Čia, kur gyveno ir kūrė Juozas Grušas
Gražiai ir prasmingai paminėtos J.Grušo
100-osios gimimo metinės, prisiminta klasiko kūrybos reikšmė kultūros
istorijoje. Svarbiausią J.Grušo vaidmenį lėmė dramos kūriniai,
anuomet statyti ne tik Lietuvoje, bet ir Sovietų Sąjungos respublikų
teatruose. Anot Justino Marcinkevičiaus, "J. Grušas įsitvirtino
lietuvių teatre ir sukūrė savo dramos modelį. Jo vardas afišoje
ar knygos viršelyje visada įdomus, turi savo problematiką, bruožus,
yra daug kuo pastovus. Jo nuopelnas - tragiško žmogaus sampratos
įvedimas ir įteisinimas. Jis atvėrė kelią didelėms aistroms, tragiškoms
kolizijoms". Memorialiniuose kambariuose, esančiuose name
Kaune, kur gyveno ir kūrė J.Grušas, viskas autentiška. Kiekviena
knyga, meno kūriniai, daiktai, o erdvioje, paslankioje salėje
- plačiai atsispindi kūrybos kelias. Su gražia vizija lankytojus
sutinka memorialinio namo - muziejaus darbuotojos.
Čia niekas nekeista. Atrodo, čia pat, tik kažkur išėjęs, ir rašytojas.
Fotografijos, daiktai, knygos - visa, kas buvo brangu, - ekspozicijoje.
"Be didelių pastangų galėsime eksponuoti su vienu spektakliu
susijusią medžiagą", - pasakoja vedėja Nijolė Majerienė,
rodydama gražią salę, kurioje dailininkų pastangomis puikuojasi
choreografijos kostiumų eskizai, susiję su J.Grušo spektaklių
pastatymais. Iš jų pažymėtini: "Tėvas ir sūnus" (1945
m. Šiaulių dramos teatre, rež. K.Juršys), "Dūmai" (1955
m. Panevėžio dramos teatre, rež. V.Blėdis ir G.Karka), "Herkus
Mantas" (1957 m. Kauno muzikiniame teatre, rež. H.Vancevičius),
"Adomo Brunzos paslaptis" (1966 m. Panevėžio teatre,
rež. V.Blėdis), "Pražūtingas apsvaigimas" (1967 m. Panevėžio
teatre, rež. V.Blėdis), "Barbora Radvilaitė" (1972 m.
Kauno dramos teatre, rež. J.Jurašas), "Pijus nebuvo protingas"
(1974 m. Panevėžio dramos teatre, rež. J.Miltinis). J.Grušas,
kaip ir Just. Marcinkevičius, nebijojo būti konservatyvus XX amžiuje
kurdamas eiliuotas istorines dramas, atlikusias ne tik šviečiamąją
funkciją tuo metu, kai Lietuvos istorija buvo nutylima. Teatro
istorijoje J.Grušo istorinės dramos tapo ryškiais naujos teatro
kalbos ieškojimo pavyzdžiais. "Herkus Mantas" (rež.
Henrikas Vancevičius) gerokai skyrėsi nuo daugelio 6-ojo dešimtmečio
buitinių-psichologinių dramų ir spektaklių. Šimtmečio spektakliu
pripažintas "Barbora Radvilaitė" (rež. J.Jurašas) tapo
poetinio spektaklio etalonu. Kaip prisimena Rūta Staliliūnaitė,
"tai buvo spektaklis-šokis, kuriame aktorių judesys tapo
viena reikšmingiausių dramos išraiškos priemonių". Neatsitiktinai
memorialinio namo - muziejaus antrajame aukšte įrengta salė teatrui.
Čia yra ir visų Barborų portretai, čia galės rinktis jaunuoliai,
paauglių klubas. "Sukursime teatrą, diskutuosime", -
sako N.Majerienė ir viliasi, gal pavyks "prisivilioti"
Robertą Antinį, kuris neabejingas aklųjų gyvenimui. Veikia aklųjų
ir silpnaregių draugija "Akių šviesa", kuriai vadovauja
N.Majerienė, remia Nyderlandų fondas. Daug įvairių projektų yra
parengusios muziejaus darbuotojos, kur didelis dėmesys skiriamas
edukaciniam darbui. J.Grušas rašė: "Kartu su vaizduojamais
žmonėmis ieškoti gyvenimo prasmės, ieškoti ir surasti tuos idealus,
dėl kurių verta gyventi - tai mano gyvenimo prasmė". Jis
rašė ir mąstė apie būtinybę kalbėti epochos kalba. Pamilti J.Grušą
kaip žmogų, reiškia pamilti jo idėjas. Jų negalima atskirti.
Jubiliejaus proga pastatyta tik viena J.Grušo pjesė, parašyta
1967 metais. Tai tragikomedija "Meilė, džiazas ir velnias"
(rež. Jonas Valaitis, premjera Kauno dramos teatre 2001 spalio
21 d.). Kodėl nūdienos Lietuvos teatras taip atkakliai atmeta
lietuvių dramaturgijos tradiciją? J.Grušas - ne tik klasikas,
jis, anot literatūrologo Vytauto Kubiliaus, "klasicizmo palytėtas
kūrėjas", tad natūralu, jog modernistinės nuotaikos inspiruoja
"klasikinės" kūrybos atmetimą. Pasak J.Vaitkaus, "šiandien
jauni žmonės taip emocingai, pakylėtai, romantizuotai nebekalba,
kaip kalbėjo J.Grušo herojai". Pats J.Grušas suvokė, kad
spektaklis yra praeinantis kūrinys, o drama - nekintantis literatūros
veikalas.
Angelė BUŠKEVIČIENĖ
Kaunas
© 2002 "XXI amžius"
