Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys
Įkūrusi pirmąją lietuvišką mokyklą Pietryčių Lietuvoje
Apie Honoratą Ivanauskienę
Šiandien gerai yra žinomas vieno
iš Lietuvos aukštosios mokyklos kūrėjų, mokslininko zoologo, akademiko,
keliautojo ir beletristo profesoriaus Tado Ivanausko vardas. Švęsdamas
vieną iš brandžių savo gyvenimo jubiliejų, profesorius sakė: "Kad
aš 1918 metais grįžau į Lietuvą, tai mano žmonos Honoratos nuopelnas",
o 1955 metais, parašęs "Gamtininko užrašus", tituliniame
lape įrašė: "Šį darbelį skiriu savo mirusios bendradarbės
ir žmonos Honoratos Ivanauskienės atminimui".
Būti kūrėjo žmona, jo gyvenimo drauge, jį suprasti - nelengva,
tačiau nedingti jo šešėlyje, sukurti savitą įvairiapusę asmenybę,
įsiliejančią į tautos sąmonės foną, - dar sunkiau. Kas buvo Honorata
Ivanauskienė?
Savo šaknimis Honorata Paškauskaitė-Ivanauskienė remiasi į bajorus
Daugėlus nuo Šiaulių. Gimė 1891 metais Radviliškyje, geležinkelio
tarnautojo šeimoje, buvo vyriausia iš trijų vaikų. XX a. pradžioje
tėvui persikėlus dirbti į Peterburgą, motina įsteigė ten mažą
pensionatą mokiniams, ir šeima gana pasiturinčiai vertėsi. Honorata
lankė mokyklą prie Šv.Kotrynos bažnyčios (ji buvo Peterburgo lietuvybės
centras). Nors namuose iš mažens kalbėta lenkiškai, Šv.Kotrynos
bažnyčios aplinka, bendravimas ir dalyvavimas lietuviškuose susibūrimuose
kėlė tautinę savimonę ir norą skirti savo jėgas tautos kultūriniam
klestėjimui.
Baigusi mokyklą, Honorata studijavo gamtos-matematikos mokslus
ir gavo namų mokytojos diplomą. Studijavo Peterburgo psichoneurologijos
institute, dirbo ikimokyklinio auklėjimo įstaigose. Čia ir sutiko
ją Tadas Ivanauskas, jaunas gamtininkas, baigęs Sorbonos universitetą,
jau garsėjantis savo darbais zoologijos srityje. Iš Lebiotkos
dvaro, Tado tėviškės, kurioje jaunasis gamtininkas praleisdavo
daug laiko, į Peterburgą Honoratai plaukė rožių puokštės siuntiniuose,
kuriuos atidarius ant rožių dar spindėdavo rasa. Po daugybės metų
Honorata prisimindavo, kaip ją stulbindavo Tado sugebėjimas taip
tobulai išsaugoti rožių gaivumą samanose. Į Peterburgą plaukė
ir Tado motinos laiškai, kupini motiniškos meilės. 1913 metų sausį
Honorata ir Tadas Ivanauskai Vilniuje susituokė.
Nors abu dirbo Peterburge, bet savo ateitį planavo Lietuvoje.
1913 metais drauge su vyru Honorata dalyvavo Lietuvos mokslų draugijos
suvažiavime Vilniuje ir viename laiške užsiminė, kad Tadas tris
dienas suvažiavime kalbėjo "apie praktikos darbus ir nurodymus,
kaip gaminti gamtos kolekcijas mokyklose". Su Tadu plaukė
Šventąja ir rinko kraštotyrinę medžiagą, važiavo į Bielovežo girią
stebėti stumbrų, lydėjo savo vyrą ekspedicijoje į Šiaurę.
Honorata dirbo vaikų darželyje. Vieną dieną į jį buvo atvesti
du maži kinų tautybės vaikučiai, kuriuos, atsigabenę ligi Peterburgo,
kinų kareiviai nebeturėjo kur dėti. Vienas vaikų taip prisirišo
prie Honoratos, jog ši, pasitarusi su motinos šeima, nutarė jį
įvaikinti. Taip kinų tautybės mažylis tapo Algirdu Henriku Paškausku,
kuris vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, Honoratos dėka taps
išmokslintu, išsilavinusiu jaunuoliu teisininku-ekonomistu.
1917 metais Peterburgą sudrebino revoliucija. Lietuvoje paskelbus
nepriklausomybę, Ivanauskams atsirado galimybė keltis į Vakarų
Europą, kur T.Ivanausko laboratorijos preparatai buvo pripažinti,
užmegzti dalykiniai santykiai su Jungtinėmis Valstijomis, kur
laukė patogios sąlygos ir galimybės. H.Ivanauskienei net nekilo
abejonių, jog reikia skubėti tik į Lietuvą ir visomis jėgomis
įsijungti į atkuriamąjį darbą. Sugrįžo į Lietuvą, pirmiausia į
senąsias Lietuvos valdas, į Tado tėviškę Lebiotką. Deja, Lebiotką
užėmė bolševikai. Susikrovę mantą į vežimą, abu Ivanauskai išvyko
į Musteikos kaimą vykdyti, Honoratos manymu, švenčiausios pareigos
- kurti Pietryčių Lietuvoje lietuvišką mokyklą. Nors ir varganos
sąlygos buvo, bet nebaugino. Mokyklą pasisekė įkurti ūkininko
namo viename gale, o mokytis 1918 metų rudenį susirinko net keturiolika
vaikų. Visam mokymo procesui vadovavo Honorata. Jos vyras, būsimasis
Lietuvos universiteto kūrėjas, organizavo mokinių ekskursijas
į gamtą, rūpinosi vaizdumo priemonėmis, vykdė su mokiniais praktikos
darbus. Giminaitė Honoratai į Musteiką rašė: "Turėtum turėti
didelį moralinį pasitenkinimą, nes esi tarp artimų tau žmonių
ir linkiu Tau pasiekti geriausių savo darbo rezultatų ir artimiausioje
ateityje įkurti pavyzdinę mokyklą jau ne keturiolikai vaikų, o
keliems kaimams su keletu klasių ir keletu mokytojų".
Mokytojams atlyginimų niekas nemokėjo, juos rėmė kaimo žmonės.
Deja, lietuviškai mokyklai Musteikoje buvo lemta gyvuoti vos vieną
žiemą. Balandžio mėnesį lenkams užėmus Musteiką, T.Ivanauskas
buvo persekiojamas, todėl teko taip gražiai pradėtą darbą nutraukti,
mokinius palikti ir kuo greičiau trauktis gilyn į Lietuvą.
Honorata persikėlė į Vilnių ir dėstė Mykolo Biržiškos vadovaujamoje
Vytauto Didžiojo gimnazijoje, o vyrui į Kauną, kuris jau buvo
įkūręs ten Gamtos tyrimo stotį ir steigė aukštąją mokyklą, rašė:
"Kas vakarą pas mane užgriūna po dešimt žmonių arbatai. Pasitarimai,
reikalai. Lenkų dalykai kuo blogiausi, bet jie užmerkia akis.
Geria ir ulioja (...), kokia ateitis laukia? Bolševikų šmėkla?.."
Vėliau, išgyvenusi visas tuo laikotarpiu Vilniui grėsusias negandas
ir jį užėmus lenkams, H.Ivanauskienė atvyko į Kauną, tapusį Lietuvos
sostine. Čia dirbo Spaudos biure, vėliau Eltoje, taip pat Užsienio
reikalų ministerijoje Informacijos departamento reikalų vedėja,
rūpinosi per karą išsisklaidžiusių po įvairius kraštus lietuvių
grįžimu į Lietuvą.
Kilo mintis įkurti Šaulių sąjungą. Tą idėją pirmieji iškėlė broliai
Matas ir Petras Šalčiai, kviesdamiesi vadovu Vladą Putvį.
Jo bute rinkdavosi pirmieji kuriamos Šaulių sąjungos nariai. Dalyvavo
ir trys moterys: Honorata Ivanauskienė, Emilija Putvinskienė ir
Ona Putvytė.
Dar tebevykstant kovoms dėl nepriklausomybės, entuziastams šauliams
atrodė, jog vienas iš neatidėliotinų visuomeninių uždavinių buvo
Lietuvos gamtos, kaip didžiausio turto, išsaugojimas, jos žaizdų
gydymas po karo metų. 1921 metų rudenį H.Ivanauskienė organizavo
Kaune pirmąją medžių sodinimo šventę. Joje dalyvavo ir Juozas
Tumas-Vaižgantas, tuometinis prezidentas Aleksandras Stulginskis.
H.Ivanauskienė rašė: "Greta medelio ūgio, auga ir bręsta
jį pasodinusiojo sąmonė (...). Kas žino, kuriam iš jaunosios kartos
lemta bus ilgainiui stoti mūsų valstybės priekyje, tvarkyti krašto
ūkį, daryti reformas? Ir kas bus, jei į jų sielas mes dar neįdėsime
savo krašto meilės grūdą, jei jie į gamtą težiūrės išnaudotojo,
o ne globėjo akimis?". 1925 metais kreipėsi į Lietuvos mokytojus:
"Tad sukruskime! Kas savo rankomis sodins tėvynėje mišką,
tas nenaikins jo paskui grobuoniškai".
H.Ivanauskienei rūpėjo jaunosios kartos ugdymas, jaudino priemiesčių
neturtingų šeimų vaikai. Dar 1921 metais, būdama Eltos korespondentė,
vyko į Čekoslovakiją susipažinti su prezidento Masaryko įkurtos
Sakalų organizacijos veikla ir Čekoslovakijoje veikusios vaikų
vasaros aikštelėmis, į Italiją - susipažinti su Marijos Montessori
vaikų auklėjimo sistema. Grįžusi į Lietuvą, propagavo M.Montessori
idėjas. H.Ivanauskienė suorganizavo pedagogėms kursus ir įkūrė
keturias vaikų vasaros aikšteles Žaliakalnyje, Aleksote, Šančiuose
ir Vilijampolėje. Tai buvo pirmas bandymas Lietuvoje organizuoti
vaikams kultūringą vasaros poilsį. Savitarna, rankdarbiai, dailės
darbai, meilės gamtai, gėriui, artimui ugdymas - aikštelių darbo
gairės. Kiek džiaugsmo teikė vaikai, kurie, net nemokantys lietuviškai
kalbėti (toks buvo pirmųjų nepriklausomybės metų Kaunas), rudenį
jau puikiai dainuodavo lietuviškas daineles.
1928 metais H.Ivanauskienė buvo apdovanota Lietuvos nepriklausomybės
dešimtmečio jubiliejiniu medaliu. Rašydama straipsnius, rėmėsi
anglų filosofo Džono Raskino mintimi, jog tauta nėra verta nei
savo žemės, nei savo tėvynės, kurią ji iš protėvių paveldėjo,
jei ji palieka ją ainiams, nei savo darbais, nei savo gyvenimu
labiau jos nepagražinusi. 1930 metais įkūrus Šaulių sąjungoje
Centrinę šaulių moterų organizacinę komisiją (tai lyg šaulių moterų
organizacija organizacijoje), tapo jos pirmininke. H.Ivanauskienė
vyko į Suomiją užmegzti ryšių su šaulėmis, dalyvavo įkuriant Vlado
Putvio tautos kultūros fondą ir tapo šio fondo tarybos nare. Fondo
tikslas - prisidėti prie mokyklų darbo gerinimo, liaudies meno
ugdymo, skirti besimokančiam jaunimui stipendijas, leisti knygas,
steigti knygynus ir bibliotekas, prieinamas visiems, kad būtų
"nešama šviesa į mūsų liaudį".
Giminaitei į Ameriką Honorata rašė: "Toj mūsų Lietuvėlėj
taip sunku stumti į priekį mašiną. Reikėtų, rodos, šuoliais skristi
į šviesią ateitį, o tenka tik skruzdėlės žingsneliu kiutinti ir
nešti atsakomybę už visą tautą".
4-ajame dešimtmetyje H.Ivanauskienė tapo viena iš pirmųjų lėlininkių
Lietuvoje. Už savo stilizuotais tautiniais kostiumais aprengtas
lėles 1935 metais Šaulių sąjungos organizuotame konkurse laimėjo
pirmąją vietą. Žinoma, ji nepamiršo ir plunksnos. Straipsnius
rašė į "Trimitą", "Fiziškąjį auklėjimą", "Žiburėlį".
1937 metais išsiruošė pažiūrėti Amerikos ir jos laimėjimų. Domėjosi
vaikų auklėjimo problemomis, pragmatine auklėjimo kryptimi, vaikų
veiklos ugdymu.
Šiandien ne vienas, žinome šalia Kauno esančią sodybą su dendroparku
- Obelynę. Ją Ivanauskai įsigijo 1923 metais. Per Obelynę, kuri
buvo plynas, apleistas dvaro užkampis, pasireiškė Honoratos užmojai
- puoselėti ir puošti gimtąją šalį. Obelynėje nuo pirmųjų dienų
užvirė ypatingas gyvenimas: buvo sodinamas didelis sodas, kuriamas
medelynas, tiesiamos alėjos (jų Obelynėje buvo net 12: rožių,
bijūnų, akacijų, lazdynų, eglių). Obelynė palengva tapo kultūros
židiniu su retais augalais, gausia biblioteka, giminės archyvu,
fotonuotraukų kolekcija. Čia visuomet rinkdavosi žmonės: šeimynykščiai,
besidarbuojantys ūkyje, artimi ir tolimesni giminaičiai, profesoriaus
bendradarbiai, pažįstami, bendraminčiai. Visus čia traukdavo jauki
aplinka. Visi čia ko nors pasisemdavo, pasimokydavo, įgaudavo
vilties, nes Honorata šventai tikėjo, jog ateitis priklauso tiems,
kurie ją nori kurti.
1940-aisiais Honorata gilinosi į filosofiją, rašė apmąstymus,
juos pavadinusi "Beribė būtis". 1944-aisiais prieš akis
atsivėrė sunki nežinia. Gal pasirinkti savanoriško tremtinio dalią
ir traukti su visais į Vakarus? Susidėjo daiktus, beliko tik sėsti
į automobilį ir išvažiuoti. Honorata nusprendė: "Ne, iš Obelynės,
iš savo krašto aš nesitrauksiu. Pasiliksiu su mūsų žmonėmis pasitikti
visos tautos likimo." Taip buvo nulemta ir jos vyro profesoriaus
T.Ivanausko ateitis.
Obelynė tapo svarbi ne tik Ivanauskams, bet ir priebėga besislapstantiems
nuo persekiojimų ir vežimų, o netrukus ir grįžtantiems iš Sibiro.
Honorata dienoraštyje guodėsi:
"Veža. Veža. Kas skelbia laiką žmonijos buityje?
Vaikų linksmas klykavimas.
Kas skelbia laimę žmonijos buityj?
Žydinčių krūmų kekės, konvalijų balti varpeliai,
Strazdų, lakštučių nerūpestinga šneka.
Veža. Veža šeimas. Lyja.
Plėšia širdį. Ašaros."
Honoratos širdis neišlaiko. 1949 m. kovo 21 d. išeina iš šio pasaulio,
ištikta infarkto.
Danutė VAILIONYTĖ
© 2002 "XXI amžius"
