Mylėjęs tėvynę, gyvenimą, žmones ir muziką
Nepraėjus nė dviem savaitėms po Baltijos
kelio, 1989 m. rugsėjo 4 d. į Vilniaus Arkikatedrą plūdo būriai
žmonių atiduoti paskutinę pagarbą trims tautos kankiniams. Šioje
šventovėje tąkart buvo padėti iš Pucko (Lenkija) kapinių parvežti
kunigo Alfonso Lipniūno ir inžinieriaus Antano Šapalo palaikai.
Tarp jų karstų stovėjo nedidelė dėžutė su simboliškais Nepriklausomybės
kovų dalyvio, ateitininkijos kūrėjo Lietuvos kariuomenės generolo
Jono Juodišiaus palaikais: sauja žemių iš bendros duobės, kurioje
amžino įšalo žemėje buvo palikti Sibiro lageriuose nukankintų
žmonių kūnai. Nors šaltis keturiasdešimt metų patikimai saugojo
palaikus nuo suirimo, bet sūnums Pauliui ir Jonui Juodišiams bei
jų talkininkams buvo neįmanoma surasti tą, kurio ieškojo. Į Lietuvą
buvo parvežta tik sauja žemių iš gen. J.Juodišiaus palaidojimo
vietos.
Smuikininką P.Juodišių, generolo J.Juodišiaus sūnų, matydavome
visuose Atgimimo renginiuose, tragišką Sausio 13-osios naktį prie
parlamento, Vilniaus Arkikatedroje dalyvaujantį šv. Mišių aukoje.
1991 metais buvo deramai įvertinta jo pedagoginė veikla Muzikos
akademijoje, tuomet dar vadintoje konservatorija. Jam suteiktas
profesoriaus vardas, patikėtos Instrumentinės ir vokalinės muzikos
fakulteto dekano pareigos. Tuo pripažinimu neilgai teko džiaugtis.
Prieš aštuonerius metus profesorius Paulius Juodišius iškeliavo
į Amžinybę. Liko per penkiasdešimt mokinių, baigusių prof. P.Juodišiaus
klasę.
Sausio 15-ąją į Vilniaus rotušės Didžiąją salę susirinko daug
P.Juodišiaus kolegų, mokinių, talento gerbėjų, visų, norinčių
prisiminti šią šviesią asmenybę. Sausio 1-ąją jam būtų suėję septyniasdešimt
metų. Muzikologė Ona Narbutienė buvo renginio vedėja.
1990 metais P.Juodišius rašė: "Gražūs, šviesūs vaikystės
prisiminimai, kaip pūkiniai debesėliai plaukę aukštai danguje,
deja, nuplaukė negrįžtamai 1941-ųjų birželio dešimtosios rytą".
Tą rytą buvo suimtas tėvas - generolas J.Juodišius. Visam gyvenimui
liko tėvo pasakyti žodžiai atsisveikinant: "Esi vyresnysis
sūnus, tad turi globoti mamą ir brolį". Jam tuomet ėjo aštunti
metai. Ilgai ruseno viltis pamatyti tėvą. Ji užgeso 1950 metais,
kai šeimą pasiekė žinia apie generolo mirtį sovietiniuose gulaguose.
Jis ten buvo įkalintas be teisės gauti laiškus ir siuntinius.
Pirmąją bolševikų okupaciją pakeitė vokiečių okupacija. Maisto
nusipirkti buvo galima tik su kortelėmis. Vakarais užtamsinami
langai, kad lėktuvai nepastebėtų šviesos ir nenumestų bombų. Pauliukas,
nešinas smuikeliu, skubėdavo į restoraną, kur griežė orkestre.
Su tuo mielu instrumentu niekada nesiskyrė. Mokslas Vytauto Didžiojo
gimnazijoje ir tuo pat metu Muzikos mokykloje, skubėjimas į koncertus,
operą - tokia buvo vaiko ir paauglio kasdienybė. Jis skaudžiai
išgyveno dėl išvežtų į Sibirą klasės draugų. Tas pats galėjo atsitikti
ir jų šeimai. Kas vakarą Juodišienė suklupdydavo melstis savo
ir giminaičių vaikus, kuriuos buvo priglaudusi po šeimos stogu;
visi melsdavosi, kad laimingai sulauktų ryto. Kai vaikai suguldavo,
ji dar ilgokai stoviniuodavo prie lango - ar nematyti sunkvežimio.
Vaikų drabužėliai ir maisto atsargos iš anksto buvo sudėti į maišus.
Laimei, sunkvežimis neatvažiavo, šeima liko Lietuvoje.
Baigus gimnaziją, Pauliui nereikėjo sukti galvos, kur mokytis.
Žinoma, konservatorijoje: iš pradžių prof. A.Livonto klasėje,
vėliau - Maskvoje, žymaus prof. J.Rabinovičiaus klasėje, dar vėliau
- mokslas aspirantūroje pas prof. G.Barinovą.
Grįžęs į Lietuvą, ėmėsi daugybės darbų, kurie okupacijos sąlygomis
kėlė žmonių dvasią: mokė muzikos jaunimą, daug koncertavo, skaitė
paskaitas, rašė straipsnius, kitus veikė savo asmenybe. Noras
visiems ir visada padėti, nuoširdumas, optimizmas, sunkių ir sudėtingų
situacijų nedramatizavimas, humoras, nuo veido nenykstanti šypsena...
Toks buvo Paulius Juodišius.
Pasakoja jo mokinė Jūratė Gustaitė: "Smagu ir lengva būdavo
jo pamokose. Pasikalbėdavome apie klausytus koncertus, perskaitytas
knygas, pats pagrieždavo smuiku. Kartą jis paėmė mano smuiką,
man leido pagriežti savuoju. Tuoj nustatėme: mokytojo smuikas
geresnis. Jis man patikėjo savo smuiką iki egzaminų. Tuomet nesupratau,
ką tai reiškė. Tik vėliau suvokiau. Juk smuikininkai taip tausoja
savo instrumentą, kad net kitiems nepatiki trumpai panėšėti".
Kolegos prisimena, kaip Paulius, turėdamas neeilinio žmogaus muzikinę
fantaziją ir dideles muzikines ambicijas, kartu su Sauliumi Sondeckiu
ėmėsi kurti Lietuvos kamerinį orkestrą. Į repeticijas muzikantai
susirinkdavo po darbo, jau pavargę, grodavo iki vidurnakčio. Paulius
tryško neišsenkama energija, niekam negailėjo gerų žodžių. Šiame
orkestre jis grojo trylika metų. Kartu su kolektyvu gastroliuota
po visą Sovietų Sąjungą, būta Urale, Kaukaze, Murmanske...
Sunkiai sirgdamas nepagydoma liga, ligoninėje prof. P.Juodišius
su atėjusiais aplankyti bičiuliais kalbėdavosi ne apie savo negandas,
o apie Lietuvos reikalus. Pasikalbėti buvo apie ką. Ėjo 1993-ieji...
Net ir tada prie jo lovos buvo galima sušilti ir atgaivinti dvasią.
Prof. Gintautas Česnys, lankęs prof. P.Juodišių ligoninėje, sakė:
"Kol esame gyvi, sakykime vieni kitiems gerus, šiltus žodžius".
Iš tiesų - sakykime. Net ir po daugelio metų jie nebūna pamiršti,
prisiminus sieloje darosi šviesiau.
Aldona KAČERAUSKIENĖ
Vilnius
© 2002 "XXI amžius"
