XXI amžius

Jo poezijos žodis - testamentas ainiams

Sausio 29 dieną Amžinybėn iškeliavo knygnešių sūnus, gulagų kalinys, atgimimo laikų visuomenės veikėjas, didis patriotas Juozas Grušys-Žilvinis.
Jis gimė 1915 m. kovo 20 d. Kulių miestelyje (Plungės r.), knygnešių Ievos ir Juozo Grušių šeimoje. Pradžios mokyklą lankė Kuliuose, amato mokėsi Kaune, baigė Naradavo žemės ūkio gyvulininkystės mokyklą. Kaip ir daugelis ano meto neturtingų jaunuolių, savo jėgomis yrėsi per gyvenimą, atkakliai siekė šviesos ir mokslo. Eksternu išlaikęs brandos egzaminus, buvo pradėjęs studijuoti gamtos - agronomijos mokslus Vilniaus universiteto vakariniame skyriuje.
Prasidėjus karui pradėtus mokslus nutraukė, o kitokius mokslus, kaip ir tūkstančiai mūsų tautiečių, Juozas tęsė Sibiro gulaguose.
Pirmas rimtas J.Grušio darbas buvo Lietuvos valstybės saugumo komitete, kuriam tada vadovavo Augustinas Povilaitis. Pagarbą savo viršininkui ir bendradarbiams jis išsaugojo visą gyvenimą.
Lakios vaizduotės, imlus gėriui ir grožiui, jautrios prigimties jaunuolis rimavimo meną pamėgo mokyklos suole. Poezijos subtilybes ir jos svarbą gyvenime jis giliau perprato Sibiro koncentracijos lagerių košmare, pajuto, kad jo spranuotas žodis neretam mirtimi besivaduojančiam tautiečiui būdavo vienintelė dvasinė atgaiva, trokštamas kaip tyro oro gurkšnis, palaimą teikianti malda. Rašė jis ir vinimi ant sienos, ir ant beržo tošies, ir ant laikraščio skiautės... Deja, daug kas buvo atimta, daug kas išslapstyta ir nerasta, daug kas negrįžtamai pražuvę.

Kolona pasmerktųjų tolyn nužygiavo,
Pirmą auką palikusi kryžiaus kely,
"Ak, dar tūkstančiai kris"...
Liūdnos liepos lingavo:
"Jie už laisvę kovojo... Tokia jų dalis".
(1945 08 03)

Kaip ir daugelis Lietuvos patriotų, J.Grušys už meilę ir ištikimybę Tėvynei 1945 m. birželio 18 d. karo tribunolo buvo nuteistas 20 metų katorgos. Oficialus kaltinimas - darbas Lietuvos saugumo struktūrose, ryšiai su nacionalistinėmis pogrindžio organizacijomis ir antitarybinė propaganda.
Į Vorkutą J.Grušys pateko 1945 m. rugpjūčio 15 d. Buvo tiek išsekęs ir nusilpęs, kad be vargo brolių pagalbos nebepaėjo. Nuo neišvengiamos mirties išgelbėjo tautietis katorgininkas, ligoninės vedėjas gydytojas Stasys Žvirblis, įtaisęs jį dirbti pas save felčeriu (pravertė gyvulininkystės mokyklos žinios!). Fortūna J.Grušiui buvo palanki - savo golgotos keliuose jis sutiko daug gerų žmonių, kritiškais momentais padėjusių nepalūžti, išgyventi. Tą pagalbos ranką tiesė likimo broliai - Kauno dramos teatro aktorius Augustinas Pajarskas, kietas kaip titnagas plungiškis Antanas Januška, endriejaviškis partizanas Petras Lapinskas, Lietuvos Laisvės Armijos organizatoriai Pranas Veverskis ir Stasys Zaikauskas, bolševikų sušaudyto Lietuvos policijos departamento direktoriaus sūnus Vytautas Svilas, taurus žmogaus latvis chirurgas prof. Kristijanas Katlapas, pogrindininkas Albinas Vaičiūnas ir daugelis kitų bolševizmo kankinių.
Po "tautų tėvo" mirties J.Grušiui nušvito laimė. 1955 metų vasarą jam prasivėrė pragaro vartai, o lapkričio 10 dieną grįžo į Tėvynę. Čia rado iš tremties grįžusią žmoną, uošvės globotas dukras, dar gyvą motiną. Gyvenimas prasidėjo iš naujo, nors tokių, kaip Grušių šeima, tuo metu Lietuvoje niekas išsklėstomis rankomis nelaukė. Iki pat Atgimimo pradžios Felikso Edmundovičiaus riterių buvo akylai sekamas ir ne kartą provokuojamas. Saugumiečių regztų pinklių išvengti padėjo jaunystėje įgyti seklio įgūdžiai, atsargumas, gyvenimiška patirtis ir tiesiog laimė.
J.Grušys augo tautinio atgimimo dvasia alsavusioje patriarchalinėje žemaičių šeimoje, kurioje buvo gyvos žemaičių barzdočių tradicijos, buvo sekamos legendos apie nuožmias kovas su kryžiuočiais, švedais, kazokais, apie bebaimius sukilėlius, dalgiais kapojusius nekenčiamus maskolius kolonistus, šventai buvo gerbiama tautos istorija ir papročiai. Patriotinės pasaulėžiūros formavimuisi didžiulę įtaką turėjo jo tėvas knygnešys, gabenęs spaudą iš Prūsijos ir platinęs Žemaitijoje. Tąja spauda knygnešys aprūpindavo ir Kulių bažnyčios kleboną V.Jerulaitį bei tuo metu ten gyvenusį jauną kamendorių Juozą Tumą, būsimąjį Vaižgantą.
Juozo mama Ieva Geniotytė buvo žemaičių sukilėlių vado Antano Vaišvilos dukterėčia. Galima įsivaizduoti, kokių istorijų apie knygnešių nuotykius ir sukilėlių žygius Juozukas buvo prisiklausęs!
J.Grušys visą gyvenimą liko ištikimas savo didžiajai meilei - poezijai. Tragiškiausiu tautai laikotarpiu jis poetiniu žodžiu - savotišku testamentu ainiams - prabilo partizanų bunkeriuose, gulagų naruose, žuvus bendražygiui ar ruošiantis neišvengiamai mirčiai. Lakus ir talpus, lakoniškas ir šykštus - toks žodis buvo ir išliks šventas. Anot poeto Roberto Keturakio, "(...) ne meninės raiškos tobulumo ieškokime tremtinio ir partizano tebedegančiuose žodžiuose, o dvasios, per kurią galime suprasti, kodėl išlikome ant kruvino istorijos slenksčio (...)". Toks vertinimas tinka ir J.Grušio poezijai. Jo plunksnai priklauso keli poezijos ir prozos rinkiniai bei dvi istorinės reikšmės knygos. Paskutiniąją kapitalinę knygą "Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga 1940-2000" visuomenei pristatė porą mėnesių prieš mirtį.
J.Grušys daug pastangų dėjo, kad būtų įamžintas Lietuvai nusipelniusių žmonių atminimas. Jo rūpesčiu Juodeikiuose, žemaičių sukilėlių vado A.Vaišvilos gimtinėje, buvo pastatytas įspūdingas memorialas sukilėlių vadui; Kaune, Petrašiūnų kapinėse, - kenotafas Sibire žuvusiam žymiam visuomenės veikėjui Petrui Ruseckui; prie namo, kuriame gyveno Lietuvos policijos departamento direktorius Kazimieras Svilas - atminimo ženklas jam ir jo sūnui Vytautui ir kt.
J.Grušys, vienuolikmetis berniukas, buvo Kretingos rinktinės Kulių šaulių būrio jaunasis šaulys - Vytis. Pirmaisiais bolševikinės okupacijos metais dalyvavo Lietuvos aktyvistų fronto veikloje, buvo 1941 metų birželio sukilimo dalyvis. Vokiečių okupacijos metais dalyvavo Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos pogrindinėje veikloje. Prasidėjus atgimimui, J.Grušys įsijungė į Sąjūdžio darbą, dalyvavo Žemaičių, Paminklosaugos, Kraštotyros draugijų veikloje, buvo Sukilėlių klubo narys, daug metų vadovavo Knygnešio draugijos Kauno skyriui, bendradarbiavo patriotinėje spaudoje.
Nepalaužtas gyvenimo negandų J.Grušys iš visų jėgų dirbo atgimusios Tėvynės labui, nepaprastai rūpinosi, kad jaunimas augtų ištikimas tėvynei bei tėvų - protėvių laisvės idealams. Jis buvo laukiamas svečias Kauno vidurinėse mokyklose, susitikimuose su visuomene, tautiniuose - patriotiniuose renginiuose. J.Grušys jį pažinojusiųjų atmintyje visad išliks kaip veiklus patriotizmo ir idealizmo propaguotojas, nenuilstantis plunksnos darbuotojas, optimistas.
J.Grušys palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse, šalia neseniai mirusios žmonos Magdalenos, prie Tremtinių memorialo. Tebūna lengva Tau, mielas Juozai, šventoji Tėvynės žemelė, kurią Tu nepaprastai mylėjai.

Kazys BLAŽEVIČIUS
Knygnešio draugijos Kauno skyriaus pirmininkas