Atnaujintas 2002 m. vasario 6 d.
Nr. 10
(1017)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Valstybė ir Bažnyčia
Susitikimai
Kultūra
Atmintis
Žvilgsnis
Likimai
Gimtas kraštas
Nuomonės
Lietuva
Kryžkelės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

"Charizmatai"

Žurnalistas Valdas Vasiliauskas šiomis dienomis rašė, kad Seimo Etikos ir procedūrų komisijos paskelbtas 65 Seimo narių, galinčių turėti privačių ir viešųjų interesų konfliktą, sąrašas yra nepilnas. Žurnalistas stebėjosi, kad tame sąraše nėra Seimo pirmininko A.Paulausko, kuriam, atrodo, labiausiai reikia Etikos ir procedūrų komisijos rekomendacijų, kaip išvengti konflikto. V.Vasiliauskas pateikia dar birželio 15 dienos Aukščiausiojo Teismo pirmininko Vytauto Greičiaus A.Paulauskui įteiktą kreipimąsi, apie kurį visuomenė nieko nežino. Jame V.Greičius prašo įvertinti "didžiojo rėmėjo", Seimo nario V.Uspaskich komentarus ir teiginius, kuriais reiškiama nepagarba teismui. Ko gero, per švelniai pasakyta. Oligarchas tiesiog tyčiojasi iš teismų ir atvirai sako nevykdysiąs teismo sprendimo. Įdomu, kas atsitiktų paprastam piliečiui, jeigu jis taip pat pasielgtų? Aišku, kitaip ir būti negali. Beje, jeigu ne V.Uspaskich ar Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijos dosni finansinė parama, daugelis socialliberalų Seimo narių kėdes būtų matę kaip savo ausis. Taigi dabar reikia ne tik užsimerkti ir užsikimšti ausis, bet ir daug kuo apčiuopiamai atsilyginti. Pavyzdžiui, "Lietuvos dujomis".

Seimo Pirmininkas netgi drįso paprieštarauti vyresniajam koalicijos partneriui - vadinamiesiems socialdemokratams. Jis pripažinęs jau seniai planuojamos pensijų reformos būtinumą, bet atkreipė dėmesį, jog tam reikalui nėra pinigų. Kad jų atsirastų, anot A.Paulausko, reikėtų sustabdyti indėlių grąžinimą, nekilnojamojo turto grąžinimą bei kompensavimą. Tikriausiai taip ir bus padaryta, nes ir vadinamieji socialdemokratai ne taip jau tam ir prieštarauja, nors tai visiškai neatitinka jų išliaupsintos programos. Tiesą sakant, tas programas abi valdančiosios partijos jau seniai pamiršo. Kodėl gi nepamiršti, jeigu rinkėjai net nepaklausia, kur dingo tie pieno upių ir kisieliaus krantų pažadai.
Užtat nepamirštamas vienas dalykas - "Williams" puolimas. Į "kryžiaus žygį" prieš "Williams" pakilo ir centristų vadas K.Glaveckas. Tai dar kartą įrodo, jog ir centristai, ir nuo liberalų atskilusi R.Pakso grupuotė - iš tos pačios kompanijos. Kaip, deja, ir dar keletas partijų, vaidinančių "trečiąją jėgą". Nėra jokios trečiosios jėgos. Tie, kurie taip skelbiasi, teisingiausiai būtų pavadinti parazituojančia jėga. Apie tai visai neseniai prasitarė G.Kirkilas. Kalbėdamas, kad partija jau apsisprendė vienu metu rengti prezidento ir savivaldybių rinkimus, partijos ideologas suabejojo, ar socialliberalai vieningai palaikys tokią idėją. Bet G.Kirkilas nenusimena. Neokomunistus esą pasirengę remti krikščionys demokratai, "valstiečiai", K.Prunskienės partija, "nepriklausomieji". Įdomiausia, kad tarp galimų sąjungininkų G.Kirkilas paminėjo vadinamuosius paksininkus, susibūrusius į "nepriklausomą" frakciją. Nežinia, kokios pozicijos laikysis šie žmonės, nors, kaip sakė vienas iš aktyviausių paksininkų, buvęs aplinkos ministras H.Žukauskas, steigiamasis liberalų demokratų suvažiavimas įvyks tik balandžio ar gegužės mėnesį, o iki to laiko vargu ar išsikristalizuos kokia nors bendra nuomonė. Beje, R.Pakso grupuotė nesiskelbia esanti opozicijoje. Tai reiškia, jog kalbos apie prisijungimą prie valdančiųjų mainais už kokius nors trečiaeilius ar dar mažesnius valdžios portfelius - visiškai realios.

Prezidentas V.Adamkus ne kartą sakė, jog neremia vadinamųjų socialdemokratų pastangų keisti rinkimų įstatymus pagal vienos partijos užgaidas. Aišku, tikimasi vienu šūviu nušauti du zuikius - laimėti ir prezidento, ir savivaldybių rinkimus. O tai reikštų, jog neokomunistai rengiasi ateiti labai ilgam laikotarpiui. Juk socialdemokratų vadovai jau seniai yra pasakę, kad nėra jokios organizuotos jėgos, kuri priverstų juos pasitraukti. Nors viešosiose nuomonių apklausose daugiausia skelbiama apie atskirų politikų reitingus, tačiau nedaug skelbiama, jog auga ne tik vis tų pačių politikų reitingai, bet Lietuvoje daugėja nusivylusių ir neapsisprendusių žmonių. O apie tokių neapsisprendusiųjų balsavimą bet kokiuose rinkimuose sunku prognozuoti. Kodėl gi toks didelis politinis atoslūgis? Žmonėms jau įteigta, kad revoliucijos baigėsi, todėl dabar reikia rūpintis tik materialine gerove, kova su nusikalstamumu. Būtent dėl šių motyvų dar prieš pirmuosius prezidento rinkimus ir buvo pasirinktas LDDP kandidatas, žadėjęs materialinę gerovę ir tvarkos įvedimą. Apskritai Lietuvoje išlieka visai Rytų ir Vidurio pokomunistinei Europai būdingas charizmatinio valdžios tipo suvokimas, kai partijos pasirenkamos pagal asmenybes, tikima, kad vienas ar kitas žmogus gali pakeisti padėtį valstybėje. Tokia tendencija ypač ryški tarp balsuojančiųjų už kairiuosius. Suvokdami tokias gyventojų nuotaikas, neokomunistai kelia kovos su korupcija, nusikalstamumu šūkius ir ypač greitai tampa populiarūs.

Aišku, kad neokomunistai kaip anksčiau, taip ir dabar, ateitį sieja su viena asmenybe. Kaip rodo politinių reitingų tendencija, kairiųjų lyderių reitingai nėra labai aukšti, tiesiog orientuojamasi į vieną asmenį. Todėl vadinamųjų socialdemokratų populiarumas didžia dalimi laikosi tik vienos asmenybės - A.Brazausko pagrindu. Taip buvo ir jam tapus prezidentu, kai pasiskelbė pasitraukiąs iš partijos, nors visi žinojo ir matė, kad Prezidentas atstovauja tos partijos interesams. Išties, dar sovietiniais laikais visi beveik atmintinai žinojo garsiąją komunistų ideologų frazę: "Jeigu aš sakau Leninas - tai galvoje turiu partiją, jei sakau partija - tai galvoje turiu Leniną". Vadinasi, jau kelintą kartą persivadinusių komunistų mąstymas toks ir liko. Tuo metu dešinėje pusėje to nėra. Žinoma, dauguma Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) narių sieja šią partiją su V.Landsbergiu. Tiktai todėl jis ir buvo pradėtas pulti visais frontais nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Pamenu, dar 1993-iaisiais Rusijos žurnale "Novoje vremia" išspausdintame A.Juozaičio rašinyje V.Landsbergis kažkodėl buvo lyginamas su nušalintu teisėtai išrinktu Gruzijos prezidentu Z.Gamsachurdija. Norom nenorom susimąstai - juk Z.Gamsachurdija buvo nušalintas tikruoju, klasikiniu būdu: kulkų lietumi, pasalomis ir aukštų pareigūnų išdavyste. Matyt, tai buvo planuota padaryti ir su V.Landsbergiu. K.Prunskienė sugalvojo "naujadarą" - landschurdija. Žmonėms į pasamonę buvo brukte brukamas įvaizdis: Landsbergis - tai nelaimės. Šiame darbe ypač pasidarbavo žiniasklaida, jau iš pat pradžių atkirsta nuo Sąjūdžio dar prieš paskelbiant nepriklausomybę.

Nėra abejonės, kad nuo būsimųjų prezidento ir savivaldybių rinkimų baigties daug priklausys, ar sugebės dešiniosios partijos, visų pirma Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai) ir E.Gentvilo liberalai, rasti jėgų ir būdų atremti kairiųjų monolitą. Apie kitas vadinamąsias dešines partijas galima kalbėti tik sąlyginai. Gyvenimas parodė, kad jos tik vadinamos dešiniosiomis. Apie vadinamąjį centrą nėra ko ir kalbėti. Kai kas kalba, jog viską lems partijų programos, ir žmonės balsuos už tokią, kuria bus galima patikėti, kad ji reali, nepopulistinė, kad ji įgyvendinama bei pakankamai suprantamai ir aiškiai išdėstyta. Žmonės turi pajusti, kad šitai bus galima įgyvendinti. Tuomet žmonės ir rinksis pagal programas. Aišku, ne absoliuti dauguma, gal net mažuma, bet tai gali nulemti rinkimų rezultatus. Nemaža dalis rinkėjų balsuos iš inercijos ar dėl kitų visiškai nesuprantamų motyvų. Deja, gyvenimas rodo ką kita. Vis dar labai gajus polinkis į charizmatinę arba asmenybės valdžią, kai galvojama, kad ji viską duos. Lietuvos konservatoriai, kaip ir anksčiau, negali tikėtis kitataučių paramos. Tautinės grupės nusiteikusios gana vienareikšmiškai, jos balsuoja tik už buvusius komunistus.

Premjeras be paliovos ragina gerinti ir didinti mokesčių surinkimą į valstybės biudžetą. Tik visa bėda, kad tokie reikalavimai kai kuriems išrinktiesiems, anot vieno Seimo nario, - "dzin". Nepastebi to ir teisėsaugininkai. Baltijos televizijos žurnalistas V.Matulevičius pademonstravo daugybę dokumentų apie vieną "pikantišką" bylą, kuri buvo iškelta "tarptautinei verslo bendrovei", registruotai Virdžinijos salose, "Jangila Incorporated", bet Lietuvoje neturinčiai nė vieno savo filialo ar įmonės. Bendrovė, glaudžiai susijusi su oligarchu V.Uspaskich, vertėsi didmenine dujų, maisto produktų bei kitų plataus vartojimo prekių prekyba. Bendrovė savo neteisėta veikla nuslėpė milijoninius mokesčius ir metų metais to niekas "nepastebėjo"! Panevėžio apygardos prokuratūra prašė priteisti iš šios neteisėtai veikusios bendrovės net 271 milijoną litų nesumokėtų mokesčių! Kas iš to? Panevėžio apygardos teismas paprasčiausiai nusprendė, kad ši "Jangilos" byla neteisminga Lietuvos teismui, nes ji registruota ne Lietuvoje... Apeliacinis teismas tokį sprendimą paliko galioti. O kiekgi tokių "jangilų" dar yra Lietuvoje? Todėl tenka visiškai pritarti jau minėtam žurnalistui V.Vasiliauskui, pareiškusiam: "Patikimiausia nuo atsakomybės slėptis Seime - pašonėje savo finansuotų politikų, kurie visuomet tave pridengs, palaikys stalčiuje visą pusmetį tau nemalonius laiškus ir net padarys tave Lietuvos teismui neteismingą".
Kodėl taip yra? Ogi todėl, kad puikiai numatome, kas labiausiai nekenčia Lietuvos stiprėjimo: Rusijos imperininkai, vis tebelaikantys mus savo patvoriu, kur tiesiog gali visaip šiukšlinti; komunistai, kuriems nepriimtini visi, galintys pasipriešinti; ir, žinoma, vagys, kurie bijo, kad reikės vogti vėl naktį, o jau taip priprato prie komforto! Ir visi jie - viena kompanija, visi vieni nuo kitų priklauso, vadovaudamiesi rusišku terminu - "krugovaja poruka". Išversti šių žodžių neįmanoma. Tai tipiškas komunistinio ir kriminalinio žargono darinys, kuriuo ir vadovaujamasi.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2002 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija