Politikieriai pasišovė išpilietinti kariuomenę

Sužinoję apie generolo Jono Kronkaičio dalyvavimą lietuvių išeivijos organizuotoje konferencijoje Los Anžele, pavadintoje "Ar reikalingas Lietuvai antrasis išvadavimas?", pasišiaušė vienas iš socialdemokratų lyderių Vytenis Andriukaitis ir tos pačios Informacijos centro vadovas Gediminas Kirkilas. Juos stebina, kad kariuomenės vadas, jų manymu, dalyvavo politiniame renginyje.
Nusistebėjimas, be abejonės, kilo dėl minėtų politikų "nusipolitikavimo".
"Spaudos fondo" 1936 metais išleistame "Tarptautinių žodžių žodyne" politika apibrėžiama taip: "Politika (gr.) 1) senovės graikuose ir iki XVIII a. mokslas apie valstybę; 2) valstybės įstaigų, visuomeninių organizacijų, atskirų asmenų veiksmai, siekimai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą; 3) perkeltine prasme - išsisukinėjimas, maskuotas veiksmas". Sovietmečio žodynų cituoti neverta, nes ten politika susieta su klasiniais interesais. Taigi, trumpai tariant, politika yra valstybės reikalų tvarkymas. O valstybę sudaro jos piliečiai. Valstybės valdžiai priklauso piliečių tarnai (lot. minister - tarnas), samdyti piliečių lėšomis. Todėl piliečių šalinimas nuo savo valstybės reikalų tvarkymo prilygtų išpilietinimui, nusikalstamai veiklai.
Tokį aiškinimą pateikiau todėl, kad politikieriai klaidina ir mulkina visuomenę, painioja du iš esmės skirtingus dalykus - politinę veiklą ir partinę veiklą, depolitizavimą ir departizavimą. Gal ir patys tebėra susipainioję, nes sovietmečiu politinė ir partinė veikla sutapo, buvo ta pati: buvo viena partija, viena politinė kryptis. Iš tikrųjų kariuomenėje, mokykloje, policijoje neturi būti partinės veiklos, tačiau politinis gyvenimas, pilietinis ir patriotinis ugdymas turi virte virti, nes tik taip formuojama ir ugdoma pilietinė visuomenė.
"Politikieriai" turėtų pagaliau įsisąmoninti, kad ne tik partijų, bet ir visuomeninių organizacijų veikla, jei ji prisideda prie valstybės reikalų tvarkymo, jos tvirtinimo, yra politinė veikla. Politikas yra ne tik generolas, bet ir eilinis kareivis, ne tik tikintysis pasaulietis, bet ir kunigas, vyskupas.
Žmonės dar prisimena tuos laikus, kai "už politiką" kalino, trėmė, žudė. Komunistinės kilmės partijos sąmonėje tebėra įsišaknijusi nuostata, kad politika yra tik tos partijos nuosavybė, tik ne kariuomenės, mokyklos, juo labiau ne eilinių piliečių reikalas. Gal todėl taip vangiai ugdoma pilietinė visuomenė. Neorganizuotą visuomenę, "mases" lengviau valdyti, ja manipuliuoti - tą labai gerai buvo įsisavinę komunistai, tačiau dėl šios priežasties taip lengvai subyrėjo imperija; nebuvo pilietinės visuomenės, griūčiai niekas nesipriešino.
Į klausimą: "Ar reikalingas Lietuvai antrasis išvadavimas", atsakyčiau teigiamai. Pirmiausia reikia išsivaduoti nuo "politikierių", korupcijos, visokio užgulusio blogio (girtuoklystės, narkomanijos, tinginystės, nusikalstamumo).
Padėkime patys sau, prašykime ir priimkime užsienio lietuvių ir nelietuvių pagalbą. Tepadeda mums Dievas.

Algimantas ZOLUBAS

Vilnius

© 2002 "XXI amžius"