Atminimo vitražas bažnyčių statytojui

Pasinerti istorijon visada įdomu ir šiek tiek pavojinga. Tuo labiau jeigu tai neseniai išgyventi, iškentėti ir dar žmonių atmintyje išlikę laiko klodai. Netolima praeitis - tarsi dar neužversta knyga, kurią reikia pildyti nežinomais faktais, taisyti korektūros klaidas, atsisakyti stereotipų, kartais perkelti skirsnius...
Neužbaigta knyga galima būtų vadinti ir mūsų kraštiečio, dviejų amžių sandūroje kūrusio architekto Vaclovo Michnevičiaus asmenybės sklaidą. Keista, šis žmogus nepaminėtas net garsiojoje "Bostono enciklopedijoje", nors "Mažojoje tarybinėje" (1968 m.) apie jį randame keliolika eilučių. Tiesą sakant, šykštus tas paminėjimas, nes bažnyčių statytojas ir bajoriškos kilmės žemvaldys neatitiko tarybinių ideologų įžymaus žmogaus kriterijų. Tačiau skaudžiausia, atrodo, tai, kad mes apie jį nedaug žinome. O neseniai dar mažiau žinojome...
1997 metais minint V.Michnevičiaus 135-ąsias gimimo metines, Jonavos rajono Žeimių vidurinėje mokykloje įvyko mokslinė konferencija. Tądien dailės mokytoja Vincė Pranienė perskaitė kelerius metus kruopščiai rengtą pranešimą apie savo kraštietį. Nustebo tada ir valdžios, ir žiniasklaidos atstovai, sužinoję, kokius statinius suprojektavo prieš pusamžį čia pat gyvenęs architektas, kokius kelius nubraižė, kokias knygas parašė ir kaip mylėjo savo tėviškę - neišsipildžiusios svajonės kampelį. Konferencijoje buvo suburta komisija, kurios nariai įsipareigojo rūpintis architekto atminimo įamžinimu. Deja, entuziazmas ilgainiui gerokai atvėso. Komisijos nariai išsiskirstė, paskendo savo kasdienybės rūpesčiuose, o laikas bėgo. Tik viena dailės mokytoja nenustygo: ji pasiūlė suskaičiuoti visas inžinieriaus statytas bažnyčias, o savo abiturientus šimtadienio proga išsivedė į už penkių kilometrų nuo Žeimių kadaise plytėjusį Strebeikių kaimą, paaiškino, kad čia, aukštumėlėje prie Lankesos, derėtų kada nors šiam žmogui pastatyti atminimo ženklą...

Buvęs V.Michnevičiaus dvaras (vėliau pradinė mokykla) Strebeikiuose

Antanas Baranauskas ir Rumšiškių pradžios mokykla

Prieš keletą metų, renkant Rumšiškių vidurinei mokyklai vardą, buvo kilęs ginčas. Mokyklos bendruomenė neturėjo tvirtos nuostatos, kokį vardą - Jono Aisčio ar Antano Baranausko - pasirinkti. Tuometinis mokyklos direktorius aiškiai linko į A. Baranauską, nors viename visuotiniame mokyklos moksleivių susirinkime buvo balsuota pavadinti ją Jono Aisčio vardu. Joje poetas mokėsi, ją baigė, o savo kūryboje Rumšiškių vardą kartojo lyg maldą. Buvo palaidotas Vašingtono kapinėse, tačiau savo laiškuose ne kartą išsakė pageidavimą, kad jį palaidotų Rumšiškėse, greta tėvų. Tas ir įvyko 2000 metų vasarą. Šį variantą palaikė ir aktyvioji miestelio visuomenės dalis. Tada kalbėta, kad A. Baranauskas su pradžios mokykla nieko bendra neturėjęs, tik 1935 m. sausio 17 d., minint 100-ąsias poeto gimimo metines, mokyklai buvo suteiktas A. Baranausko vardas. Net iškaba yra išlikusi ir dabar saugoma mokykloje. Šiuo argumentu ir rėmėsi direktorius, spausdamas bendruomenę mokyklą pavadinti A. Baranausko vardu.