XXI amžius

Senajame dvare

Kiekvieną vasarą Jonavoje gyvenanti Irena Česūnienė palieka tvankų butą daugiabučiame name ir išsiruošia į tėviškę - Daumantiškių kaimą, esantį Ukmergės rajono Pabaisko seniūnijoje.
Čia jos laukia neseniai paveldėti buvusio Daumantiškių dvaro pastatai. Viename iš įspūdingo dydžio namo kambarių moteris ir prisiglaudžia. Tame kambaryje ji gimė, čia praleido ir savo vaikystę. Šičia ji bendrauja su svečiais ar užsukusiais pas ją daumantiškiais.
Vietiniai žmonės gerbė dvarininkų Gružauskų šeimą, tad gerbia ir dvaro paveldėtoją - vyriausiają Gružauskų dukrą Ireną Česūnienę, ją maloniai vadina "ponia", atneša pieno, lauktuvių... Šių eilučių autoriui daug įdomaus I.Česūnienė papasakojo, nepastebimai prabėgo geras pusdienis Daumantiškiuose, po senutėliais medžiais prigludusiame dvare...

Iš bajorų giminės

Daumantiškių dvaro pastatai, kaip rodo dokumentai, statyti apie 1840 metus, o gal net ir anksčiau. Nuo XVIII amžiaus mirę šeimos nariai pradėti laidoti nuosavose dvaro kapinaitėse, po mūrine kolpyčia įrengtame rūsyje. Kaip pasakojo I.Česūnienė, pirmosios užrašytos žinios apie šiame krašte apsigyvenusius jų gausios giminės pirmtakus siekia net XVI amžių - 1578 metus. Gružauskams kadaise priklausė Pabaiske, Gelvonuose, Balninkuose ir aplinkiniuose kaimuose buvusi žemė, nemaži plotai Baltarusijoje.
Pašnekovė atnešė krūvą dokumentų, tarp kurių greitai surado ir Gružauskų šeimos geneologinį medį, sudarytą sūnaus Rolando Česūno - Vidaus reikalų ministerijos Pasienio policijos departamento pareigūno - pastangų ir entuziazmo dėka. Kiek archyvų, muziejų jis aplankė, kiek dokumentų pervertė, kad dabar būtų žinoma daugybė įdomių faktų apie jų giminę. Pasak I.Česūnienės, tokiems dalykams prireikė ir begalės pinigų, ir daugybės laiko. Tačiau vardan savo giminės istorijos nieko negaila...
Genealoginiame medyje - daugybė šakų šakelių. Net iki devynių kartų atgalios "nukeliauta", taigi aiškūs ir prosenelių vardai, pavardės, jų gimimo, mirties datos.
Suranda pašnekovė ir savo tėvelio Mečislovo Gružausko, Gasparo sūnaus, pavardę. Tame medžio kamiene viena šaka skirta ir jai pačiai...
Irenos tėvas Mečislovas Gružauskas buvo vedęs Pauliną Leonardą Baginskaitę - gražią, mielą, aukštaūgę, nuoširdžią merginą, tiktai nekilmingą pasiturinčio ūkininko dukrą. Dėl to sūnus iš savo tėvų sulaukdavio daugybės priekaištų, kentėjo dėl šito ir pati Paulina Leonarda. Ji pagimdė ketvertą vaikų. Irena buvo pati vyriausia, antra gimė Regina, paskui pasaulį išvydo dvynukai Tadas ir Boguslavas. Tačiau, gimdydama dvynukus, motina mirė. Irenai tada buvo devyneri... Neilgai trukus, 1938 metais, tėvas vėl vedė, sau į žmonas paėmė lietuvaitę Kazimierą Lo Schiavo, kuri buvo ištekėjusi už italo ir anksti tapo našle. Ji vaikus mylėjo, jų neskriaudė, tačiau daugiausia jais rūpinosi ne pamotė, bet guvernantė ir kiti tarnai, kurių dvare būta daugybės...
Tarp pluošto dokumentų dvaro savininkė surado spalvingą popieriaus lakštą su įspūdingu įrašu: "Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos (LBKS) Senatas, susipažinęs su legitimacijos tarybos rekomendacija ir remdamasis LBKS statutu, 1999 m. rugpjūčio 11 d. Rolandui Česūnui, Leono, gim. 1958 m. rugpjūčio 13 d. Rusijoje, Krasnojarsko krašte, Norilske, ir įrodžiusiam bajorišką kilmę iš Gružauskų giminės, turinčios Lubicz herbą, pripažįsta bajorystę..." Jo pavardė įrašyta į Lietuvos bajorų knygą (rejestro Nr.870).
"Tad štai kokia kilminga mūsų giminė", - sako I.Česūnienė, rodydama garbingiausioje vietoje troboje ant sienos kabantį bajorystės įrodymą - įmantrų Lubicz (tariama Liubič) herbą.

Vaikystė prabėgo dvare, jaunystė - lageriuose

I.Česūnienė sakė gimusi 1926 metais štai čia, šiame kambaryje, kuriame kartu sėdėjome ir kalbėjomės. Tuomet nebuvo "mados", kaip dabar, gimdyti ligoninėse, gimdyvės lemiamo momento sulaukdavo namuose. Savo senelio Irena neprisimena - jis mirė 1925-ųjų pabaigoje, kai ši dar nebuvo gimusi. Tačiau gerai žino, kad senelis savo sūnaus, tai yra Irenos tėvo, neįsileido į dvarą, nes jam nepatiko marti, vis pykdavo, kad sūnus nepaklausė ir vedė nekilmingą ūkininko dukterį. Tik kai senasis Gružauskas mirė, sūnui su žmona buvo lemta įsikurti dvare... Čia ir prabėgo Irenos vaikystė. Paskui ji mokėsi Ukmergės gimnazijoje, gimtinėn sugrįždavo savaitgaliais, per atostogas. 1940-ųjų balandį ji neteko ir tėvo - jis buvo areštuotas ir įkištas į Ukmergės kalėjimą. Bijodama, kad enkavėdistai gali suimti ir ją, iš Daumantiškių dvaro su vaikais pas savo tėvus pasitraukė ir Irenos pamotė.
Irena, vyriausia iš vaikų, bandė ieškoti paslaptingai pradingusio tėvo, tačiau nei mirusio, nei gyvo nepavyko surasti. Viltis pamatyti kada nors jį gyvą pamažu blėso. Mergina, sekdama tėvo pėdomis, įsitraukė į kovą už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, rėmė "miško brolius", tapo jų ryšininke. Todėl 1951-ųjų liepos 14-ąją, Ypatingojo pasitarimo prie SSRS Vidaus reikalų ministerijos sprendimu, I.Gružauskaitė buvo apkaltinta antitarybine veikla, tėvynės išdavimu ir be jokio teismo nuteista pagal "populiarųjį" 58 straipsnį. "Tautos prieše" pripažinta Irena kartu su kitais politiniais kaliniais buvo išgabenta į Norilską, vėliau - į Mordovijos lagerius.
Savąjį dvarą, tėvus, artimuosius ji tematydavo sapnuose, kai po sunkių alinančių darbų užmerkdavo akis. Gimtinę merginai buvo lemta išvysti tiktai po daugelio metų...

Savame krašte nebuvo laukiama

Grįžusi į Lietuvą, Irena negalėjo nei gauti darbo, nei prisiregistruoti, nei kur prisiglausti. Vienur ji buvo sutinkama labai atšiauriai, į akis vadinama "bandite", "išdavike", kitur buvo bandoma gražbyliauti, kažką žadėti, bet aiškiai buvo matyti, kad savame krašte ji nereikalinga, nelaukiama. Visur ją persekiojo politinės kalinės etiketė.
Nerasdama vietos Lietuvoje, mergina savo noru pasirinko tremtį ir iškeliavo į Rusijos gilumą, atsidūrė Krasnojarsko krašte, Norilske. Čia ji sutiko ir būsimą vyrą Leoną Česūną, tokios pat lemties žmogų, patekusį Norilskan iš Ignalinos krašto. Jaunuoliai susidraugavo, pamilo vienas kitą, sukūrė šeimą. Norilske gimė ir jų pirmagimis Rolandas.
Anglies šachtoje užsidirbęs pinigų, Leonas 1965 metais vienas sugrįžo į Lietuvą. Vilniuje, Žvėryne, nusipirko pusę namo ir laukė atvažiuojančios iš Sibiro žmonos su sūneliu. Irena grįžo, bet vėliau teko gailėtis tokio žingsnio. Politinės kalinės ir tremtinio šeimai Lietuvoje teko kęsti patyčias, užgauliojimus, jie negavo jokio darbo, negalėjo prisiregistruoti netgi nuosavame name. Nebeiškentė Česūnų šeima ir vėl grįžo į Sibiro platybes. Čia, Vorkutoje, gimė dukra Andžela...
Vis dėlto 1970-aisiais Česūnai nusprendė dar kartą pabandyti atvažiuoti į Lietuvą. Šį kartą jiems pasisekė - apsigyveno Jonavoje, įsidarbino tuometiniame "Azote", vėliau - Baldų kombinate. Tenai, Jonavoje, Irena tebegyvena ir dabar. Vyro jau nebėra - Leonas prieš dešimtmetį Amžinojo poilsio atgulė gimtinėje - Ignalinos rajono Tverečiaus miestelio kapinėse. Jonavoje gyvena ir Irenos dukra verslininkė Andžela su savo šeima, augina du vaikus - Alaną ir Edviną. Du sūnūs - Paulius ir Mindaugas - auga ir vilniečio Rolando Česūno šeimoje.
Po daugelio priverstinės tremties ir ilgalaikių "komandiruočių savo noru" į Rusijos platybes Irena galiausiai apsigyveno gimtajame krašte. Nors ir nelaukiama, užgauliojama, ji neatsisakė tėvynės ir į ją sugrįžo. Tikėjo, jog kada nors Lietuva bus laisva, o žmonės, kovoję, kentėję už laisvę ir nepriklausomybę, bus gerbiami. Taip ir atsitiko...

Rado ir tėvelio kapą...

I.Česūnienė pripažinta Laisvės kovų dalyve, reabilituota ir pripažinta nukentėjusi nuo sovietinių agresorių ir savo šalies "aktyvistų". Šalies Generalinė prokuratūra 1999-ųjų spalį reabilitavo ir jos tėvą M.Gružauską. Pripažinta, kad jis, gimęs 1893 metais, buvo neteisėtai represuotas, laikomas Ukmergės kalėjime nuo 1941-ųjų balandžio 26-osios iki 1941-ųjų birželio 24-osios, nukankintas Alėjos miške Zarasų rajone...
Net penkias dešimtis metų Irena nežinojo apie tėvo likimą, netgi neįsivaizdavo, kur gali būti jo kapas.
Viskas išaiškėjo atsitiktinai, kai Atgimimo metais ukmergiškiai - Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio aktyvistai - Kęstučio aikštėje prie Nepriklausomybės paminklo surengė mitingą. Ukmergiškių renginyje dalyvavo ir literatūrologas, literatūros kritikas profesorius Albertas Zalatorius, kuris priminė daugeliui net nežinomus istorinius faktus. Profesorius sakė, kad 1940-1941 metais Ukmergę užėmę bolševikai terorizavo pasiturinčius ūkininkus, nepriklausomybės metais dirbusius įstaigų tarnautojus, niekuo nekaltus miestelėnus. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, traukdamiesi iš miesto komunistai buvo nusprendę Ukmergę susprogdinti, o nepatikimus gyventojus - išžudyti. Aktyvistams buvo išdalinti ginklai, žibalo ir benzino buteliai. Tačiau sparčiai artėjanti vokiečių kariuomenė piktų kėslų įvykdyti neleido. Sutrukdė besiartinantys vokiečiai atlikti ir egzekuciją politiniams kaliniams, uždarytiems Ukmergės kalėjime. Juos buvo nuspręsta nužudyti pirmiausia - Ukmergėje būtų pasikartojusi Rainių tragedija. Tačiau sargai ir kalėjimo administracija pabėgo, o kaliniai, nieko nelaukdami, išlaužė duris ir taip pat pabėgo, išsislapstė. Atvykę NKVD dalinio kariai kartu su vietiniais pagalbininkais rado tik tuščias kameras. Todėl pradėjo bėglių ieškoti. Iš 126 pabėgusių politinių kalinių sugavo tiktai devynis. Ukmergiškį 1880-aisiais gimusį Joną Bajorą, 1893 metais gimusį Mečislovą Gružauską iš Daumantiškių, 1898-aisiais gimusį Francišeką Blaščiką, Dmitrijų Aleksandravičių-Grigaravičių, Vladą Ramanauską, Mečislovą Kolbą, gimusį 1901 metais, kilusį iš Širvintų, Eugeniją Janušienę de Bondi iš Krikštėnų dvaro, Deveikį iš Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaimo ir Ostrovskį sugavo, suėmė ir sunkvežimiu išgabeno Zarasų link. Ten jie ir buvo nukankinti. A.Zalatorius tuomet apgailestavo, kad Lietuvos istorijoje yra dar daug juodų dėmių, nežinomų datų, įvykių,vardų, kad net patys ukmergiškiai nežino savo kraštiečių kapų, tų kankinių žuvimo vietos.
Vos išgirdusi tokią naujieną, I.Česūnienė kreipėsi į zarasiškių "Tremtinio" klubą, papasakojo apie savo pastangas atskleisti tėvelio mirties aplinkybes ir surasti jo kapą. Zarasiškiai jau buvo girdėję apie žudynes, vykusias kažkur prie Smėlynės, nedideliame Alėjos miške, Latvijos teritorijoje, šalia kelio Zarasai - Daugpilis.
Pirmiausia buvo ieškoma latvės valstietės M.Zundos, nes prof. A.Zalatorius buvo minėjęs, kad ši moteris rado kalinių nužudymo vietą ir 1941-ųjų vasarą parodė policijai. Tačiau paaiškėjo, kad M.Zunda ir jos sūnus - jau mirę. Likusi gyva marti pasakojo iš savo vyro ir jo motinos tikrai girdėjusi apie tas žudynes. Tačiau tikrosios vietos nežinanti. Ši moteris patarė kreiptis į zarasiškį A.Ševčenką, kuris tikrai tą vietą galėtų žinoti. Tas žmogus iš tiesų prisiminė, tą vietą parodė. Jis netgi ant berželio, augusio šalia kapo duobės, peiliu buvo išrėžęs kryžių. Žinoma, to berželio jau nebebuvo. Bet Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Zarasų skyriaus nariams, užsiimantiems nužudytųjų kapo paieška, A.Ševčenka parodė vietą, kur buvo įvykdyta egzekucija, - už kilometro nuo Smėlynės, apie 100 metrų nuo Zarasų - Daugpilio kelio. A.Ševčenka savo akimis matė, kaip sušaudytųjų lavonai buvo iškasti 1941-ųjų liepos 31 d. ir iškilmingai palaidoti Zarasų kapinėse. Jis tuomet ir išrėžė ant berželio kryžių... Paieškomis užsiėmę zarasiškiai apklausė daugybę senų gyventojų, kurie teigė, kad bolševikų teroro aukos iš tikrųjų buvo palaidotos kapinėse netoli savanorių kapų. Deja, tų aštuonių kalinių kapų nebepavyko surasti. (M.Kolbio palaikus artimieji išsivežė ir palaidojo Širvintose, kiti aštuoni kūnai ilsisi Zarasų kapinėse.)
Kad Ukmergės kalėjimo politinių kalinių kapų Zarasuose nebeliko - nieko nuostabaus. Sovietmečiu ketinta paslėpti bet kokias masinių žudynių vietas, visų žudynių pėdsakus, ištrinti iš atminties to laikotarpio baisumus ir niekuo nenusikaltusių, bet žvėriškai nužudytų žmonių pavardes. 1944-1946 metais tie kapai buvo sunaikinti, sulyginti su žemėmis, netgi susprogdinti antkapiniai paminklai. Bolševizmo teroro aukų amžinojo poilsio vietoje iškilo kiti kapų kauburėliai - toje vietoje imta laidoti stribus, enkavėdistus, revoliucionierius ir kitokius to meto aktyvistus, "nusipelniusius komunizmo statytojus". Ne kartą ta tema buvo spausdinami rašiniai rajono laikraštyje "Zarasų kraštas", zarasiškiai stengėsi geranoriškai prisiminti tuos įvykius, atsiliepė į Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos rajono skyriaus narių prašymus, rodė vietą, kur buvo palaidoti kankiniai, daug ką prisiminė.
Po ilgų paieškų, nerimo metų I.Česūnienė pagaliau galėjo atsiklaupti prie žemės lopinėlio, apšlakstyto ir savo tėvelio krauju...

Aukų atminimas - įamžintas

Visą tiesą apie savo tėvo ir kitų politinių kalinių mirtį sužinojusi I.Česūnienė nusprendė žūtbūt įamžinti jų atminimą. Ketino įtraukti į šią akciją ir kitų kankinių artimuosius, bet pritarimo nesulaukė - vieni teisinosi pinigų stygiumi, kiti dar visokių kliūčių surasdavo, tad ėmėsi šio kilnaus darbo pati Irena, nepagailėjusi savo asmeninių santaupų.
Žilagalvė prisimena, kad daug padėjo tuometinis Ukmergės rajono meras Antanas Dambrauskas, vicemerė Audra Uselienė, Kultūros skyriaus vedėjas Julius Zareckas, paminklotvarkos specialistai. Rajono valdyba parėmė pinigais, padėjo gauti visus reikiamus leidimus koplytstulpiui statyti, tautodailininkas Rimantas Zinkevičius mielai sutiko išskobti paminklą, Ukmergės miškų urėdijos urėdas Antanas Hofmanas parūpino nemokamai tokiam kilniam tikslui ąžuolą. Tokių gerų, nuoširdžių žmonių, pasak I.Česūnienės, buvo labai daug. Bendrų pastangų dėka 1999 metų liepos 2-ąją Zarasuose buvo iškilmingai atidengtas koplytstulpis su iškaltomis devynių nekaltai nužudytų žmonių pavardėmis.
Šis paminklas pastatytas Zarasų kapinėse - toje vietoje, kur kankiniai ir buvo palaidoti. Jį pašventino Zarasų dekanas kan. Vytautas Kapočius. Iškilmėse dalyvavusi I.Česūnienė su artimaisiais pasidžiaugė, kad viskas vyko labai gražiai, iškilmingai, kad nepasididžiavo atvykti net trijų rajonų - Zarasų, Ukmergės ir Utenos rajonų merai, daugybė geros valios žmonių.

Savame dvare

I.Česūnienė džiaugiasi neatsidžiaugia, kad visa sodyba jai grąžinta. Anksčiau dvaro pastate buvo kolūkio kontora, biblioteka, veikė parduotuvė, gyveno žmonės. Tačiau visi buvo geranoriški ir nieko negadino, nenaikino, todėl Daumantiškių dvaro pastatas gana gerai išsilaikė. Tebestovi senų laikų koklių krosnys, tebelikę originalūs dūmtraukiai, kai kurie langai, medžio apdailos detalės. Nors paminklosaugininkai viso pastato būklę įvertino kaip blogą. Ir medinių rąstų sienos, ir akmeniniai pamatai, ir perdengimai, ir stogas reikalauja kapitalinio remonto. Pastatą kapitališkai suremontuoti reikalingos milžiniškos lėšos, tačiau Gružauskų palikuonys jų neturi. Reikia remontuoti ir koplyčią kapinėse. Grąžintas I.Česūnienei ir kitas dvarui priklausęs pastatas, balaganu vadinamas, kuriame gyveno samdiniai, dvaro tarnai. Šiame pastate ir dabar gyvena kelios šeimos. Pasak savininkės, tegu žmonės gyvena, tik norėtųsi, kad žmonės elgtųsi kultūringiau, žmoniškiau, kad suprastų, kokią istorinę reikšmę tas pastatas turi. Galėtų gražiau tvarkytis, žolę aplinkui nušienauti...
M.Gružauskas iš savo tėvo paveldėjo ne tiktai dvarą, bet ir 100 hektarų žemės bei miško. Su broliais (sesuo Regina mirusi) Irena pasidalijo tą žemę ir mišką. Ji priklausančią dalį atsiėmė natūra, tačiau šiuo metu net nežino, ką daryti su tuo turtu. Prie Jurdonių ežero dalis žemės dirvonuoja, nes niekas nenori jos nuomoti. Kai dar veikė žemės ūkio bendrovė, ji tą žemę nuomojo ir įdirbdavo. Pinigų už nuomą žemdirbiai nemokėjo, bet bendrovės administracija I.Česūnienei atveždavo kokį paršelį ar veršelį. Dabar bendrovės nebėra, tad žemės savininkė leidžia žmonėms laukais nemokamai naudotis - tegu gano gyvulius, ką nors sėja. Bet, pasirodo, nelabai kam tos žemės reikia. Nemažas gabalas nedirbamos žemės yra šalia dvaro - joje auga medžiai, krūmai, serbentai, obelys.
Su daumantiškiais Irena sutaria, sugyvena. Ypač nuoširdžiai bendrauja su Maryte ir Stasiu Bačiuliais. Jie saugo ir sodybą, kai savininkės nebūna namuose.
Vasarą dvaro pastatas suklega nuo žmonių balsų, mat per atostogas čia suvažiuoja sūnaus ir dukros šeimos. Vietos įsikurti - iki valiai, gyvenk ir norėk. Viename iš didžiulių kambarių, kur matyti dar nuo kolūkinių laikų įrengta scena, pradėtas kurti muziejėlis. Jau sukaupta įvairių senų rakandų, namų apyvokos daiktų, kokių nebėra mūsų sodybose. Tai - Rolando rūpestis. Beje, jis neišmetė netgi čia rastų Lenino bei Markso portretų. Prie senų eksponatų tie piešiniai irgi surado savo vietą. O kodėl gi ne? Juk ir šie revoliucijos veikėjai, kaip ir jų idėjos, jau tapo praeitimi, istorijos dalele...

Vytautas BAGDONAS

Daumantiškiai, Ukmergės rajonas