Atnaujintas 2002 m. vasario 6 d.
Nr. 10
(1017)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Valstybė ir Bažnyčia
Susitikimai
Kultūra
Atmintis
Žvilgsnis
Likimai
Gimtas kraštas
Nuomonės
Lietuva
Kryžkelės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Sąjūdžio pirmininko ir Žirmūnų seniūno rūpesčiai

Inžinierius Rytas KUPČINSKAS yra kaunietis. Čia jis gimė, baigė vidurinę mokyklą, Politechnikos institutą (dabar Technologijos universitetas), dvidešimt metų dirbo Pramonės statybos projektavimo institute, 1990-1995 metais buvo Kauno miesto savivaldybės tarybos deputatas, Tėvynės sąjungos ir Sąjūdžio frakcijos vadovas, vėliau - Kauno miesto tarybos narys, Socialinės rūpybos skyriaus vedėjo pavaduotojas, Kauno miesto valdybos narys, Miesto ūkio komiteto pirmininkas. 1996 metais R.Kupčinskas - Aleksoto - Vilijampolės rinkimų apygardoje Nr.12 buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą. Dabar jis yra Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas ir Vilniaus Žirmūnų seniūnas. R.Kupčinską kalbino mūsų korespondentė dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ.

Užimate dvejas atsakingas pareigas. Ar pakanka laiko jas deramai atlikti? Ar jos bent kiek siejasi tarpusavyje?

Visa darbo diena praeina Žirmūnų seniūnijoje. Sąjūdžiui skiriu laiką po darbo, savaitgalius, šventes. Ten, kur nesuspėju, mane pakeičia Sąjūdžio vicepirmininkai dr. doc. Romas Batūra ir Ignacas Uždavinys. Iš esmės abejos pareigos tarpusavyje dera. Privalome padaryti viską, kad žmonės tikėtų geresne ateitimi, įsisąmonintų nepriklausomybės teikiamas galimybes, jomis mokėtų naudotis.

Pirmiausia pakalbėkime apie Lietuvos Sąjūdį, uždegusį Lietuvą begaliniu noru išsivaduoti iš okupacijos. Pasigirsta nuomonių, kad Sąjūdis savo darbą atliko ir dabar nebereikalingas: atkurta Lietuvos nepriklausomybė pradėjo skaičiuoti antrojo dešimtmečio metus.

Su nuomone, kad Sąjūdis nebereikalingas, sutikti nesinorėtų. Sąjūdis tapo euroatlantinės bendrijos rėmėjų centru, NATO ir Europos Sąjungos idėjų populiarintoju, turinčiu nepaneigiamus argumentus ir motyvacijas dėl mūsų šalies integracijos į euroatlantines struktūras. Sąjūdžiui rūpi daugybė Lietuvoje neišspręstų problemų. Paimkime, kad ir teisėsaugą: teismų reitingai žemiausi; įvairių visuomenės apklausos tarnybų duomenimis, teismais tepasitiki vos penktadalis Lietuvos gyventojų. To nepasitikėjimo priežastis - korupcija. Užsienio institucijų duomenimis, net 75 proc. Lietuvos gyventojų teismus laiko korumpuotais. Tai kelia didžiulį nerimą, nes gali tapti kliūtimi, Lietuvai integruojantis į euroatlantines struktūras.

Ką darote, kad situacija keistųsi?

Kovai su korupcija turime pasitelkti įstatymus. Šiuo metu yra pateiktas svarstyti Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo projektas. Kartu su prof. Vladu Vilimu (jis yra Tarybos narys) Lietuvos Sąjūdžio tarybos vardu šiuo klausimu pateikėme pareiškimą, kuris buvo išspausdintas ir laikraštyje "XXI amžius". Tame pareiškime iškėlėme penkias svarbias sąlygas dėl sėkmingo teismų darbo. Trumpai jas paminėsiu. Reikėtų mažinti teismų uždarumą. Tai pasiekti būtų galima prie teismų skiriant visuomenės atstovus - tarėjus. Vakarų šalyse tarėjo pareigybė daug kur įdiegta. Patirtis parodė, jog korupcija valstybėje pasireiškia per korupciją skatinančius bei nevykusius įstatymus, todėl įstatyme turėtų būti straipsnis, įpareigojantis teisėją apie tokius nevykusius įstatymus operatyviai informuoti Seimą, o šis, prisiėmęs įstatymų leidėjo funkciją, tokius įstatymus skubos tvarka koreguotų. Priimtų įstatymų koregavimas padėtų sėkmingiau derinti Teismų įstatymą su Prokuratūros įstatymu. Taip pat esame įsitikinę, jog į Lietuvos Respublikos Baudžiamąjį kodeksą turi būti sugrąžinti straipsniai, numatantys teisėsaugos institucijose dirbančių pareigūnų atsakomybę už sąmoningas veikas, priešingas teisei ar pažeidusias piliečių konstitucines teises ir laisves. Kaip ir visi Lietuvos žmonės, esame pasipiktinę pernelyg dideliais teisėjų atlyginimais. Juk teisėjas yra valdžios pareigūnas, todėl jo atlyginimas turi būti nustatomas bendra tvarka. Įstatymo projekto 93 straipsnis "Teisėjų atlyginimai" kompromituoja šią instituciją. Beje, šią problemą galima nesunkiai išspręsti ir taikant progresyvinius mokesčius. Taip pat manome, jog teismų posėdžių stenogramos turi būti ne išimtis, o būtina norma.
Mums rūpi žmogaus teisių reikalai. Bendradarbiaujame su Kovo 11-osios Akto signataru Algimantu Sėjūnu, rašytoju Jonu Mikelinsku, aktoriumi Česlovu Stoniu, Stefanija Veversevičiene, Ona Gustiene. Žinome pralaimėtų civilinių bylų. Mūsų nuomone, jos galėjo būti laimėtos. Teismai už savo darbą neatsiskaito visuomenei. Jie nesuinteresuoti, kad visuomenė orientuotųsi, teisiškai išprustų. Žinomi atvejai, kai policija sugauna narkotikų prekeivius, o teismai juos paleidžia. Po to jie ilgam pradingsta iš policijos akiračio.
Didėja Lietuvos piliečių prašymų srautas į Strasbūrą. Kai kurios bylos ten laimimos. Prof. P.Kūrio nuomone, "teismų nepriklausomumas be atsakomybės - labai pavojinga teisinė fikcija; teismai negali būti laisvi nuo atsakomybės visuomenei".
O.Gustienė, besirūpinanti dingusių žmonių likimais, mano, kad klesti prekyba žmonėmis, nerodomos pastangos ir noras sustabdyti šiuos nusikaltimus, neorganizuojama dingusių žmonių operatyvinė paieška.
Nesprendžiama darbo santykių problema. Vis sakoma, raginama kurti darbo vietas. Tačiau daug žmonių dirba, gaudami tik "minimumą", nes kito pasirinkimo neturi. Bankroto atveju pirmiausia atsiskaitoma už komunalines paslaugas ir kitką. Darbininkų interesai - paskutinėje vietoje. Prisiminkime "Inkaro" atvejį. Su darbininkais dažnai sudaromos terminuotos darbo sutartys. Pasibaigus sutarties laikui, darbininkas atsiduria gatvėje. Darbdavių ir profsąjungos lyderių santykiai įtempti. Stengiamasi paveikti profsąjungų lyderius, kad jie tylėtų, jiems daug žadama, bet tie pažadai taip ir lieka pažadais.
Privatizavimas turėtų skatinti gamybą, bet ne ją žlugdyti. Kaip matome iš praktikos, privatizuotos įmonės gyventojams netrukus ima teikti brangesnes paslaugas negu iki privatizavimo.
Su nerimu žiūrime, kaip dirba žiniasklaida. Lietuvos televizija sustabdė žmonių pamėgtą "Giminių" serialą. Pasiekė žinios, jog stabdoma laida "Mūsų miesteliai". Retai išleidžiama į eterį "Valstiečių laikraščio" apžvalgininkė Lina Pečeliūnienė, pasakanti daug tiesos. Nerimą kelią nelietuviški įmonių, parduotuvių pavadinimai. Į kalbininkų pastabas neatsižvelgiama.
Taigi Lietuvos Sąjūdžiui rūpi viskas, kas vyksta, net sunku trumpame interviu išvardyti.

Dabar pakalbėkime apie Žirmūnų seniūniją. Nuo praėjusios vasaros pabaigos dirbate seniūnu. Ar jau susipažinote su seniūnija? Su kokiomis problemomis susidūrėte? Kaip jas bandote spręsti?

Žirmūnų seniūnija yra pati didžiausia Vilniuje, čia gyvena 60 tūkstančių žmonių. Su teritorija ir problemomis jau susipažinau. Pirmoji problema - prastėjanti gyvenamųjų namų būklė. Žirmūnai - pirmasis blokinių namų statybos mikrorajonas Vilniuje. Namai čia pastatyti prieš 35 metus ir dar anksčiau. Pasibaigęs jų garantinis laikas, pasenusi techninė įranga, kiursta stogai, pūva mediniai langai, prarūdija metaliniai stovai, dažnai būna vandentiekio avarijos, susidėvėjusi kiemų danga.
Seniūnijos gyventojų dauguma - pagyvenę žmonės. Jų vaikai užaugo, sukūrė šeimas ir išsikėlė kitur. Pensininkų pajamos nedidelės, kai kurie jų neįstengė užsimokėti už komunalines paslaugas. Yra apie milijoną litų įsiskolinimų. Ketvirtis tų skolų yra įsisenėjusios. Seniūnija tarpininkauja dėl kompensacijų teikimo mažas pajamas gaunantiems žmonėms.
Yra benamių problema. Kai tik buvo galima, kai kurie žmonės, susivilioję pinigais, pardavė butus, bet negalvojo, kur gyvens. Pinigus greitai išleido, stogas virš galvos savaime neatsirado. Jie keikia valdžią, kaltina visus, kad jais nesirūpina. Jie glaudžiasi rūsiuose, laiptinėse, vagia, užpuldinėja žmones. Policija turi daug darbo. Vis dėlto mūsų seniūnijoje nusikalstamumas nėra didesnis negu kitose seniūnijose. Visuomeninio judėjimo "Stabdyk nusikalstamumą" nariai galėtų būti aktyvesni. Kadaise skveruose, prie gatvių buvo prisodinta daug medžių ir krūmų. Jie užaugo, suvešėjo, visur daug žalumos - ir gražu, ir sveika. Tačiau krūmuose slepiasi plėšikai, kurie užpuldinėja žmones. Želdinius reikia prižiūrėti, genėti krūmus ir medžius, rudenį sugrėbti ir išvežti lapus. Tačiau tuo rūpinasi nebe seniūnija, o savivaldybė. Mes, seniūnai, manome, kad šiems darbams atlikti lėšų turi gauti seniūnijos. Tuomet šis būtinas darbas būtų atliekamas efektyviau.

Ką norėtume pasakyti savo seniūnijos gyventojams?

Norėtųsi, kad patys žmonės ateitų į aplinkos tvarkymo talkas, kad prižiūrėtų turtą. Dabar pastebime priešingą reiškinį. Ką sutvarkome, pataisome, suremontuojame, po kelių dienų vėl viskas išdraskyta, sulaužyta.

Seniūnijoje buvo bandoma kurti gražias žmonių bendravimo tradicijas. Čia veikė Pagyvenusių žmonių dienos centras. Ar visa tai bus puoselėjama ir toliau?

Be jokios abejonės. Turiu gerų, patikimų pagalbininkų. Visa tai turėtų būti tęsiama.
Per Advento vakaronę, jums įžengus į salę, žmonės atsistoję ilgai plojo. Manau, kad tie plojimai ne vien už jūsų malonią šypseną. Per trumpą darbo laiką, per tuos kelis mėnesius jau spėjote pelnyti žmonių pagarbą ir pasitikėjimą. Manome, jog tai sėkmingo darbo garantija, tad linkime nepavargti darbuojantis ir Sąjūdyje, ir Žirmūnų seniūnijoje. Dėkojame už pokalbį.

Vilnius

© 2002 "XXI amžius"

 

Rytas Kupčinskas

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija