XXI amžius

Antanas Baranauskas ir Rumšiškių pradžios mokykla

Prieš keletą metų, renkant Rumšiškių vidurinei mokyklai vardą, buvo kilęs ginčas. Mokyklos bendruomenė neturėjo tvirtos nuostatos, kokį vardą - Jono Aisčio ar Antano Baranausko - pasirinkti. Tuometinis mokyklos direktorius aiškiai linko į A. Baranauską, nors viename visuotiniame mokyklos moksleivių susirinkime buvo balsuota pavadinti ją Jono Aisčio vardu. Joje poetas mokėsi, ją baigė, o savo kūryboje Rumšiškių vardą kartojo lyg maldą. Buvo palaidotas Vašingtono kapinėse, tačiau savo laiškuose ne kartą išsakė pageidavimą, kad jį palaidotų Rumšiškėse, greta tėvų. Tas ir įvyko 2000 metų vasarą. Šį variantą palaikė ir aktyvioji miestelio visuomenės dalis. Tada kalbėta, kad A. Baranauskas su pradžios mokykla nieko bendra neturėjęs, tik 1935 m. sausio 17 d., minint 100-ąsias poeto gimimo metines, mokyklai buvo suteiktas A. Baranausko vardas. Net iškaba yra išlikusi ir dabar saugoma mokykloje. Šiuo argumentu ir rėmėsi direktorius, spausdamas bendruomenę mokyklą pavadinti A. Baranausko vardu.
Ar iš tikrųjų A. Baranauskas su Rumšiškių pradžios mokykla nesusijęs?
Istoriniai šaltiniai teigia, kad Rumšiškių vardas pirmą kartą paminėtas 1381 metais kovų su kryžiuočiais metraščiuose. 1387-aisiais vadinamas kaimu, nuo 1557 metų - miesteliu, o jau apie 1600-uosius turėjęs Magdeburgo (miesto) teises, pakartotas 1636-aisiais, 1671-aisiais, 1686 ir 1791 metais. Miestelis degė per 1655-1660 metų Šiaurės karą, 1832-1833 metais, o 1838-aisiais sudegė net 43 kiemai, beveik pusė miestelio. O 1944 metais po mūšių tarp vokiečių ir rusų beliko ar ne 20 namų. Galutinai miestelis buvo sunaikintas 1959-aisiais, statant Kauno hidroelektrinę.
Parapinė mokykla veikė nuo 1777 metų, joje mokėsi aštuoni vaikai. Jau 1781-aisiais buvo 17 mokinių, 1784 metais - dešimt, 1805-aisiais - penki, 1828 metais - 26, o A. Baranausko mokymosi raštininkų mokykloje metu (1853-aisiais)- 53 vaikai. Žinoma, kad 1800 metais rumšiškietis, Livonijos kan. Ulozevičius mokyklai išlaikyti skyrė metinę 152 aukso rublių dotaciją. Taip pat žinoma, kad XIX amžiuje mokykloje mokytojavo vietos klebonas, kuriuo apie 1830-1850 metus buvo Feliksas Višinskis, o 1851- 1853 metais - Ruzinas.
A.Baranauskas atvyko į Rumšiškes 1851 m. vasario 10 d., sekmadienį, nes nuo kitos dienos, pirmadienio, prasidėjo mokslai raštininkų mokykloje. Mokykla stovėjo prie Nemuno, sename mūriniame prieplaukos name. O pradžios mokykla buvo netoliese - kitame valsčiaus pastato gale. Mokykla buvo rusiška, naujai statyta, trijų skyrių, tai yra vaikai mokėsi trejus metus. Čia pat buvo butas mokytojui.
Būsimasis vyskupas mini, kad raštininkų mokykloje buvę keturi mokytojai: buvęs Rumšiškių klebonas Feliksas Višinskis, tuometinis klebonas Ruzinas, mokyklos vadovas garbės patarėjas Aleksas Višnievskis ir Mokytojas, kuris vardu ir pavarde neįvardytas. Galėjo būti, kad klebonas Ruzinas ir Mokytojas dar dirbo ir pradžios mokykloje, o būsimuosius raštininkus mokė aritmetikos, dailyraščio. Mokiniai praktiką atlikdavo valsčiaus raštinėje ir Kaune, kur jie buvo mokomi dirbti skaitytuvais, pildyti prievolių, magazinų ir kitas knygas.
Pradėjęs eiliuoti dar 1849 metais Anykščiuose, ganydamas bandą, A. Baranauskas Rumšiškėse šį pomėgį tęsė ir parašė čia 19 eilėraščių lenkiškai: apie metų laikus, Nemuno potvynį, palinkėjimus vardo dienų progomis ir sulaukus Naujųjų metų, eiliavo tėvų laiškus. Ypač šiltai būsimasis poetas atsiliepė apie F. Višinskį, vadino jį "geradariu, kuris dvejus metus dosniai šelpė savo knygomis". Apie kunigą tokius gražius žodžius A. Baranauskas rašė 1853 m. sausio 6 d. laiške tėvams. Jam 1853-ųjų gegužę, jau būdamas Vainute, paskyrė eilėraštį "Globėjui gerbiamam kunigui Višinskiui, Rumšiškių klebonui", kurio net lituanistinėje literatūroje skaityti neteko. Tik dienoraštyje yra eilėraščio pradžia su nuoroda, kad bus tęsinys: "O neįvertintas mielas globėjau, mano pritemdytą protą nuskaidrino tavo patarimai ir rūpesčiai. Ir kolei mano kaulų neužbers kapų žemė, kad ir kaip stengdamasis, nepajėgsiu atsiteisti savo dėkingumo" (versta iš lenkų kalbos). Nekelia abejonių faktas, kad kunigas F.Višinskis buvo Rumšiškių mokyklos mokytojas.
Laiškus raštininkų mokyklos direktoriui garbės patarėjui A. Višnevskiui poetas rašė du kartus 1857 metais jau iš Varnių, kur mokėsi kunigų seminarijoje, dėkodamas, kad "pirmieji mokslo pagrindai, kuriuos šalia neapskaičiuojamo palankumo gavau iš Tamstos rankų, man uždėjo amžino dėkingumo pareigą".
A.Baranauskas, jau baigdamas raštininkų mokyklą, tai yra 1853 metų sausį, pradėjo rašyti dienoraštį, ir ta plona knygelė (14x10 cm) yra išlikusi ir saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Iš vėlesnių 1853 metų dienoraščio puslapių įrašų, kurie buvo atlikti jau Vainute, ten dirbant raštininko padėjėju, sužinome, kad 1853 m. rugsėjo 18 d. (penktadienį), vakare, savo kambaryje skambinęs gitara, skaitęs I. Krasickio "Poną Pustalininkį" ir pastebėjęs, jog dienoraštis iškritęs "nežymiai iš kišenės, ir mano dideliam gailesčiui pamačiau jį sudraskytą ant grindų, bet ne visiškai - tik sausio ir truputį vasario užrašų". Aišku, kad su dienoraščiu buvo pasidarbavęs šuo, nes, nusprendęs atkurti suplėšytus lapus, o spalio 4 dieną (sekmadienį) jis tą darbą tęsia, ir į dienoraštį įrašo: "Vėl rašau kalės sudraskytą sausio mėnesio dienoraštį". Prie sausio 31-osios užrašų tą spalio 4-ąją A. Baranauskas prirašo ketureilį: "Ir šaltis sniegą pusto,/ ant medžių karo žilas šerkšnas./ Ir aš, vilčių netekęs,/esu sustiręs, nelaimingas" (versta iš lenkų kalbos).
Šiame dienoraštyje yra 1853 m. gruodžio 31 d. įrašas, kuris mus labiausiai domina: apie vietas, kuriose pabuvojęs 1853 metais, A. Baranauskas rašo: "Nuo sausio 1 iki vasario 12 Rumšiškių mokykloje ėjau mokytojo padėjėjo pareigas. Nuo vasario 12 iki kovo 12 Kauno Valstybinių Turtų Rūmų raštinėje. Nuo kovo 12 iki balandžio 1 suvažinėjau pas tėvus ir iš ten į Vainutą. Nuo balandžio 1 iki gruodžio 31 ėjau Vainuto valsčiaus valdybos raštininko padėjėjo pareigas".
Kuri tai buvo mokykla: raštininkų ar pradžios? Nors tiesiogiai apie tai nekalbama, tačiau sausio 29 dieną dienoraštyje A. Baranauskas užrašo: "Neturėdamas užsiėmimų, išklausęs mokinius pamokos, toliau tęsiu savo taisykles". Mokslai raštininkų mokykloje eina į pabaigą, visi laukia praktikos, mokslai tarsi pasibaigę, nes vasario 3 dieną, antradienį, randa laiko skaityti knygą, eiti pasivaikščioti, o vasario 4-ąją dar vyksta pamokos, jis pats atsakinėja pamoką kunigui F.Višinskiui, o vėliau jau dirba valsčiaus nurodytus darbus: priima avižas iš magazino, rašo valsčiaus valdyboje. Visa tai verčia manyti, kad A. Baranauskas buvo pakviestas padėti mokytojui pradžios mokykloje. Ir Rapolas Šaltenis knygoje "Mūsų Baranauskas" (V., 1985 ) teigia, kad jis pavadavo pradžios mokyklos mokytoją tam susirgus ar kitur išvykus, ir šis darbas jam sekėsi, nes turėjęs pedagoginės "praktikos" dar iš Anykščių" (P. 40).
Rašytiniai šaltiniai nenurodo, kodėl A. Baranauskas buvo pakviestas mokytojauti. Žinoma tik, kad iš pradžių raštininkų mokykloje jam nesisekė dailyraštis, tačiau greitai jį už gražų raštą mokytojai gyrė, kituose dalykuose jis buvo pirmūnas.
Už šį sausio darbą jau Rūmuose Kaune vasario 19-ąją A.Baranauskas gavo sidabrinį rublį ir 93,5 kapeikų atlyginimą, todėl jau sekmadienį, vasario 22 dieną, nusipirko spyną skrynelei, o pas kepurininką už penkis auksinus užsisakė kepurę.
Tokios poeto sąsajos su Rumšiškių pradžios mokykla, kuri šiuo metu yra vidurinė ir pavadinta A. Baranausko vardu. Belieka pridurti, kad 2002-ieji turėtų būti neeiliniai šios mokyklos, kurioje teko mokytis ir man, istorijoje. 2002 metų rugsėjį mokykla švęs 225 metų jubiliejų, o lapkričio 26-ąją sukaks lygiai 100 metų, kai Seinuose (dabar Lenkija) užgeso poetas, mokslininkas ir vyskupas Antanas Baranauskas.

Stanislovas ABROMAVIČIUS