!" Ir tąsyk, vykdamas į Vilnių, jis mamai trumpai šūktelėjo: "Gyvenk!" Vitalija pasakojo, jog tądien prastai jautėsi, todėl pasiliko namie ir vis nesitraukė nuo televizoriaus ir radijo imtuvo. Nerimavo dėl namiškių, Lietuvos ateities, kitų žmonių, tankiu žiedu susispietusių prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, prie Televizijos bokšto.
Ji pasakojo, jog panašiai jautėsi, kai Titas buvo paimtas trejiems metams tarnauti į sovietų armiją, į karo laivyną. Jūra jai vis primindavo Tito tėvo Povilo Masiulio žūtį. V.Masiulienė liko našlė su pusantrų metukų Rima. Titą nešiojo po širdimi.
Besilaukianti našlė kiekvieną dieną lankydavo vyro kapą Petrašiūnų kapinėse. Atėjusi verkdavo vis klausdama nebylaus, vainikuose skendinčio kauburėlio, kaip jai gyventi toliau.
Kol kartą pakilęs smarkus vėjas suvirpino metalinių vainikų gėles, kurios tarsi išvarė gedinčią Vitaliją iš mirusiųjų karalystės ir liepė būti su gyvaisiais. O naktį ji sapnavo, jog parėjo Povilas, nušluostė ašaras ir pasakė: "Būk rami, aš pasirūpinsiu mūsų sūnumi". Nubudusi moteris buvo tvirtai įsitikinusi, jog netrukus gims berniukas. Tačiau nerimavo, kad jam kas nors nenutiktų. V.Krivickienė pasakojo, jog berniukas augo jautrus ir labai smalsus, mėgo konstruoti. Nupirkus kokį daiktą, jį išardydavo, kad suprastų, kaip viskas padaryta. Sukonstravo elektroninį laikrodį, vėliau susitaisė fotoaparatą, kurį meistrai atsisakė taisyti, sukonstravo Rubiko kubą.
Neatsitiktinai V.Krivickienė, sakydama kalbą Lietuvos Respublikos Seime minint Sausio 13-osios dešimtąsias metines, prisiminė atvejį iš Tito tarnybos sovietinės armijos karo laivyne, kur jis užėmė radisto planšetisto pareigas.
Laivą pratybų metu užklupo audra. Į krantą laivo nepriėmė. Baigėsi duona. Pagrindiniam virėjui nepasisekė jos iškepti. Laivo kapitonas priėjo prie Tito, įteikė duonos kepimo receptą ir pasakė: "Tu - lietuvis, tu sugebėsi".
Tris paras 150 jūreivių Titas kepė duoną... Motina pasakojo, kad ji daug išgyveno sūnui trejus metus tarnaujant sovietų armijoje. Ten jis buvo labai sumuštas. Trauma buvo atsinaujinusi ir grįžus iš tarnybos. Teko ilgai gydytis.
"Jis buvo paprastas vaikinas, joks didvyris", - sakė mama pabrėždama, jog sūnus buvo labai pareigingas, nemėgo dirbti aplaidžiai. Baigęs Kauno politechnikume civilinę ir pramoninę statybą dirbo Piliuonoje esančiame kolūkyje. Bendradarbius stebino jauno specialisto užsidegimas viską daryti taip, kaip sau. O mamai Titas žadėjo: "Pamatysi, kokį gražų namą mums pastatysiu".
Vitalija papasakojo, kaip džiaugėsi gavusi mažą bendrabučio kambarėlį, kuriame tilpo ji su vaikais ir anyta, Antanina Masiuliene, sugrįžusia iš tremties. Ją moteris prisimena su dėkingumu. Anyta padėjo rūpintis vaikais, kol ji dirbo kopijuotoja "Žemprojekte". Vėliau anyta padrąsino Vitaliją, patardama neatstumti pasipiršusio Juozo Krivicko, kuris beveik nuo gimimo rūpinosi Titu ir mažąja Rima. Šiame kambarėlyje gimė Vilija, o Giedrė augo šeimai persikėlus į didesnį butą.
Vitalijos tėvo Adomo Gecevičiaus namuose visada pačiame gražiausiame kambaryje ant sienos buvo pakabintas paveikslas su Vyčiu. Čia Titas gavo pirmąsias Lietuvos istorijos pamokas.
Mama pasakojo, jog Titas mylėjo laisvę, keliaudavo po kalnus. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą šventė kalnuose. Tą džiugią žinią išgirdo Karpatuose. Jis buvo įkopęs į Elbruso viršukalnes, lankėsi Fanuose. Pasak mamos, svajojo pabuvoti prie geizerių, norėjo apkeliauti visą pasaulį. Džiaugėsi Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu. Stovėjo su visais Baltijos kelyje. Istorinius įvykius jis fotografuodavo.
Paskutinioji jo fotografuota nuotrauka - 1991-aisiais sausio 12 d. Vilniuje, prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų...
Kalbėdama pernai Seime V.Krivickienė sakė: "1991-ųjų sausio 13-oji - tai naujasis tautos prisikėlimo stebuklas. Jį, kaip liepsnojantį fakelą, nešė visa tauta.
Dabar šis fakelas tik rusena, nes tauta klaidžioja pažadėtuose gero gyvenimo labirintuose. Neleiskime šiam fakelui užgesti, išsaugokime lietuvišką dvasią, kultūrą, papročius, nepražūkime kasdienybėje.
Kiekvienas dirbkime savo darbą sąžiningai, dorai, būkime laimingi ir budėkime, kad nepasikartotų tokia baisi kruvinojo sekmadienio naktis.
Saugokime už Lietuvą žuvusiųjų atminimą - išsaugokime ir Lietuvą."
Vasario 9 dieną Vyresniųjų varpininkų draugija minės Vilniaus televizijos bokšto gynėjo Tito Masiulio 40-metį. Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje bus aukojamos šv.Mišios, o Karininkų ramovėje vyks renginys "Jo vardas gyvas mūsų širdyse." Minėjimo metu į Varpininkų draugiją ir Kudirkaičių organizaciją bus priimti nauji nariai. Jiems ir mums Titas gyvybės kaina padovanojo Laisvę.

Elvyra ŽEIŽIENĖ

Kaunas