Atminimo vitražas bažnyčių statytojui
Pasinerti istorijon visada
įdomu ir šiek tiek pavojinga. Tuo labiau jeigu tai neseniai išgyventi,
iškentėti ir dar žmonių atmintyje išlikę laiko klodai. Netolima
praeitis - tarsi dar neužversta knyga, kurią reikia pildyti nežinomais
faktais, taisyti korektūros klaidas, atsisakyti stereotipų, kartais
perkelti skirsnius...
Neužbaigta knyga galima būtų vadinti ir mūsų kraštiečio, dviejų
amžių sandūroje kūrusio architekto Vaclovo Michnevičiaus asmenybės
sklaidą. Keista, šis žmogus nepaminėtas net garsiojoje "Bostono
enciklopedijoje", nors "Mažojoje tarybinėje" (1968
m.) apie jį randame keliolika eilučių. Tiesą sakant, šykštus tas
paminėjimas, nes bažnyčių statytojas ir bajoriškos kilmės žemvaldys
neatitiko tarybinių ideologų įžymaus žmogaus kriterijų. Tačiau
skaudžiausia, atrodo, tai, kad mes apie jį nedaug žinome. O neseniai
dar mažiau žinojome...
1997 metais minint V.Michnevičiaus 135-ąsias gimimo metines, Jonavos
rajono Žeimių vidurinėje mokykloje įvyko mokslinė konferencija.
Tądien dailės mokytoja Vincė Pranienė perskaitė kelerius metus
kruopščiai rengtą pranešimą apie savo kraštietį. Nustebo tada
ir valdžios, ir žiniasklaidos atstovai, sužinoję, kokius statinius
suprojektavo prieš pusamžį čia pat gyvenęs architektas, kokius
kelius nubraižė, kokias knygas parašė ir kaip mylėjo savo tėviškę
- neišsipildžiusios svajonės kampelį. Konferencijoje buvo suburta
komisija, kurios nariai įsipareigojo rūpintis architekto atminimo
įamžinimu. Deja, entuziazmas ilgainiui gerokai atvėso. Komisijos
nariai išsiskirstė, paskendo savo kasdienybės rūpesčiuose, o laikas
bėgo. Tik viena dailės mokytoja nenustygo: ji pasiūlė suskaičiuoti
visas inžinieriaus statytas bažnyčias, o savo abiturientus šimtadienio
proga išsivedė į už penkių kilometrų nuo Žeimių kadaise plytėjusį
Strebeikių kaimą, paaiškino, kad čia, aukštumėlėje prie Lankesos,
derėtų kada nors šiam žmogui pastatyti atminimo ženklą...
***
Vaclovas Michnevičius, kaip anksčiau
buvo manoma, gimė 1862 metais Strebeikiuose, lenkų bajoro šeimoje.
Inžinieriaus architekto išsilavinimą įgijo Sankt Peterburgo civilinių
inžinierių institute, kurį baigė 1893 metais. Parvykęs į Lietuvą,
projektavo ir statė maldos namus, koplyčias, vilas, antkapius,
kelius. Tarp žymiausių projektų - Kauno musulmonų mečetė, Vilniaus
vaikų ligoninė, Lenkų teatras, Pylimo gatvės prekybos salė, Žemaičių
plentas. Strebeikietis, 1904 metais tapęs Vilniaus miesto "architektoriumi",
tobulino sostinės vandentiekį, projektavo naujas gatves, tvirtino
Neries pakrantę, statė metalinį tiltą per Vilnelę, remontavo Rotušę,
miesto teatrą, Šv. Jokūbo ir Šv.Teresės bažnyčias, o 1907-1912
metais rekonstravo nuo gaisro nukentėjusią Miesto salę - dabartinę
Filharmoniją.
Devynerius metus ėjęs šias garbingas pareigas, pasižvalgęs statybų
klausimais po Vieną bei kitus užsienio miestus, jis savo kūryba
praturtino ir Druskininkus, Kaišiadoris, Kauną. Tačiau mūsų krašte
turbūt įdomiausia Žeimių bažnyčia - ketvirtoji šioje vietoje,
statyta 1899-1909 metais, nors pirmosios pamaldos, kaip pavyko
nustatyti, buvo laikomos 1906-aisiais, matyt, jos statytojo 40-mečio
proga. Čia architektas pasidarbavo kaip neogotikos virtuozas,
išgarsinęs savo kraštą beveik debesis remiančiais bokštais, erdviomis
navomis ir vitražais. Beje, projektą parengė nemokamai, o kūrėjo
motina statybai paaukojo 5000 aukso rublių. Gaila, dar nežinome,
kur buvo išdegintos plytos. Amžininkai, tarp jų - ir šių eilučių
autoriaus senelis, pasakojo, kad statybines medžiagas arkliais
tekę gabentis net iš Kėdainių. Tačiau buvęs Žeimių klebonas kun.
Augustinas Paulauskas spėja, kad plytinė turėjo būti kažkur netoliese.
Įdomi viena nesėkmė šios statybos istorijoje: kartą, neišlaikęs
svorio, ėmė braškėti čerpių stogas, tada atsisakyta čerpių ir
griebtasi skardos...
***
Neseniai Kauno archyve atsitiktinai
buvo rasta V.Michnevičiaus autobiografija - kol kas išsamiausias
žinių šaltinis, deja, keliuose lietuviško rankraščio puslapiuose
neatskleidęs visų tiesų apie jos autorių. Čia nurodomos tarnybos
vietos, kai kurie nuopelnai, tačiau visa tai neatskleidžia priežasčių
ir pasekmių ryšių, asmenybės patrauklumo ir likimo.
Architekto tėvas Dominykas, pasirodo, taip pat buvo strebeikietis,
motina - Svolkenaitė, kilusi iš kaimynystėje besidriekiančio Svolkenių
kaimo dvaro. Michnevičiai valdė apie 180 ha žemės. Tėvas anksti
mirė, motina ištekėjo antrąkart už velionio brolio. Studijuodamas
Sankt Peterburge, Vaclovas vedė vokietaitę Karoliną Feigė, kuri
dėstė anglų, prancūzų ir vokiečių kalbas. 1893 metais jauna šeima
gavo darbą Vilniuje: Vaclovas kibo į miesto inžinieriaus pavaduotojo
pareigas, žmona mokytojavo. 1895-1904 metais žeimietis ėjo atsakingas
pareigas karinių-strateginių kelių statybos komisijoje, dalyvavo
Vilniaus žemės ūkio banko tarnautojų šeimyninių namų projektų
konkurse, kuriame laimėjo dvi pirmąsias vietas. Nostalgiją tėviškei
išreiškė, atrodo, ir dabar tebestūksančiame savo projekto name
P.Skorynos g.5. Tai, anot architektų, kaimiško stiliaus namas,
primenąs Žeimių krašto sodybas.
Strebeikiai Vaclovo nuosavybe tapo vėliau, prieš Pirmąjį pasaulinį
karą. Kalbėta, kad motina, nepatenkinta sūnaus vedybomis su vokiete,
savo dvarelį buvo užrašiusi Andriui Svolkeniui. Kai šis viską
nuskurdino, architektas nesunkiai atpirko savo giminaičio "rezidenciją"
ir griebėsi pertvarkos. 1918 metais, grįžęs iš tarnybos caro armijoje,
čia ir įsikūrė, bet ūkininkauti nemėgo.
1925 metais kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę su prašymu paskirti
jį Kauno "architektoriumi", šia proga ir buvo parašyta
autobiografija, patekusi, laimei, į architektūros istorikės N.Lukšionytės-Tolvaišienės
rankas. Deja, prašomo posto strebeikietis negavo. Teko darbuotis
Plentų valdyboje, o savaitgaliais savo neištaiginga karieta riedėti
į Strebeikius, kuriuos tada tvarkė nepraktiška ir lietuviškai
nešnekanti žmona. Tik 1936 metais architektas išėjo pensijon ir
grįžo visam laikui į dvarą, kuriame kasdien vis dažniau patyrė
skurdą...
Prieš dvejus metus autobiografijos kopiją ir daugybę kitų apie
savo kraštiečio likimą pasakojančių eksponatų Jonavon parsivežė
žeimietis Artūras Narkevičius. Šis įvairių sumanymų ir entuziazmo
nestokojąs kraštotyrininkas mažais žingsneliais ėmė įgyvendinti
kadaise mokyklos konferencijoje išdėliotus planus...
***
Kalbantis su A.Narkevičiumi paaiškėja,
kad architekto gyvenimo kryžkelių tyrinėtojams dar nėra viskas
aišku. Žeimietis aplankė daug V.Michnevičių menančių žmonių, neretai
- savo giminaičių ir kaimynų, kurių prisiminimų mozaika parodo
mūsų žinių netikrumą ir spragas. Antai keista, kad iki šiol nėra
žinomas kiek yra inžinieriaus projektuotų bažnyčių. Vienur teigiama,
kad 32, kitur - 40, net 72. Visų autorystę dabar nustatyti sunku,
nors Krašto muziejaus darbuotojai daugelį jau aplankė, apžiūrėjo,
ištyrinėjo. Galime išties didžiuotis strebeikiečio projektuotomis
Ratnyčios, Nemunaičio, Liškiavos, Saltoniškių, Žiežmarių, Perlojos,
Andrioniškio, Gegužinės bažnyčiomis, tačiau dar neaiški Kernavės,
Kaišiadorių, Kietaviškio, Vievio bažnyčių autorystė. Gaila, neturime
galimybių aplankyti Baltarusijos teritorijoje (Krėvos, Vydžių,
Chožų) mūsiškio sumanytų maldos namų. Pasak N.Lukšionytės-Tolvaišienės,
meniniais atradimais kraštiečio sukurti pastatai nepranoko to
meto konteksto, bet patys tapo tuo kontekstu, į kurį lygiavosi
ir užsakovai, ir statytojai.
Taip pat tebėra mįslė, kaip V.Michnevičius, gavęs inžinieriaus
diplomą, iškart pelnė leidimą darbuotis Lietuvoje. Mūsų istorikai
spėja, jo, dar studento, Vilniuje jau laukė šėtiškis J.Montvila,
taip pat baigęs mokslus Sankt Peterburge. Šis garsus žemvaldys
ir pramonininkas, rėmęs Šėtos bažnyčią, garsėjo savo patriotizmu
ir kultūriniu akiračiu. Tikėtina, kad kaimynų draugystė (beje,
prie pat Šėtos plytėjo Vaclovo motinos valdomas Drobiškių dvaras)
ir padėjo jaunajam architektui vietoj ilgų privalomojo darbo metų
Rusijoje sugrįžti savo kraštan...
Mįslėmis paženklintos dar dvi inžinieriaus gyvenimo datos - gimimas
ir mirtis. Kadaise žeimiečiai, minėdami jo 135-ąsias metines,
net nenujautė, kad šiek tiek klysta, - paskubėta ketveriais metais.
Neseniai surasta gimimo metrika byloja, jog Vaclovas gimė 1866
m. spalio 23 d. (pagal senąjį kalendorių) Vaitkuškyje (Ukmergės
r.). Šitaip, matyt, ir buvo, nes Michnevičiai palaikė gerus ryšius
su savo tolimomis giminėmis Kosakovskiais - žeimiečių grafų atšaka,
valdžiusia Vaitkuškio dvarą. Vis dėlto architektas savo gimimo
vietai neteikė per daug reikšmės (kita versija - galbūt ten tik
krikštijo) ir savo tėviške visad laikė Strebeikius. Tuo tarpu
senatvėje atsivėrė pašaliečiams nelabai suprantama skurdo ir dvasinės
rezignacijos praraja. Žmona, užsienio kalbų žinovė, elgetaudama
vaikščiojo po aplinkinius kaimus. "Ne kartą, atėjusi pas
mamą, senoji architekto žmona raudojo: "Brangioji, jeigu
kas anksčiau būtų pasakęs, kad senatvėje aš elgetausiu, - spjaučiau
tam į akis", - pasakojo visą amžių šiame krašte praleidęs
J.Pravilionis (1909-2001).
1946 metais Strebeikių dvare įkūrus pradinę mokyklą, buvo sunaikintas
ir senojo architekto turtas - brėžiniai, rankraščiai, biblioteka.
Tai visai pakirto senolio sveikatą, ir jis 1947 m. sausio 14 d.
mirė. Karsto, sukalto iš neobliuotų lentų, net nenešė bažnyčion.
Laidojo paskubomis, nors ir šventoriuje, prie žmonos giminių palaikų.
Galima spėlioti, kad tokį valdžios nurodymą buvo gavęs anų laikų
Žeimių klebonas kun. J.Gėgžna. Dar ilgai palei tvorą nebuvo jokio
paminklo. Tik klebono kun. E.Jokūbausko rūpesčiu jis pastatytas
1970-1980 metais. Pilkas marmuro luitas byloja: "Didingi
Tavo darbai, Visagalis Dieve, buvo įkvėpimas ir mano darbams ".
Po architekto mirties Michnevičių šeima buvo galutinai išblaškyta.
Duktė Irena su šeima ir motina deportuota į Krasnojarsko kraštą,
sūnui Kazimierui pavyko pasislėpti ir vėliau pasitraukti į Lenkiją.
Netrukus, sulaukusi 93 metų, Sibiro žemėje savo kančių kelius
baigė Karolina Feigė, o 1956 metais sugrįžusi duktė su šeima taip
pat išvyko Lenkijon. Šiandien netoli Vroclavo gyvena Michnevičių
anūkai, kurie retkarčiais Jonavos krašto muziejaus darbuotojui
A.Narkevičiui atsiunčia lietuviškai rašytą laišką...
***
Kaip žeimiečiai ir rajono kultūros
puoselėtojai žada įamžinti savo architekto atminimą? Kokį kraštiečio
asmenybės įvaizdį mūsų paveldo lobyne suformuos pastarųjų metų
tyrinėjimai ir nauji suvokimai? Kalbantis su A.Narkevičiumi aiškėja
tolesni mūsų kraštiečio vardo įamžinimo ir pagarbos išsaugojimo
kontūrai. Pirmiausia apmąstomi Strebeikių dvaro įprasminimo akcentai:
seniūnijos iniciatyva sutvarkytos senosios kapinės, kur, spėjama,
gali būti palaidoti architekto tėvai, 2002-aisiais apie buvusį
dvarą ir mokyklą žadama išgenėti senus krūmynus ir, be abejo,
pastatyti kokį nors paminklą. Atrodo, tai bus šešių metrų aukščio
koplytėlė, kuri jau gimsta kryždirbio galvoje. Koplytėlės projekto
įgyvendinimu pasirūpino Rezistencijos palaikų perlaidojimo ir
žymių kraštiečių atminimo komisija, vadovaujama R.Karaliūnienės,
Žeimių seniūnija. Maža to, A.Narkevičiaus vaizduotėje ryškėja
būsimojo Žeimių parko vaizdas, kuriam pritaria ir seniūnas F.Pilipavičius.
Šiedu vyrai svajoja užsodinti medžiais ką tik atsivėrusią dykvietę
tarp seniūnijos ir mokyklos. Čia įrengtų ir atminimo akmenį su
kraštiečio biustu. Šiuo metu apie tai kalbama su skulptoriumi
Konstantinu Bogdanu, kuris, - koks sutapimas, - nūnai gyvena toje
pat S.Montvilos vadinamojoje kolonijoje, kurią anuomet Vilniuje
projektavo V.Michnevičius. Paminklinė lenta ant šio namo taip
pat būtų svarbus pagarbos strebeikiečiui ženklas. Matyt, nepersistengtume
ir vieną Žeimių gatvę pavadinę V.Michnevičiaus vardu. Atrodo,
tokia jau nužiūrėta, o gatvės gyventojai pakeitimui neprieštarauja.
Tačiau tai dar ne viskas. Ateityje, ko gero, vertėtų įgyvendinti
ir nedrąsią mokytojos V.Pranienės idėją - pavadinti V.Michnevičiaus
vardu vidurinę mokyklą, nes čia puiki dirva ugdyti dailės tradicijas,
krašto pažinimą.
"Įsivaizduokite, kaip būtų įspūdinga, jei pavasarį į Žeimius
suvažiuotų visų V.Michnevičiaus projektuotų bažnyčių kunigai ir
atsivežtų po ąžuoliuką atminimo parkui, - sako A.Narkevičius,
- tada tikrai suvešėtų parkas, atgytų miestelis". O gal ši
akcija sužadintų ir seniūnijos gyventojų patriotinius jausmus,
tada, žiūrėk, pavyktų surinkti nors tūkstantį litų meniniams akcentams
įgyvendinti. Seniūnijos indėlis, be abejo, būtų tik maža visų
sumanymų dalis.
Bet koks darbas prasmingas, jei jis neįstringa pusiaukelėje. Atrodo,
pavyks sustabdyti ir istorijos pragarmėn riedėjusį iškilaus Lietuvos
architekto atminimą, atsispirti abejingumo negandai...
Marius GLINSKAS
Jonavos rajonas
© 2002 "XXI amžius"
